Šaukdamas sėkmę aktorius žnaibosi

Šiais laikais nieko keisto, kad žmonės gyvena provincijoje, o dirbti važinėja į sostinę. O aktoriaus ir režisieriaus Valerijaus Jevsejevo gyvenime yra atvirkščiai. Nors pastaruosius metus jis gyvena Vilniuje, bet nežada palikti Panevėžio J.Miltinio dramos teatro, kuriame dirba jau 25 metus.

„Mano gyvenime viskas atbulai. Visi skuba, o aš ne. Tokių pavyzdžių iš savo gyvenimo, kai viskas eina kitaip nei įprasta, rasčiau daug“, – „Panevėžio rytui“ sakė V.Jevsejevas.

Aktorius pripažįsta, kad Vilniuje kur kas daugiau teatrų nei Panevėžyje, bet nei ten kas laukia, nei aktoriai iš kito miesto sostinės teatrams labai reikalingi. Režisieriai linkę dirbti su gerai pažįstamais, išbandytais žmonėmis.

„Vilniuje sutikau vieną jauną kolegą, kuris porai metų buvo išvažiavęs į Ameriką. Per tuos dvejus metus viskas taip paėjo į priekį, kad jis liko „ant ledo“, – sakė V.Jevsejevas.

Numoti į viską, ką esi pasiekęs savame mieste, išvažiuoti į sostinę ir ten įsitvirtinti brandaus amžiaus aktoriui nėra lengva. Ne todėl, kad nerastum ten laisvos nišos, uždarbio šaltinių, bet todėl, kad pernelyg sudėtinga palikti savo teatrą, kuriame dirbi nuo pat studijų baigimo.

Tarsi atsidėkodami už tokią ištikimybę, kolegos 50-metį švenčiančiam V.Jevsejevui šiandien J.Miltinio dramos teatre rengia šventinį vakarą, kurio metu bus parodytas spektaklis „Menas“ su jubiliatu pagrindiniame vaidmenyje.

Režisūra neužgožė aktorystės

V.Jevsejevas pripažįsta, kad nors jo šaknys J.Miltinio teatre, bet kartais norisi save išbandyti ir kitur. Jo būdas toks, kad pats siūlytis nemėgsta, tačiau gavęs įdomių pasiūlymų mielai juos priima.

Taip į aktoriaus gyvenimą atėjo režisūra.

V.Jevsejevas J.Miltinio dramos teatre režisavo Ž.Anuji „Orkestrą“ ir V.Petkevičiaus „Sieksnį, Sprindžio vaiką“.

Dar daugiau spektaklių pastatyta teatre „Menas“. Paskutinis čia režisuotas spektaklis M.Andersono „Bėgikas“ sumušė lankomumo rekordus. Į jį veržte veržiasi jaunimas.

Savo jėgas V.Jevsejevas išbandė ir Panevėžio muzikiniame teatre, režisuodamas „Grybų operą“. Prieš tai buvo bent kelios minioperos, pastatytos su vaikais.

Klausiamas, ką jis pasirinktų, jei būtų tik viena galimybė – aktorystę ar režisūrą, teatralas atsako: „Aktorystę. Tai taškas, nuo kurio viskas prasidėjo ir kuriuo, tikiuosi, baigsis. Visa kita yra tik savo galimybių išbandymas“.

Nelaimės grąžina į realybę

Prieš pat premjeras V.Jevsejevas taip įsijaučia į savo vaidmenį, kad jį supanti realybė beveik nustoja egzistavusi.

Aktorius prisimena, kaip prieš spektaklio „Dugne“ premjerą jo kolegos šnekėjo, kad V.Jevsejevas jau dvi savaitės vaikšto girtas, nors jis tuo metu nė lašo į burną neėmė.

„Yra tokių spektaklių, po kurių dvi tris valandas negaliu suprasti, ar čia esu aš, ar ne aš. Toks jausmas apima po A.Vaižganto „Nebylio“, A.Če- chovo „Trijų seserų“, J.Rezos „Meno“, M.Gorkio „Dugne“, J.Glinskio „Grasos namų“, – vardino aktorius vaidmenis, kurie jam itin artimi.

