„Gyvenimas – tarsi kovos ringas, kuriame aukštumų gali pasiekti tik savo pastangomis, kantrybe, ryžtu bei begaliniu noru tobulėti”, – įsitikinęs 19-metis Klaipėdos kikboksininkas Sergejus Juškevičius.
Gatvėje iš bendraamžių išvaizda niekuo neišsiskiriantis gana smulkus, vos 70 kilogramų sveriantis vaikinas nuolat dalyvauja ne tik įvairiuose Lietuvos bušido turnyruose, bet ir yra kovojęs įvairių kovos stilių varžybose Lenkijoje, Latvijoje, Suomijoje, Rusijoje ir net daugelio kovotojų svajonių šalyje – Japonijoje.
Nors vaikinas į profesionalųjį sportą papuolė visai neseniai, tačiau prisipažino, jog šiuo metu be šios veiklos būtų labai sunku. „Per laiką tiesiog visa tai įauga į kraują ir be to nebegali gyventi. Kol esu jaunas, energingas ir sveikas, ši veikla tiesiog būtina, juk reikia kažkur išlieti energiją, kažkur save realizuoti”, – sakė atletas.
Adrenalinas „bėgioja”
Sergejus įsitikinęs, kad šiame sporte rezultatų gali pasiekti tik intensyviai, negailėdamas savęs, tiesiog nuoširdžiai, su atsidavimu liedamas prakaitą sporto salėse. „Žinau viena, jog čempionais tikrai ne gimstama, o tik begalinio užsispyrimo bei noro dėka tampama”, – įsitikinęs jis.
Būtent vedamas užsispyrimo bei ryžto tobulėti Sergejus kasdien tiesiog su užsidegimu rytais pluša treniruoklių salėje, o vakarais mokosi kikbokso bei imtynių gudrybių.
Kovos menus propaguojantis atletas prisipažino, jog prieš kopiant į ringą jaučia adrenalino antplūdį.
„Tiesiog užplūsta be galo malonus jausmas, kai adrenalinas „bėgioja” po visą kūną, tada susikoncentruoji ir net užsivedi kovai”, – pasakojo vaikinas.
Pirmąkart – be jaudulio
– Kaip susidomėjai kikboksu?
– Kai pirmą kartą pamačiau šios sporto šakos kovotojus kovojant ringe, iškart susižavėjau kikboksu. Netrukus ir pačiam atsirado noras save išbandyti ringe.
– Kokias dar sporto šakas esi lankęs ir kodėl apsistojai būtent ties kikboksu?
– Pradėjau sportuoti nuo sambo, dziudo, tačiau netrukus supratau, jog norint išmokti smūginės kovos technikos – būtina propaguoti kikboksą.
– Ar dar pameni, kaip jauteisi pirmą kartą išėjęs į ringą?
– Taip, pamenu, Vilniuje vyko atviras kikbokso klubų turnyras. Nejaučiau jokio jaudulio, buvau gerai nusiteikęs. Tada net pavyko pakilti ant antrojo prizininkų pakylos laiptelio.
Japonijoje pralaimėjo
– Kaip papuolei į Japonijos didįjį ringą?
– Dalyvauti didžiajame Japonijos ringe buvau pakviestas po to, kai atrankiniame bušido turnyre „Tigro akis” pirmajame raunde laimėjau kovą įspūdingu nokautu.
– Tikriausiai kiekvieno kovotojo svajonė kovoti Japonijos ringe. Koks jausmas užplūdo sielą, kai sužinojai, jog Tau nusišypsos tokia laimė?
– Taip, visų kovotojų troškimas patekti į šią šalį, juk Japonija – kovų menų šalis. Net sunku žodžiais apsakyti, koks jausmas užplūdo sielą. Tiesiog buvau be galo laimingas. Džiugu, jog pastebėjo ir pakvietė. Manau, jog šis kvietimas byloja teigiamą įvertinimą.
Tik truputį nuliūdino tai, kad Japonijoje per nesusipratimą patyriau pralaimėjimą.
– Kaip tai įvyko?
– Japonijoje turėjau kovą su šios šalies žvaigžde Shuichiro Katsumura, kuris net buvo įveikęs vieną geriausių Lietuvos kovotojų Remigijų Morkevičių. Nuo pat kovos pradžios bandžiau užimti lyderio poziciją – agresyviai atakavau savo varžovą smūgiais. Tačiau kai kova nukrypo į parterį, japonas bandė man atlikti skausmingą veiksmą, tad aš bandžiau išsisukti ir net nesiruošiau pasiduoti. Bet ringo teisėjas pamanė, jog aš atsidūriau pavojingoje situacijoje, ir, sustabdęs kovą, pergalę skyrė savo tėvynainiui. Manau, japonai tiesiog norėjo, kad laimėtų jų herojus, o ne kažkoks atvykėlis.
Lūžio nepajuto
– O prieš kovą bandai kaip nors save užvesti?
– Prieš kovą daug judu bei klausydamas muzikos stengiuosi atsipalaiduoti. Labai svarbu prieš kovą būti psichologiškai tvirtam.
– Kokių traumų kovodamas esi patyręs?
– Prieš kelis mėnesius, kai teko kovoti Vokietijos kovų be taisyklių turnyre, lūžo nosis, tačiau mane buvo užplūdęs didžiulis adrenalino kiekis ir to net nepajutau – kovojau toliau su didžiuliu užsidegimu bei sugebėjau išplėšti pergalę prieš Vokietijos „Total full fight” čempioną Michailą Harmsmidą.
– O kaip priešininką labiausiai esi traumavęs?
– Esu sulaužęs petį. Būtent tame pačiame kovų be taisyklių turnyre.
– Ar yra buvę, jog po varžybų tekdavo važiuoti net į ligoninę?
– Ne, kol kas tokių liūdnų pasekmių dar nebuvo. Belieka tikėtis, jog niekada ir neįvyks.
– O esi kada nokautu pralaimėjęs kovą?
– Džiugu, jog visada pavykdavo to išvengti. Tikrai nesinori sužinoti, kas tai per jausmas.
Mėgsta plaukioti
– Kaip atsipalaiduoji po įtemptų varžybų?
– Dažniausiai po varžybų atsipalaiduoju baseine ar pirtyje. Vandens procedūros ypač atpalaiduoja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Be to, suteikia naujų jėgų bei optimizmo.
– Gal turi kokį favoritą, į kurį norėtumei lygiuotis?
– Pasaulyje yra daug kovotojų, kurie žavi įspūdinga savo kovos technika. Galima iš jų daug ko pasimokyti. O man vienas iš priimtinausių – rusų kovotojas Fiodoras Emilijanenko, kuris ir šiemet sugebėjo tapti kovų be taisyklių „Pride” čempionu.
Sportas – ne gatvės muštynės
– Kokį lygį reikėtų pasiekti, kad pasirinkus šią sporto šaką būtų galima pragyventi?
– Kad galėtum iš šio sporto gyventi, tiesiog reikia nuolat turėti kovų.
– Kiek, pavyzdžiui, galima uždirbti iš vienos kovos?
– Visur skirtingai. Galima uždirbti nuo 100 iki 100 tūkstančių eurų. Tai priklauso, kokio lygio turnyras, kokioje šalyje kovoji ir koks pats esi kovotojas.
– Kas siekiant sportinių aukštumų lemia sėkmę – talentas ar kruopštus darbas?
– Manau, jog tik dirbant gali pasiekti aukštumų. Galiu pasakyti viena: „Čempionais ne gimstama, o tampama”.
Paulius Matulevičius
nokautas bus 😉