„Man greitai sukaks septyniasdešimt, tačiau į pensiją išėjau dar tik prieš porą metų, vis dirbau, nes jaučiausi esanti sveika, energinga. Ir keistas dalykas: dabar, kai jau daugiau turiu laiko poilsiui, staigiai pradėjo šlubuoti sveikata. Labiausiai vargina skrandžio negalavimai. Nors maistą gaminu visai dirbančiai šeimai, valgau ką noriu ir kiek noriu. O juk dirbdama maitinausi kur kas kukliau. Tad kodėl prasidėjo tokios negalios?” – skundėsi Angelina N. šeimos gydytojai.
Vilioja kvapai
Toks reiškinys, kai išėjusios į pensiją ir tapusios pagrindinėmis maisto gamintojomis sveikos moterys staiga pradeda skųstis virškinimo sutrikimais, – gydytojams ne naujiena. Mūsų močiutės, norėdamos palepinti šeimą skaniais patiekalais, dažnai daug laiko praleidžia virtuvėje. O nuolat matant maistą, jaučiant jo viliojančius kvapus, nejučia kyla noras ragauti. Gerai, jei jaučiamas saikas. Bet čia ir yra bėda: patikusio valgio norisi valgyti daug. Dar to skrandžiui nesuvirškinus, jau suvilioja kitas, dar skaniau kvepiantis. Kažin kiek tokių valgymų suskaičiuotų kelias valandas triūsianti virtuvėje šeimininkė? Deja, dažna net negalėtų suskaičiuoti, nes tas valgymas vyksta nuolat. Greičiau pasakytų, jog ji net ir nevalgė.
Reguliuoja smegenys
Pasaulio mokslininkai seniai įtikinėja žmoniją, jog maitintis reikia reguliariai ir saikingai. Jie net nurodo kaip pavyzdį žvėris. Kodėl jie visuomet judrūs, energingi, nenutukę? Na, gal todėl, kad jiems dažnai trūksta maisto? Bet jie tokie išlieka ir tose vietovėse, kur maisto susimedžioti labai lengva. Mokslininkai akcentuoja kitką: žvėris maisto neės, jei jis sotus. Jo vidinis reguliatorius veikia sistemingai: ėda tik tada, kada organizmas to reikalauja.
Žmogaus organizme taip pat yra reguliatorius. Kai kraujyje mažai maistinių medžiagų, garantuojančių organizmui pakankamą kiekį energijos, ne skrandis, o smegenys duoda signalą, nors paprastai ir sakome: „Tuščias pilvas gurgia”. Taip, jis gurgia atsiradus daugiau tuščios erdvės orui. Bet alkio jausmas – mūsų smegenyse.
Apetitas – ne alkis
Dabar įsivaizduokime kitokią situaciją: smegenys registruoja sotumo signalą, o žmogus valgo ir valgo. Ne todėl, kad jis alkanas, o todėl, kad jis turi laiko, kad valgymas jau tapo įpročiu, kad jo geras apetitas. Bet dažnai jis to apetito ir nejaučia, o kemša maistą automatiškai. Nors dažnai sakoma, jog apetitas atsiranda bevalgant, tačiau alkis ir apetitas – ne tas pats. Alkis dingsta skrandžiui gavus reikiamą kiekį maisto, o apetitas padeda jį neleistinai perkrauti. Tada jau konstatuojama: „Persivalgiau”. Tačiau šito jokiu būdu žmogus negali sau leisti, jei jis nori būti sveikas, išlaikyti normalią kūno formą ar numesti svorį. Jei kas turi tokius tikslus, privalo atsisakyti visokių skrandžio sulčių išsiskyrimą bei apetitą žadinančių užkandžių.
O svarbiausia – nereikia pamiršti specialistų mums dažnai kartojamos auksinės taisyklės: „Valgykite neskubėdami! Kas ilgiau kramto – suvalgo mažiau!”.
Ne gumą, o sūrį…
Ši taisyklė galėtų padėti ir mūsų močiutėms, kurioms nuolatinis valgymas virtuvėje jau tapęs įpročiu. Jei išugdytas poreikis nuolat ką nors kramtyti, reikia susirasti, kas čia geriausiai tiktų. Jaunimas kramto gumą. Tačiau šituo užsiimantis subrendęs žmogus atrodo nerimtai. Nesvarbu, kad gausi reklama nuolat skatina ją krimsti, gelbstint dantis nuo karieso.
Toronto universiteto mokslininkai neseniai paskelbė, jog pagyvenusiems žmonėms kramtomąją gumą puikiai gali atstoti džiovintas sūris. Toks, kuris nesutrupa, o darosi tąsus. Tik nereikia stengtis dar burnoje nesuminkštėjusį kąsti, nes tuoj galima išsilaužti dantį. Šitai specialistai siūlo visai be ironijos, nes nustatė, jog dėl savo gero skonio sūris padeda išsiskirti seilėms, o šios normalizuoja rūgščių balansą. Be to, sūris turtingas kalio, fosfatų, kurie yra svarbiausi karieso priešai. Tačiau ir šį produktą reikia vartoti saikingai, nes kiekvienas sūris yra maistingas. Jei močiutė kasdien „sužiaumos” po sūrį, tai greitai pastebės, kad jos skruostai… darosi panašūs į baltą paplotį.
Parengė Eugenija Antanaitytė