Akmeniškį Stanislovą Adomaitį kartu su Atgimimu užklupo ir etatų mažinimas. Tuomet kultūros namų metodininkui išgyventi padėjo sugebėjimas tapyti.
„Iš bėdos” S. Adomaitis ėmėsi tapyti pagal užsakymus. Tačiau iki šiol skirsto į tapymą sau ir pagal užsakymus.
Užsakovai dažniausiai pageidauja savo bei šeimos narių portretų. Jiems kartais svarbiau ryškūs veidai ir drabužių klostės, o pačiam autoriui – nuotaika. Bet, anot dailininko, gražiausias bei tobuliausias Dievo kūrinys yra be drabužių.
Pirmąjį savo darbą – peizažą Stanislovas nutapė būdamas 11-kos. Nors S. Adomaičio šeimoje menininkų genai perduodami iš kartos į kartą (tėvas ir brolis drožia iš medžio, mama – taip pat dailininkė), pats Stanislovas mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume ir valdo ne tik teptuką. Yra liejęs iš bronzos, skobęs iš medžio, kalęs iš akmens, praklabinęs net auksą, mamuto kaulą.
S. Adomaitis priklauso Meno kūrėjų asociacijai. Paskutinę savo parodą akmeniškis surengė pernai Šiauliuose Valentino dienos proga, šiemet kuria darbus parodai Seime, kuri numatyta kitąmet.
Pats dailininkas sako, jog paveikslo nepirktų parodoje ar salone. Ten galbūt eksponuojami „šviežūs” darbai, tačiau ne patys geriausieji. Tokie dažnai esą slepiasi dailininko palėpėje apdulkėję ir apaugę voratinkliais.
Sandra Lukošiūtė