Koncertuoti Čikagoje pakviestas dainininkas Simonas Donskovas sako koncerte sutikęs tiek daug pažįstamų veidų, kad vienu metu net suabejojo, ar dainuoja ne Klaipėdoje.
Pirmoji pažintis su Amerika S. Donskovui paliko labai gerus įspūdžius, tačiau jis patikino, kad baigti dainininko karjerą Lietuvoje ir emigruoti į „svajonių šalį” neketina.
Kieno kvietimu skridote į Čikagą?
Vieną dieną dar miegojau, kai suskambo mano telefonas. Skambino Darius Žukauskas, organizuojantis Lietuvos atlikėjų koncertus JAV lietuvių bendruomenei. Ir pasiūlė surengti koncertą. Žinoma, sutikau. Tiesa, kai sužinojau, kad koncertas planuojamas birželio 4-ąją, iškilo šiokių tokių problemų. Tądien kaip tik turėjau rimtą užsakymą, be to, birželio 4-oji – mano gimimo diena. Bet nieko, atsiprašiau, sėdau į „boingą” ir išskridau… Iš Lietuvos skridau iki Amsterdamo, o ten persėdau į skraidantį geležinį dviejų aukštų „namą”. Aš šį milžinišką lėktuvą pavadinau karve. Susimąsčiau, kaip toli jau yra pažengęs žmogaus protas; 300 užpakalių pakelia ir 8,5 valandos 900 kilometrų per valandą greičiu skraidina…
Ar išties Čikagoje pasijutote lyg Klaipėdoje?
Taip, vienu metu pagalvojau, kad aš senais laikais Klaipėdoje, „Vėtrungėje”, dainuoju, nes koncerte mačiau tuos pačius žmones. Sutikau daug buvusių klaipėdiečių, su kuriais jaunystėje laksčiau, į šokius eidavau… Pamaniau: Dieve, kur aš esu? Ar tikrai Čikagoje?
Kaip jus priėmė publika?
Puikiai, nesitikėjau tokio sutikimo. Pasirodo, turiu ten daug gerbėjų. O kadangi koncertavau savo gimimo dieną, visi sužinojo ir gavau labai daug gėlių ir dar gertuvėlių metalinių…
Daug žmonių susirinko?
Koncerte buvo apie 500 žmonių. Salė nebuvo pilna, nes laikas koncertui buvo nepalankus. Taip jau yra: jei pasirodo saulutė ir žmonės važiuoja į sodus, gali koncertuoti kas tik nori – nors ir Eltonas Džonas, žiūrovų daug nesusirinks. Panašiai buvo ir Čikagoje. Tačiau vis tiek žiūrovų buvo gana nemažai.
Beje, Čikagoje pakliuvau į spąstus, nors jau nesu jaunuolis, žinau, kaip saugoti balsą nuo visokių anginų ir ką tada daryti. Vis tiek persišaldžiau, neatlaikiau temperatūro svyravimų: įeini į parduotuvę – šalta, kondicionieriai dirba, o lauke – 33 laipsniai karščio. Mašinoje – vėl šalta…
Tad teko dainuoti truputį nekokios formos. Bet publika labai šiltai sutiko, šoko, o aš su ja kartu; jei būtų kitokia atmosfera, turbūt būčiau pražilęs. Betarpiškai bendravome su žiūrovais. Prašo manęs – padainuok tą, padainuok aną, o aš sakau, kad jau nebegaliu, nes ėjau pirkti „maikių” ir neįvertinau jūsų kondicionierių. O jie man: Simai, nesijaudink, mes visi jau seniai plaučių uždegimais persirgome…
Apskritai manimi Čikagoje visi labai rūpinosi. Vos mane pasidalino. Labiausiai esu dėkingas Genutei Petrulionytei-Martini, su kuria jaunystėje kartu dirbome, ir Birutei Jašinskienei, kuri taip rūpestingai padėjo mane vežioti po parduotuves…
Jei nori pigiai nusipirkti sportbačių, džinsų ir pavalgyti, reikia važiuoti į Ameriką. Restorane sumoki 7 dolerius ir gali valgyti nors ir visą dieną.
Kaip ten įsikūrę lietuviai?
Anksčiau atvažiavę lietuviai Čikagoje gyvena tikrai gerai. Kas gėlių parduotuvę, kas kitą verslą turi. Manęs klausinėjo, kaip ten Lietuvoje, bet iš tikrųjų jie ir patys viską žino, tik gal norėjo išgirsti iš pirmų lūpų. Gauna laikraščius, turi visas žinias, tik jos pasiekia savaite vėliau. Yra parduotuvė, kurioje galima nusipirkti lietuviško maisto.
Man ypač krito į akis, kad Amerikoje žmogus jaučiasi laisvas. Jie viską turi, darbą, pavalgyti, turi iš ko sumokėti mokesčius ir nusipirkti drabužių, – ir jie laisvi, jie nieko nebijo. O Lietuvoje žmones kausto baimės – vienas bijo viršininko, kitas bijo, kad nesumokės už butą, ir ant mūsų veidų tai yra parašyta. Amerikoje žmonės tokie laisvi, kad nebežino ką daryti iš tos laisvės.
Tiesa, Rugsėjo 11-osios įvykiai juos sudrebino ir su saugumu jie nebejuokauja. Kaip mane saugojo per koncertą! Kaip kokį Maiklą Džeksoną. Aš taip gyvenime nesu saugotas. Kai pasakiau, kad noriu penkiolika gramų išgerti, turėjau viršininko atsiklausti. Geriu, o apsauga šalia stovi. Nepaleido manęs, kol neįsėdau į mašiną.
Manau, tie lietuviai vis tiek kada nors sugrįš namo, užsidirbs ir vieną dieną parskris atgal. Pastebėjau, kad prieš 4-5 metus išvažiavusius lietuvius labai slegia tai, kad jie negali bent trumpam grįžti į Lietuvą, aplankyti savo šeimų, giminaičių. Jie žino, kad jei grįš – kelio atgal nebebus.
Per savaitę gerai pažinote Čikagą?
Viską pamačiau, apžiūrėjau. Jau nebėra tokio atotrūkio, koks buvo prieš kokius 20 metų. Jei tada būčiau atvykęs, tai būčiau vaikščiojęs ausytes nuleidęs. O dabar ten esi visiems lygus, nesijauti kaip koks trečiosios šalies pilietis.
Kokių aš ten mašinų mačiau – nemoku apsakyti. Tokios įmantrios… Išsižiojau. Štai čia jau kaip tikras atvykėlis iš trečiosios šalies atidariau savo burnelę ir žiopsojau.
Viena ko gailiuosi – nenuėjau į prirūkytą juodaodžių barą pasiklausyti bliuzo.
Tačiau pasilikti Amerikoje nesinorėjo?
Tikrai ne. Kaip tik norėjau kuo greičiau namo važiuoti. Pasenusiems jaunuoliams reikia gražiai sėdėti ir baigti gyventi Lietuvoje. Na, nebent išsiskirčiau su žmona, gal tada ir galima pabandyti…
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”