Ispanija lietuviams yra išskirtinė šalis. Ją pamėgo ne tik atostogautojai, bet ir oficialių vizitų atvykstantys mūsų šalies piliečiai. Ispanijoje gyvena ir dirba dešimtys tūkstančių lietuvių.
Glaudūs ryšiai
Birželio mėnuo mūsų tautiečiams buvo turtingas vizitų į šią nuostabią šalį.
Praėjusią savaitę Madride Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I priėmė Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų ir mūsų krepšinio legendą Arvydą Sabonį, kuris daug metų žaidė Ispanijos klubuose.
Šį mėnesį Valensijoje viešėjo Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė, kuri senajame „Mestalla” stadione su ispanais žaidė 2006 metų pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynes. Šioje sporto arenoje 2001 metais rungtyniavo ir Klaipėdos „Atlanto” futbolininkai. Valensiją gerai pažįsta ir Kauno „Žalgirio” krepšininkai, kuriems Europos turnyruose yra tekę susikauti su šio miesto klubu „Pamesa”.
Trečias Ispanijos miestas
Prie Viduržemio jūros įsikūrusi Valensija yra trečias pagal dydį Ispanijos miestas po Madrido ir Barselonos.
Rytų Ispanijoje esančioje Valensijoje gyvena per 800 tūkstančių žmonių. Tai rodo oficiali statistika. Tačiau gidai, aptarnaujantys turistus, mėgsta pabrėžti, jog jų mieste gyvena apie 1,3 mln. gyventojų. Šį skaičių padidina ir lietuviai, kurių visoje Ispanijoje gyvena bei legaliai ir nelegaliai dirba arti 50 tūkstančių.
Valensija visų pirma garsėja savo katedra, pastatyta 1262 metais. Šios katedros koplyčioje yra saugoma Kristaus paskutinės vakarienės taurė – Šventasis Gralis. Pasak legendos, ji pakliuvo į Valensiją iš Jaruzalės pakeliui į San Juan de la Pena vienuolyną Aragone.
Valensijos miestas nuo seno yra garsus ir savo keramikos gaminiais. Jie gali patenkinti bet kokį atvykėlio skonį. Todėl nenuostabu, kad šiame mieste veikia nacionalinis keramikos muziejus. Jis yra įsikūręs labai puošniame barokinio stiliaus name, statytame XVIII amžiuje ir priklausiusiame markizui de Dos Aguas.
Mieste veikia prieš ketvirtį amžiaus pastatyta pasaulinės klasės koncertų salė „Palau de la Musica”, kurioje koncertuoja žymūs atlikėjai.
Valensijos botanikos sode yra per septynis tūkstančius įvairių krūmų ir medžių rūšių.
Miesto veidrodis yra geležinkelio stotis, kuri buvo statyta net dešimt metų (1907-1917 m.).
Valensijos gyventojai ir miesto svečiai nuolat lankosi 1928 metais statytoje turgavietėje, vienoje didžiausių ir patraukliausių Europoje. Joje kiekvieną rytą tūkstančiai prekystalių lūžte lūžta nuo jūros gėrybių.
Poilsiautojus labiausi traukia prie Viduržemio jūros įsikūrę pliažai, besidriekiantys kelis kilometrus. Lygiagrečiai jūros yra nusitiesusi judri gatvė. Ja važiuojantis transportas turistams padeda lengvai pasiekti bet kurią miesto dalį.
Tiltai per parką
Anksčiau per Valensijos centrą tekėjo Turijos upė, kuri dažnai užliedavo namus. Dabar jos vandenys yra nukreipti kita linkme, o upės senojoje vagoje įrengtas daugiau nei penkis kilometrus besitęsiantis ir kone visą senamiestį juosiantis parkas. Jį kerta daugybė tiltų, kai kurie iš jų yra statyti dar XV, XVI amžiuje. Niekur kitur nėra tekę matyti tokio savito derinio.
Nusileidęs į buvusios upės vagą, staiga atsijungi nuo miesto triukšmo – parke čiulba paukščiai, ošia fontanai, žmonės sportuoja, aikštelėse žaidžia vaikai. Parke auga daug mums neregėtų egzotiškų medžių – palmės, apelsinmedžiai, Himalajų pušys, eukaliptai, milžiniškos magnolijos ir kiti augalai. Tarp gausios augmenijos sau vietą suranda ir teniso kortai, ir futbolo bei regbio aikštelės, ir golfo aikštynai, ir dviračių takai. Sportuojančių ir besilsinčių čia niekuomet netrūksta.
L’Oceanografic – didžiausias Europoje
Valensijos jūrų muziejus (L’Oceanografic) neturi sau lygių Senajame žemyne.
Muziejuje gausybė akvariumų, kurie suskirstyti pagal klimatines zonas. Po atviru dangumi vyksta delfinų šou, o einant stiklo tuneliu galima „pabendrauti” net su rykliais.
Patekęs į šį tunelį pasijunti tarsi jūros dugne – aplinkui, išskyrus grindis, plaukioja įspūdingų spalvų ir dydžių žuvys.
Lėlių miestas
Jau nuo XVIII amžiaus Valensijoje gyvuoja paprotys kasmet kovo 19 dieną, per šv. Juozapą, deginti lėles. Lėlių (Fallas) šventė prasideda likus savaitei iki kovo 19-osios – žmonės į aikštes, gatvių sankryžas išneša milžiniškas (3-7 metrų aukščio) iš degių medžiagų pagamintas statulas arba lėles. Jos dažniausiai vaizduoja įžymius žmones arba mistinius personažus.
Po savaitę trunkančios gyventojų apžiūros ir vertinimų, lėlės yra sudeginamos. Po žiūrovų teismo paliekama viena gražiausia – ji nesudeginama.
Išgelbėtos nuo ugnies lėlės dažniausiai atsiduria Valensijos lėlių muziejuje. Tik jos jau gaminamos iš kitokių medžiagų ir yra natūralaus dydžio. Muziejuje lėlių statulėlės yra eksponuojamos nuo 1935 metų. Eksponatų tematika gana įvairi – indėnų turistai, šokėjai, policininkai, šeimyninių ginčų herojai ir kitos figūros.
Taigi Valensija turi kuo pasigirti ir turistų iš viso pasaulio trauka nesiskundžia.
Algirdas Auruškevičius
„Vakarų ekspresas”