Kalnuotoje Afganistano provincijoje savo misiją atliekantiems lietuviams kariams tenka įveikti ir šaltį, ir baimę
„Dėmesio, klausyt kovinio įsakymo…” Tokiais mobiliųjų ryšio ir stebėjimo grupės „Čarli” vado kpt. Raviliaus Vilčinsko žodžiais prasidėjo eilinis pasirengimas vykdyti užduotį – vykti patruliuoti į Goro provincijos La’l Va Sardžiangalos rajoną, išžvalgyti kelius, sužinoti gyventojų nuotaikas, problemas, požiūrį į centrinės valdžios atstovų darbą, surinkti kitą, labai svarbią misijai Afganistane informaciją.
Prieš žygį – treniruotė
Kariai susikaupę ir įdėmiai sekė vado ir kolegų pateikiamą informaciją. Dėjausi į galvą ją ir aš. Šįkart mobilioji grupė išvyks patruliuoti su „balastu” – dviem štabo karininkais, vairuotoju ir apsaugos kariu. Mes vykdysime savo užduotis La’l Va Sardžiangaloje, tačiau mobiliosios grupės kariai mums padės.
Rytą pajudame iš stovyklos pietryčių kryptimi. Čagčaranas dar tik bunda. Negrįstas, išmaltas provėžom, lauko kelias, pagrindinė „magistralė” į Kabulą, rangosi Harirudo upės šlaitais ir galų gale užlipa į kalnagūbrį. Važiuojam sąlyginai greitai – iki 40-50 km per valandą. Po kelių valandų kelionės – pirmas kaimas. „Čia piktas kaimas”, – sako grupės vado pavaduotojas vyr.ltn. Mindaugas Neimontas. Įvažiavus supranti, kodėl. Gyventojų beveik nesimato. Mojuojančių vaikų irgi nėra. Kelios grupelės vyrų stebi mus iš tolo. Ir visur aplink kaimą ant uolų ir stataus slėnio šlaitų – sargybos bokšteliai.
Arbata iš termoso
Bandome iš kaimo išvažiuoti kitu, ne Kabulo „magistralės” keliu. Deja, kelias siaurėja, porą kartų kerta upę ir atsiremia į skardį, kur pavirsta asilų takeliu. Mūsų tojotos čia bejėgės. Apsisukę per didelius vargus grįžtam. Toliau vingiuojam Kabulo „magistrale”. Pietūs. Išlipam su malonumu ištiesdami nutirpusias kojas. Akina skaisti sausio saulė, kuri net ir šildytų, jei ne vėjas. Vėjas toks žvarbus, kad košia kiaurai drabužius. Arbata, išpilta iš termoso, atšąla vos ne akimirksniu, lupant kiaušinius sugrumba rankos, bet savo paprastus, kareiviškus pietus kertam su apetitu. Drauge „pietauja” ir kulkosvaidis, nukreiptas į kelią.
Iki vakaro kratomės sausu ir nederlingu slėniu. Kertam kelis kaimus. Privažiuojam La’l Va Sardžiangalą. Tai jau nemažas rajoninis miestelis. Net degalinė yra centre. Leidžiasi saulė, oro temperatūra sparčiai krenta. Naktis tikrai nebus šilta, bet mes nakvosim „safe house” – „saugiame name” pas vietinės policijos viršininką. Ar tai yra saugu, niekas negali pasakyt. Uždarą kiemą supa aukšta, kulkų nepramušama, storų molio plytų tvora. Tvirti plieniniai vartai. Galima greit užlipti ant plokščio stogo, užimti ugnies pozicijas ir atidengti ugnį į apačioje esantį slėnį. Afganistane tai pakankamai saugi vieta. Viršininkas leidžia naudotis pora kambarių. Tikra kariška prabanga – net „buržuikės” pakurtos…
Išgyvena stipriausieji
Rytas šaltas kaip kosmosas. Mano palydovinis telefonas naktį paprasčiausiai užšalo ir niekaip neatsigauna. Mobilioji grupė pradeda savo darbą. Pirmas susitikimas su policijos viršininku. Klausimai, atsakymai. Laisvas pokalbis. „Jeigu mes dabar čia geriame arbatą, tai dar nereiškia, kad rytoj nekariausim”, – šypsodamasis taria policijos viršininkas. Pokštas? Niekada nesi tikras – čia Afganistanas.
Apsilankome nuovadoje. Kariai apžiūri policininkų surinktus ginklus vykdant nelegalių grupuočių nuginklavimo procesą. Minos, granatsvaidžiai, automatiniai ginklai, karabinai. Įspūdinga, bet kol kas ne per daugiausiai. Žymiai didesnis arsenalas yra išslapstytas kalnuose ir kaimuose – čia kiekvienas pasitiki tik savimi ir savo sugebėjimu apsiginti arba užpulti.