Toks pernelyg didelis įsijautimas, matyt, nėra geras dalykas, nes likimas tuomet pagrūmoja pirštu ir pasiunčia netikėtą įvykį, priverčiantį aktorių atsipeikėti iš tos būsenos.

„Visos nesėkmės, kurias esu patyręs gyvenime, įvyko arba premjeros dieną, arba prieš pat ją“, – tvirtina V.Jevsejevas.

Aktorius pasakojo, kad ne kartą prieš spektaklio premjerą jis yra patekęs į avariją. Viena buvo itin didelė.

Automobilis buvo gerokai apdaužytas, žmona patyrė rimtas traumas, o jis atsipirko palyginti lengvai.

Vis dėlto niekada nepasitaikė, kad kokia trauma sukliudytų V.Jevsejevui vaidinti. Todėl į kiekvieną atvejį jis žiūri kaip į lemties įspėjimą, raginantį nepamesti galvos ir matyti, kas dedasi aplinkui.

Ritualas – įžnybti kolegei

Prieš išeidamas į sceną V.Jevsejevas iki paskutinės minutės stengiasi juokauti, kvailioti ir negalvoti apie vaidmenį.

Jis sugeba persikūnyti akimirksniu, spontaniškai, be jokių susikaupimo įžangų ir teigia, kad tokį metodą naudoja ne vienintelis.

Aktoriai turi prisigalvoję visokių ritualų, kurie, anot jų, padeda spektaklio metu. Vieni, kai dar nėra žiūrovų, išeina nusilenkti tuščiai salei, kiti šnabžda magiškus žodžius.

Tuo tarpu V.Jevsejevas mėgsta pakibinti savo koleges ir, kuo vaidmuo sudėtingesnis, tuo labiau šėlioja prieš išeidamas į sceną.

Prieš kiekvieną „Senojo gluosnio pasakojimų“ spektaklį nuaidi aktorės Ligitos Kondrotaitės klyksmas. Mat V.Jevsejevas vis prisitaiko jai įžnybti, tikėdamas, kad tai atneš jam sėkmę.

Nors aktorė žino tą kolegos įprotį ir akylai seka jį žvilgsniu, tačiau šiam vis tiek pavyksta nutaikyti akimirką.

Kasdienis darbas – laukimas

Aktoriaus duona nėra lengva ir soti. Vaidmenys nesipila kaip iš maišo, dažniausiai jų tenka laukti, kartais – ilgai.

„Aktoriaus kasdienis darbas ir yra laukimas. Lauki mėnesius, metus. Mano režisūra irgi išaugo iš to laukimo. Tačiau svarbiausia neprarasti prioritetų. Kai gauni teatre vaidmenį, iškart nubrauki visa kita“, – tvirtino V.Jevsejevas.

Neretai menininkai, tarp jų ir teatralai, „persikvalifikuoja“. Vieni išėjo į verslą, kiti į televiziją, pasinėrė į reklamą.

Vienas kolega V.Jevsejevui yra prisipažinęs, kad tokį žingsnį jis padaręs tada, kai šeimai visą mėnesį teko misti vien žirniais.

V.Jevsejevas sako, kad maišo žirnių ar pupų jam dar nėra tekę pirkti, bet „prastovų“ pasitaiko. Tačiau jam sekasi, kad nereikia laužyti savo principų. Darbo jis visada randa teatro srityje.

Tiesa, nemažai yra darbavęsis ir reklamoje. Tik ne televizijoje, o radijuje.

Rinktis kitos profesijos V.Jevsejevas nežada. Nebent steigtų savo teatrą, o tai padaryti, pasak jo, niekada ne vėlu.

Vyresnieji rėmė ir finansiškai

1981 metais Vilniaus konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) įgijęs aktoriaus meistriškumo specialybę V.Jevsejevas atėjo į Panevėžio dramos teatrą.

