Juodkrantės žvejams nebelieka vietos prie marių, nors aplinkosaugininkai tvirtina, kad jiems nėra ko bijoti – krašto tradicijoms atstovaujantiems žmonėms vietos gyvenvietėje tikrai atsiras.
Juodkrantės žvejų problemos prasidėjo iširus Neringos žuvininkystės ūkiui. Paprasti žvejai 1995 metais griūnant ūkiui galėjo išsipirkti dalį akcijų. Vėliau iš žvejų jas supirkinėjo apsukrūs vyrukai. Kai kurie žvejai nežinodami, ką su tokiu turtu daryti, jas pardavė. Tuo pasinaudojo nekilnojamojo turto supirkinėtojai. Žvejams buvo leista išsipirkti tik laivelius, kuriais jie žvejojo, ir sukurti savas įmones. Taip Juodkrantėje atsirado 12 žvejybos įmonių. Iširusio Neringos žuvininkystės ūkio turtas – lentinės pašiūrės prie Gintaro įlankos ir Liudviko Rėzos gatvėje, netoli Raganų kalno, anot žvejų, buvo parduotos be jų žinios. Tik vėliau sužinota, kad Gintaro įlankoje esantis aptriušęs tinklų sandėlis buvo įkainotas 37 tūkstančiais JAV dolerių. Jeigu žvejai ir būtų žinoję, tokių pinigų pirkti lentinėms pašiūrėms nebūtų turėję.
Vietoj atsakymų – nauji draudimai
Naujieji šeimininkai vietoj pašiūrių turi sumanymų statyti ne naujus tinklų sandėlius, o patrauklesnius objektus.
Iki šiol pašiūres žvejams leidžiama nuomotis. Tačiau bet kurią dieną savininkas nuomininką gali paprašyti savo mantą iškraustyti. Ne ką geriau žvejams sekasi ieškoti vietos po saule ir lauke. Vasarą tinklus šiaurinėje gyvenvietės dalyje jie džiovindavo laukymėje prie Gintaro įlankos. Neringos savivaldybės planuose buvo numatyta įrengti 108 metrus krantinių, o šalia jų pastatyti sandėliukus žvejų rakandams.
Neringos nacionalinio parko planuose – tinklų džiovinimo vietoje pažymėta pramogų aikštė.
Ne geresni ir Liudviko Rėzos gatvės 31-uoju numeriu pažymėto lentinio sandėlio žvejų nuomininkų reikalai. Nors nuo seniausių laikų greta Raganų kalno ant marių kranto džiūdavo žvejų tinklai, kaip bus ateityje, – neaišku.
Džiūstantys tinklai Juodkrantei suteikia žvejų kaimelio žavesio. Tinklų nebeliko nei Preiloje, nei Pervalkoje. Tačiau ir prie Raganų kalno vietoj džiūstančių tinklų kai kas norėtų matyti kotedžus su 99 metams prie jų išnuomota teritorija. Jeigu šie sumanymai būtų įgyvendinti, žvejams tektų išsidanginti. Bet kur? Nežinia dėl ateities žvejus kamuoja nebe pirmus metus.
Anot juodkrantiškių interesams atstovaujančio marių žvejų „Lampetra” susivienijimo tarybos nario Algimanto Raukčio, Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė tikinanti, kad žvejams vietos prie marių atsiras. Tačiau kol kas, deja, tie tvirtinimai nepagrįsti jokiais konkrečiais sprendimais. Gyventi ir iš verslo išgyventi žvejams reikia šiandien. Jie nori planuoti, kaip tvarkyti verslą, kur džiauti tinklus. Nori statyti ledo generatorių, žinoti, su kokiais laiveliais bus leidžiama plaukti į marias. Šiais ir kitais klausimais žvejai į įvairias instancijas jau prirašė kalnus raštų. Vietoj atsakymų – nauji draudimai ir ribojimai.
Nemato perspektyvos
Žiemą populiarią poledinę verslinę žvejybą šiemet apsunkino dar vienas draudimas. 2006 metų pradžioje išėjo aplinkosaugininkų nurodymas, kad visi tinklai turi būti numeruoti. Kol neatvažiuoja aplinkosaugos pareigūnai ir nepaženklina pagal naująją tvarką tinklų, tol jais žvejoti negalima.
Juodkrantėje prie žvejybos priskaičiavus ir žuvų rūkymą, pardavimą, išeitų, kad iš tradicinio verslo gyvena beveik trečdalis gyvenvietės. Tačiau tik Juodkrantei būdingos žvejybos ungurinėmis gaudyklėmis ir kitais tinklais juos prismaigstant kartimis paslaptis perduoti jaunajai kartai darosi vis sudėtingiau. Toks žvejybos būdas reikalauja ne tik žinių, bet ir didelės fizinės jėgos. Vieną baslį, kad jis tvirtai laikytų tinklą, reikia kalti apie 40 kartų. A.Raukčio teigimu, nuplaukti ir iš gaudyklių išimti žuvis – vienas malonumas, bet juos pastatyti ir ištraukti – daug prakaito reikalaujantis procesas.
Kai kas bando prisidurti pragyvenimui lėšų iš vadinamosios rekreacinės žūklės, kai už suderėtą kainą turistus plukdo pasigauti žuvų į marias. Apie tokį verslą žvejai irgi turi savo nuomonę. Geriausiu atveju norinčių su žveju gidu išplaukti į marias per metus atsiranda 15 ar 20 turistų. Prie Juodkrantės atplūstantis sūrainis žuvis nugina prie Pervalkos, Preilos, Nidos. Ten telkiasi ir rekreacinės žūklės entuziastai. Juodkrantės žvejams lieka tik atsitiktiniai pakeleiviai.
Žvejų vaikai, tėvų prašomi padėti tinklus tvarkyti, teisinasi, kad jie iš tokio verslo duonos neužsidirbs. Mieliau renkasi kompiuterį. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, mano žvejys, kad po 10 ar 15 metų tradicinė žvejyba Juodkrantėje gali likti tik prisiminimuose.
Aplinkosaugininkai – už žvejybą
Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė tvirtino, kad Juodkrantės žvejai dėl savo ateities turėtų baimintis mažiausiai. Gamtosaugininkų nuostata, sandėliai Liudviko Rėzos gatvėje, pažymėti 31-uoju numeriu, turi likti žvejams. Tai šios vietovės savitumas, paveldas ir jo, anot R.Baškytės, darkyti nevalia.
Kita kalba, kaip tinklų sandėliai pateko į privatizuojamų statinių sąrašą? Pareigūnė už tokį neapdairumą kaltina ir pačius žvejus. Ji baiminasi, kad, pastačius naujus sandėlius, žvejai vėl jų neprarastų ir istorija su privatizavimu nepasikartotų. Dėl paslaptingu būdu privatizuotų lentinių pašiūrių su naujaisiais šeimininkais deramasi. Neatmetama galimybė, kad valstybė juos išpirks, galimi ir teismai. Tai, anot pareigūnės, bus ilgas procesas. Teks palaukti, kol problema vienaip ar kitaip bus išspręsta. Tačiau Juodkrantės žvejai esanti ta bendruomenės dalis, kuri sudaro šio krašto paveldą ir išlaiko tradicijas. Elgtis su jais kaip kampininkais – nevalia.
Adelė Žičkuvienė