Savaitės pradžioje Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė uostamiesčio žiniasklaidai pristatė muzikinio teatro bičiulių klubo idėją. „Jau šį šeštadienį, po Volfgango Amadeaus Mocarto kūrinio „Requiem” atlikimo, visus norinčius prisijungti prie šio klubo, kviečiu pasilikti teatro fojė”, – kvietė vadovė.
Pirmasis naujai įkurtojo klubo svečias – profesorius Saulius Sondeckis. Jis rytoj Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirguos legendinį V. A. Mocarto „Reguiem”, kurį atliks teatro solistai, Muzikinio taetro choras ir choras „Aukuras” bei orkestras. Koncertas tęsia renginių ciklą, skirtą kompozitoriaus 250-osioms gimimo metinėms.
„Requiem” – kitoks V. A. Mocartas
„Daug kartų dirigavau šį kūrinį, – susirinkusiems žurnalistams pasakojo maestro. – Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kalbėdami apie šį muzikos genijų, visada galvojame apie tobulybę. Neatsitiktinai sukurtas toks kompozitoriaus įvaizdis – jo talento stebuklas kol kas neišaiškintas.”
Diriguoti „Requiem” Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui A. Žigaitytė-Nekrošienė profesorių pakvietė dėl kelių priežasčių. Abi jos, pasak moters, – simbolinės. „Profesorius buvo mano neakivaizdinis mokytojas, atvedęs mane į muzikos pasaulį. Kita priežastis – su V. A. Mocarto ir Johano Sebastiano Bacho kūriniais dirigentas karjerą padarė ir šių kompozitorių šalyse – Vokietijoje ir Austrijoje.”
Pirmą kartą „Requiem” S. Sondeckis dirigavo 1989 metais, minint birželio 15-ąją, vežimų ir trėmimų dieną.
„Reguiem” – tragiška muzika, – kalbėjo maestro. – Tačiau tai nereiškia, jog, atėję ir išgirdę pirmąją gaidą, ašarosite iki koncerto pabaigos. Šeštadienį jūs išgirsite visai kitokį V. A. Mocartą: prieštaraujantį mirčiai, o vėliau paklūstantį jai kaip aukščiausiajai substancijai.”
Vienys visus norinčius
Šeštadienio koncertas, pasak A. Žigaitytės-Nekrošienės, bus pradėtas gedulinga masonų muzika, kuri buvo kuriama su teise atlikti ją mirus užsakovui. Vėliau, prieš „Requiem”, skambės masonų himnas.
„Šią masonišką liniją tęsiame ne atsitiktinai, – kalbėjo moteris. – Masonų ložė – ypatingai aukštos kvalifikacijos meistrų sambūris. Visi susirinkusieji dalydavosi profesinėmis paslaptimis. Niekas nežinojo visų masonų ložės narių. Tik tam tikri vienetai, atlaikę ypatingas patikros sąlygas, galėjo patekti į aukštesnį lygį.”
Vadovė juokavo, jog kol kas patikros sąlygų naujai steigiamas teatro bičiulių klubas atsisako. „Klubo idėja – su teatro kūrybinėmis paslaptimis supažindinti visus norinčius. Svarbiausia, kad klubo narius vienytų masoniškas reiškinys – meilė muzikai.”
A. Žigaitytė-Nekrošienė neslėpė sumanymo į klubą pritraukti įvairių socialinių sluoksnių muzikos mėgėjus. „Nepamirškite, jog ruošiamės teatro statybai. Norėtųsi, kad visi padėtų nešti po plytą.”
Kaip pavyzdį savo išsakytai minčiai, teatro vadovė paminėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bičiulių klubą, kuris orkestrui nupirko instrumentuotę, suremontavo grindis.
„Dauguma galvoja, kad klubo nariai gaus lengvatas. Tačiau didžiausia lengvata ta, kad jie teatre jausis kaip namie, – šypsojosi teatro vadovė. – Šiandien, kai esame labai užimti, klube norime dalytis savo specialybės žiniomis su tais, kurie ateis, kurie prisijungs prie klubo veiklos. Nebijokite ateiti nieko nežinodami. Čia įgytos žinios jums dovanos kitokį muzikos klausymą, emocijas.”
Auksė Bogužaitė