Kalotės sąvartyne gyvenantys žmonės nesiskundžia Lietuvą sukausčiusiu šalčiu ir tikina, kad speigas žiemą – geriau nei karštis vasarą.
„Dieną dirbame ir šildomės prie laužų, naktį sulendame į savo budeles – šildomės prie „pečiaus”, – šiek tiek pašaipiai žvelgdami į striksinčius nuo šalčio „Vakarų ekspreso” žurnalistus atviravo ištisus metus neįprastose civilizuotam žmogui sąlygose gyvenantys piliečiai.
Vakar nuvykę į Kalotės sąvartyną, tikėjomės sutikti nuo šalčio sustirusius ir ant viso pasaulio pykstančius žmones, tačiau iš tiesų yra kiek kitaip.
Automobiliu užkopę į milžiniško šiukšlių kalno papėdę ir išlaukę, kol į atokesnę vietą perskris tūkstančiai sparnuotų sąvartyno gyventojų, šunų apsuptyje išvydome jaukiai prie laužo susėdusius ir besišildančius vyrus.
Nors ir grėsmingai atrodantys, bet iš tikrųjų taikūs sąvartyno gyventojai negalėjo suprasti, kodėl baisių šalčio pasekmių ieškome būtent sąvartyne.
„Mums nešalta. Kai dirbi, tai ir nesušali. Viskas pas mus gerai, skųstis šalčiais gali tik Klaipėdos „bomžai”, elgetaujantys gatvėse. Mes nevagiame, netinginiaujame, o klimatiniai pokyčiai mums – nė motais. Jau pripratome ir prie speigų, ir prie audrų, ir visų kitų velnių”, – pasakojo Kunigėliu vietinių gyventojų šaukiamas vyriškis, sąvartynuose apsigyvenęs prieš aštuonerius metus.
Smalsiais žvilgsniais mus varstę kiti vietiniai gyventojai tikino, kad speigas žiemą jiems netrukdo nei gyventi, nei dirbti, nei ilsėtis. Kas kita – karštis.
„Kai būna karštos vasaros – daug blogiau. Tada suvežtos šiukšlės žiauriai smirdi, dirbti sunku, nes prakaitas pila. Sugaišti daug brangaus laiko lakstydamas maudytis upėje”,- prisipažino pašnekovai.
Daugelio sąvartyno gyventojų galvas puošia kailinės kepurės, kūnus dengia ne vienas drabužis. Be to, jie apsirūpino ir šiltais kombinezonais, storapadžiais batais ir net specialiomis pirštinėmis.
„Turim tų šiltų drabužių, tikrai neisim Klaipėdon dalijamos labdaros pasiimti. O kad mes nelabai švarūs, tai…” – linksmai nusiteikęs kalbėjo Bernardas.
Devintą mėnesį sąvartyne gyvenančiam vyriškiui ši žiema – pirmas rimtas išbandymas: „Atsidūriau čia po to, kai motina mirė ir buvau išvarytas iš buto. Sąvartyne ir gyvenu, ir dirbu. Štai vasarą per vieną dieną net tris šimtus litų uždirbau, o per mėnesį gali net visą tūkstantį „pasidaryti.”
„Ką tu čia šneki? Vieną kartą prisikalbėsi! Dešimt litų per dieną gali uždirbti sąvartyne ir nė lito daugiau! O tu pasitrauk, – piktą žvilgsnį įbedė prie mūsų kompanijos prisijungęs simpatiškas senukas. – Varyk, varyk iš čia sakau. Rašo čia ir rašo. O man štai reikia atsisėsti ir pasišildyti prie laužo. Jiems nešalta, o ką nematai, kad man – šalta?”
Jo bendražygiai, atlaidžiai žvelgdami į šį pikčiurną, tyliai kuždėjo: „Nekreipkite dėmesio. Tas mūsų Gintarėlis jau toks. Pyksta, bamba… Kaip tik neišgeria, taip ir nervinasi, keikiasi…”
Akimirksniu pikčiurną sudrausminęs Kunigėlis nuoširdžiai paprašė jo ir kitų sąvartyno žmonių straipsnyje nevadinti nevalyvais „bomžais” ar vargšais benamiais: „Aš savo budelėje net vonią turiu: iš šaltinio geriamojo vandens parsinešu, iš Danės upės – skalbimui. Ir moterį turiu. Ir valgyti mums visiems čia užtenka: jeigu dirbi, vadinasi, uždirbi. O tada nubėgi į tą parduotuvę, kur netoliese – ir maisto turi, ir skysto vaisto. O šiaip mes, nors ir ne geležiniai, bet retai sergame. Net tada, kai žiemos labai jau šaltos…”
Natalija Mogučaja