Šiandien Vyriausybė turėtų apsispręsti dėl Vytauto Grigaravičiaus paskyrimo generaliniu komisaru antrai penkerių metų kadencijai. Pirmą kartą jis buvo paskirtas 2001-ųjų vasario 1 d. Jis yra vienintelis kandidatas, pasiūlytas svarstyti Vyriausybei.
Ko gero, tikra tiesa, kad į generalinio komisaro postą daugiau ir nelabai yra ką pasiūlyti – nedaug Lietuvoje policijos pareigūnų, kurie atitiktų šalies policijos vadovui keliamus reikalavimus. Dar daugiau – nedaug beliko pareigūnų, kurie apskritai gali pretenduoti į aukštus šios sistemos postus. O kai susipažįsti su oficialiai pateikiama statistika apie niekaip neužimamus etatus, nejučia pamanai, kad V.Grigaravičius greitai gali pasijusti kaip tas generolas be kariuomenės.
Darbuotojų trūkumą policija jau ėmė jausti senokai. Jau seniai ir pats generalinis komisaras viešai kalba apie komplikuotą situaciją šioje struktūroje. Policiją vis dažniau palieka net ir patys geriausi specialistai. Kai kuriuose rajoniniuose komisariatuose darbą palieka eiliniai policininkai, tačiau jų vietų niekas ir neužima. Tuo tarpu gyventojai nuolat reikalauja, kad bent jau uniformuotų policijos pareigūnų miestų ir miestelių gatvėse būtų kuo daugiau.
Su tokiomis pačiomis problemomis susiduria ir Kauno policija. Prieš savaitę miesto Savivaldybėje buvo pristatyta Kauno policijos ataskaita gyventojams. Jos metu miesto policijos vadovai pateikė stulbinančios statistikos. Teritoriniuose policijos komisariatuose šiandien trūksta beveik septyniasdešimties pareigūnų. Etatai laisvi ir niekas jų neužpildo.
Pernai į Kauno policiją priimti 34 asmenys, o atleisti 77. Liūdniausia, kad ši tendencija kartojasi jau ne vienerius metus. Žinoma, reikalavimai dėl to policijai nesumažėja. Gyventojai vienodai reikalauja mieste tvarkos, uniformuotų pareigūnų, kad nusikaltimai būtų išaiškinami laiku ir t.t. Kiekvienam žmogui nepaaiškinsi problemų, kurios trukdo gerai atlikti darbą. Tačiau tai gerai turėtų suprasti šalies policijos vadovas Vytautas Grigaravičius. Tiesa, jis vienas nepakeis situacijos policijoje, ypač kai kalbama apie kadrus. Kol policijos darbuotojų atlyginimai primins pensijas, tol net nebus galima kalbėti apie kadrų sukomplektavimą. Tačiau daryti įtaką Vyriausybei policijos vadovas turėtų. Juolab kad jis turi autoritetą, laikomas tikru savo srities žinovu ir profesionalu. Kol kas policijos atlyginimais, atrodo, suinteresuotos tik profsąjungos. Betgi ar ne generalinio komisaro galvos skausmas turėtų būti, kaip išlaikyti darbuotojus ir kaip jų dar pritraukti.
Šiandien nelabai kas nori eiti dirbti į policiją. Policijos pareigūnų kalvė – M.Romerio universitetas išleidžia tikrai nemažą būrį jaunųjų specialistų, tačiau, pavyzdžiui, į Kauno policiją jau kelinti metai neateina dirbti nė vienas bakalauras ar magistras. Visi susiranda kitokį teisininko darbą. Kas turėtų pabandyti išspręsti šias problemas? Tikrai ne vietinių policijos komisariatų vadovai, o aukščiausioji policijos valdžia drauge su mokymosi įstaigomis ir valdžios institucijomis.
Kol kas generalinis komisaras tik maudosi šlovėje. Žinoma, kad malonu, kai esi populiarus, kai tavo vardas puikuojasi reitingų viršūnėlėse. Tačiau kaip gali būti, kad toks populiarus pareigūnas vadovauja vienai nepopuliariausių pagal gyventojų apklausas institucijų? Kažkaip keistai policijos vadovui pavyksta atsiriboti nuo to, kas vyksta policijoje. O čia yra ne tik kadrų stokos, bet ir jų kokybės problemų. Vien Kaune šiomis dienomis į kriminalinius įvykius įsipainiojo net du kriminalistai – vienas įtariamas gyvenimo draugės nužudymu, kitas – peršovęs draugą. Ar tai ne signalas, koks kontingentas lieka dirbti policijoje? Ir ar to neužtenka, kad visa atsakomybė už tai pirmiausiai atitektų vyriausiajam šalies policijos vadovui? Taigi jeigu ir bus V.Grigaravičius paskirtas policijos generaliniu komisaru, ar nevertėtų pareikalauti daugiau asmeninės atsakomybės už tai, kas vyksta šioje gyvybiškai svarbioje valstybei struktūroje?
Violeta Vilkauskaitė