Kurso vadovė Irena Vaišytė tikėjosi, kad jis mokslus toliau tęs Maskvoje, garsiajame GITIS’e, tačiau aktorius pasirinko Panevėžį, prieš tai nuėjęs kryžiaus kelius valdininkų kabinetuose.

Konservatorijos ketvertukas – Rimantas Teresas, Gintaras Adomaitis, Arvydas Bagdonas ir Valerijus Jevsejevas – buvo pirmieji į Panevėžio dramos teatrą atėję aktoriai ne iš J.Miltinio studijos.

Anot V.Jevsejevo, jokio ypatingo spaudimo naujokai nepajuto. Juozas Miltinis, kurio režisuotame spektaklyje „Karalius Edipas“ dar teko suvaidinti, vyresniuosius aktorius ragino pagloboti jaunimą.

Kolegos tai darė labai nuoširdžiai: paremdavo ir moraliai, ir finansiškai. Aktorės jaunikliams pyragų prikepdavo, pietų pakviesdavo.

Pjesę išvertė sūnus

V.Jevsejevo žmona Vilija Geležiūtė, žinoma muzikė, šiuo metu dirbanti mokytoja Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje, visada palaiko savo vyrą, domisi jo darbu.

Šeima susilaukė trijų sūnų ir moteris juokavo, kad, kiek save prisimenanti, vis buvusi nėščia ir žiūrėti spektaklių ateidavo su nemažu pilvuku.

Dabar V.Geležiūtė, rengianti pianistus tarptautiniams konkursams, dalyvaujanti įvairiuose projektuose, visa galva pasinėrusi į darbą, todėl jau nebeturi laiko dažnai lankytis teatre.

Tačiau ji sugeba pamatyti tuos spektaklius, kuriuos vyras režisavo ar kuriuose vaidina, ir visada išsako savo nuomonę – tiesiai ir nuoširdžiai, nevengdama aštrių pastabų.

„Žmona dabar daugiau mane palaiko namie. Ji turi daugybę įvairios veiklos. Į namus grįžtame vėlų vakarą ir tiek daug reikia išsipasakoti. Jei aš prieš premjerą šimtu procentų į ją pasinėręs, tai labai svarbu žvilgsnis iš šono“, – pasakojo V.Jevsejevas.

Iš trijų sūnų su teatru labiausiai buvo susijęs vyriausiasis Andrius. Būdamas dar vaikas jis jau pradėjo vaidinti spektakliuose. Net į gastroles Maskvoje važiavo, nors tuomet buvo sunkiai susirgęs, tačiau nepaisydamas aukštos temperatūros vis tiek ėjo į sceną.

Pasirinkęs aktoriaus specialybę Muzikos ir teatro akademijoje, Andrius vėliau persigalvojo ir nutarė studijuoti kalbas: čekų, suomių, slovakų. Tačiau ryšiai su teatru nenutrūko.

Jis išvertė pjesę „Bėgikas“, kurią V.Jevsejevas pastatė „Meno“ teatre. Dabar grįžęs iš studijų Slovakijoje, parvežė visą kalną pjesių.

Vidurinysis sūnus Paulius studijuoja informalogiją, o jaunėlis Tomas dar mokosi mokykloje, devintoje klasėje.

V.Jevsejevas sako, jog laisvalaikį labiausiai mėgsta leisti su šeima, tačiau kartais nugriebia kažkiek laiko ir žvejybai, nors norėtų tam pomėgiui labiau atsiduoti.

„Kokie nepakartojami įspūdžiai, kai sėdi prie upės su meškere ankstyvą rytą. Čia gervės praskrenda, čia bebras iššoka. Labai atsipalaiduoju žvejyboje“, – pasakojo aktorius.

Virginija Januševičienė

„Panevėžio rytas“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

1 komentaras į "Šaukdamas sėkmę aktorius žnaibosi"

  1. jk

    8) 😥 km 🙁 😉

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.