Vizitas į vietinę mokyklą, ligoninę. Pokalbiai su mokytojais, gydytojais. Mus apsupa vis didėjantis vaikų būrys. Visi nori bendrauti ir ką nors gauti. Čia viskas yra vertinga. O labiausiai sujaudina, kai vaikai vienas per kitą prašo sąsiuvinių. Jie nori mokytis, veržiasi kalbėti angliškai. Dalijame sąsiuvinius, o priėjusiems vyresniems afganams – laikraščius. Ima visi, bet daugelis iš jų „skaito” tik nuotraukas, o jei tekstą, tai dažnai paėmę laikraštį aukštyn kojomis. Apie 40 procentų šių žmonių neraštingi
Išvažiuojam iš La’l va Sardžangalos. Kelias vėl raitosi tai siauru Harirudo upės kanjonu, tai plačiu slėniu. Čia tankiai gyvenama. Pravažiuojam daug kaimų. Visur atbėga būriai vaikų. Nuo pačių mažiausių, kuriuos jų didesni broliukai ar sesutės vos tempia įvyniotus į skaras, iki paauglių. Oro temperatūra 8 laipsniai šalčio. Darosi pačiam šalta žiūrint į jų raudonas ar net mėlynas sužvarbusias kojas. Apsiavę daugiausia guminiais botais, apie kojines nėra net kalbos, o kiti ir basi čiuožinėja užšalusios upės ledu. Kažkas kosti, kažkas snargliuoja. Silpnesni čia neišgyvena.
Nakvynė kalnuose
Leidžiasi saulė. Nespėjam šiandien iki Daulat Jaro, teks nakvoti kalnuose – važiuoti tamsoje čia būtų vos ne savižudybė. Dar šviesoje pasukame iš pagrindinio kelio į šoninį tarpeklį. Reikia atkreipti kuo mažiau vietinių dėmesio. Sunkiai kylame siauru tarpekliu ant kalnagūbrio. Užkyla pirmas ekipažas. Gerai suderinti komandiniai veiksmai užimant patrulio bazę. Nėra ko stebėtis – srž. Kęstutį Biekšą ir eil. Raimundą Kuliešą prisimenu iš misijos Irake. Teko šiuos vyrus sutikti ne kartą ir Al-Hillahoje, ir patruliuojant Irako keliuose. Išbandyti kariai, profesionalai, perėję ir Irako dykumos karštį, ir Afganistano kalnų šaltį.
Po sunkios ir trumpos snūdos pabundu. Laikrodis rodo be penkių dvi – mano eilė sargybon. Girdžiu vyr. srž. Kristinos Gavėnienės žingsnius. Ją turiu pakeisti. Išlįsti iš drungno miegmaišio tiesiai į ledinį Afganistano aukštikalnių šaltį ir mautis suragėjusius batus reikia išties šiokių tokių pastangų. Sugrubusiomis rankomis užsirišu batus, deduosi amunicijos diržus, patikrinu ginklą. Perimu iš Kristinos naktinio matymo prietaisą. Šalia kulkosvaidis, priekyje už automobilių – kitas. „Įdomu, ar nebus jų spynos užšalusios”, – pagalvoju. Žvaigždės šviečia neįprastai ryškiai – jų šviesa net bado akis kaip kokie ledo kristaliukai. Stovėti vietoje negali – akimirksniu pradedi nejaust kojų pirštų. Rankų pirštus pirštinėse irgi judini nuolat. Per naktinio matymo prietaisą viskas matosi ryškiai žalioje šviesoje. Apačioje, užsikloję viskuo kuo tik įmanoma, guli mūsų mobiliosios grupės kariai. Dar žemiau slėnyje – afganų kaimeliai. Taikūs?… Staiga užsidega šviesa viename, skalija šunys.
Grįžimas atgal
Rytas ir vėl šaltas. Kyla saulė siūlanti nors menkutę, bet šilumėlę. Užkandam ir vėl – į kelią. Jis veda į brastą per užšalusią upę. Deja, pirmas ekipažas įlūžta ir jų „Toyota” įstringa viduryje upės. Kariams tai ne naujiena – stovėdamas stebiu, kaip vyrai ramiais ir suderintais judesiais kabina įlūžusią „Toyotą” prie kitos suktuko ir lėtai, bet užtikrintai ištraukia ją iš upės. Niekas nenukentėjo, net automobilis. Vietiniams vaikėzams toks reginys – reta pramoga. Vėl pokalbiai su administratoriumi, policijos viršininku. Daug įdomių naujienų, daug informacijos ir vėl – į kelią. Sustojam pietauti vėl užkilę ant kalnagūbrio. Dangus sparčiai niaukiasi, kyla vėjas. Kelias apsnigtas. Jeigu dar pasnigs ir sniegas uždarys perėjas, į bazę galime ir nespėti grįžti iki vakaro. „O gali ir iki pavasario”, – linksmai juokiasi srž. Arūnas Ažukas. Lenktyniaudami su atslenkančia pūga, spaudžiam, kiek tik įmanoma. Mūsų ekipažo vairuotojas srž. Arūnas Taroza pavargo. Net ir tokiam profesionalui keli šimtai kilometrų Afganistano kalnų keliais yra išbandymas. „Ką ten tas Dakaro ralis, atvažiuotų jie čia pasivažinėti…” – murma jis. Pagaliau bazė. Ore skraido pirmosios snaigės. Suspėjom. Malonu grįžt „namo”, o ypač čia, Afganistane.
Albertas Dusevičius