Baroti galerijoje atidarytoje vilniečio Algirdo Kumžos fotografijų parodoje „Himalajai” – kelionių metu užfiksuotos budistų religinės apeigos, klajoklių vilkstinės ir įstabūs kalnai.
Jums nepakako parašyti ir išleisti knygą „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis”. Į spaudą ir galerijas pateko ir Jūsų fotografijos…
Nesu profesionalas fotografas, fotografuoju sau ir savo draugams. Viskas prasidėjo prieš dešimt metų, kai nusprendžiau daugiau laiko skirti kelionėms – kad pamatyčiau pasaulio įvairovę. Pasitaiko peizažų, akimirkų, kurių ranka neužrašysi, nes užšąla rašalas. Belieka spragtelti. Fotografija, be abejonės, yra talpesnė nei dienoraštis.
Taip ir rašau – kaip paukštis išsižioja ir gieda. Kiti panašiai tapo. Gamtos pranokti ar nustelbti neketinu, mane stulbina jos spalvos, bet labiau patinka fotografuoti žmones.
Tautiečiams fotografams būdinga tam tikra didybės manija; nukakę į Tibetą, pasijunta jei ne pusdieviai, tai bent šamanai. Kaip Jūs išlaviravote ant tos transcendentinių išgyvenimų ir racionalaus proto ribos?
Tibeto vienuoliai iš Dalai Lamos aplinkos, su kuriais bendravau, labai nuoširdžiai patardavo nepraktikuoti budizmo, nemėgdžioti. Iš tiesų ir pats supratau, kad budizmas nėra vien religija, bet ir gyvenimo būdas, filosofija, medicina.
Jeigu tu nori į tai pasinerti – turi ten gimti, gyventi. O kai vakariečiai priešokiais priartėja prie budizmo – paskui sunku, pavojinga išnert.
Aš tenorėjau patirti pasaulio įvairovę. Ta Nepalo, kur lankiausi septyniskart, Tibeto tikrovė yra tokia gili ir magiška, jog taip atsitinka, kad traukia ir vėl ten sugrįžti. Matyt, mes iš tikrųjų surandam ten sau artimas vietas ir žmones.
Sakoma, visos kelionės yra tik kelionė į save. Turi aplėkti pasaulį, kad į save sugrįžtum. Himalajai yra didžiausi pasaulio kalnai, vien Nepale gyvena 25 milijonai žmonių, skirtingos kalbos, dialektai, religijos. Iš ten ir parsivežiau tą įvairovės pojūtį. Pasaulis yra ne toks, kaip čia, ir kažin ar mūsiškis yra išmintingiausias, giliausias ir geriausias. Bet nepanorau ten likti.
Ar tiesa, jog kalnuose prie Dievo priartėji ne metrais, bet išgyvenimais? Ar ten atsiveria beribis amžinybės pojūtis?
Teko ir pas tikrą šamaną naktį praleisti, kai jis atliko savo apeigas transo būsenoje, bet daugiausia fizinių ir dvasinių potyrių man suteikė alpinizmas, kai prieš pusantrų metų su šešeto alpinistų grupe kilom į vieną aukščiausių pasaulio viršūnių Sisia Pangmą. Ten iš tikrųjų buvo egzistencinių pojūčių, rizikavome gyvybe, buvo vėjas, šaltis, deguonies trūkumas ir lavinų pavojus.
Nakčia stovykloje išgirdome tarsi prekinį traukinį atūžiant – lavina praslinko per 60 metrų. Pasiekėme pusaštunto kilometro aukštį, kur organizmas atsiduria ties išlikimo riba; alpinistai 8-ąjį kilometrą vadina Mirties riba.
Alpinistai prirašo esą tokiame aukštyje įvykusių pokalbių su dievais, bet aš nieko panašaus neprisimenu – ten vyksta kova už išgyvenimą.
Kai kurie žmonės Jūsų fotografijose atrodo nuožmūs kaip dievai..
Atkreipėte dėmesį į portretus, kuriuos padariau vieninteliuose šalyje – Katmandu senelių namuose. Ten gyvena apie du šimtus senelių, ir čia jų virtuvė: skurdi, primityvi vieta, kur pirmapradės spalvos, nuotaikos, pro lubų plyšius besiskverbianti saulės šviesa, ir verda gyvenimas kaip tas didžiulis puodas.
Tie žmonės kaip vaiduokliai, pusė jų yra visiškai pamišę, bet jie taikūs. Ten gyvena ir hindų šventieji, mintantys vien ryžiais, užsiimantys meditacijom. Užfiksavau religinę šventę, kai aukojo gyvulius; stovi eilėse šimtai žmonių, žyniai skerdžia gyvulius, ir kraujas teka upeliais…
Tai iš tiesų neišsemiama šalis. Sakote, vaikiukai visur žavūs, bet kad atrastum veidelį su tokia nuotaika, arba kad jie būtų taip ant kalno atbrailos sulipę – kitąsyk gali ir metus išvaikščioti, ir nerasi. Ir klajoklius tenka prisijaukinti kaip stichijos reiškinį, kad tavęs nebijotų. Kaip sakiau, tai kitas pasaulis, kuriam fotografija neleidžia tą pat akimirką užsiverti.
Ivona Žiemytė