Pabuvojome pražuvusiose užeigose -„Neringoje”, „Vėtrungėje”, „Jūroje”, „Žuvėdroje”. Šiandien užsukime į „Žvejų barą”. Kitaip nei minėtos klaipėdiečių pasilinksminimų vietos, „Žvejų baras” veikia ir šiandien.
Eilės nutįsdavo iki tilto
Kai atsidarė „Žvejų baras”, kiekvieno klaipėdiečio „garbės reikalas” buvo į jį patekti. Čia verždavosi netgi tie, kurie alaus nemėgo. Naujovė buvo užkandos prie alaus rinkinėliai – kepta duona, sūris, žuvis (dažniausiai skumbrė). Todėl visą dieną nuo pat „Žvejų baro” atidarymo prie durų valandų valandas stypsodavo žmonių eilės. Nenuostabu, kad įleisti į „rojų”, alaus mėgėjai jame kiurksodavo iki jo uždarymo, nesuteikdami jokių šansų patekti laukiantiems už durų.
Į „Žvejų barą” eidavo ir studentai, ir inteligentai. Tačiau buvo ir tokios klientūros, kuri turėdavo kur kas daugiau laiko ir pinigų čia sėdėti nuo baro darbo pradžios iki pabaigos.
Švilpukus pasidėjo į stalčių
Pasak senamiesčio gyventojos p. Stanislavos, anuomet aplinkinių barų ir restoranų gausa gyvenimo ritmo dėl muzikos trenksmo ar užeigų gaudesio netrikdė. Sanitarinių normų buvo paisoma. Tačiau kai užeigos užsidarydavo, tada ir prasidėdavo „džiazai”.
Kažkodėl iš užeigų išgriuvę lankytojai iš karto pajusdavo poreikį tualetiniams reikalams. Ir daugelis patraukdavo į vienintelį viešąjį tualetą P. Cvirkos (dabar Turgaus) gatvėje. Besikryžiuojant pakaušėlių keliams siaurutėse gatvelėse, būdavo įvairių nutikimų: susibičiuliavusios kompanijos būtinai užbaubdavo „Ant kalno mūrai” (to šiandien jau nebeišgirsi, nes „mūrus” išstumia bandymai staugti „Tris milijonus”). Valandų valandas pakaušėliai „ilsėdavosi” ant bordiūrų, kalbėdami apie gyvenimo esmę ir prasmę. Žinoma, garsiai.
Tačiau tokios naktinio gyvenimo apraiškos – niekis, palyginti su muštynėmis. Jos senamiesčio gyventojams buvo tiek įprastos, kad, pasak socialiai aktyvių p. Stanislavos ir jos vyro Jeronimo, jie buvo nusipirkę trenerių švilpukus besipešantiems išvaikyti.
„Kai kas nors pradėdavo rimtai pliektis, pakakdavo per atvertą langą sušvilpti, ir mušeikos puldavo bėgti į visas puses, manydami, kad tai švilpia milicijos patruliai”, – pasakojo p. Jeronimas. Dabar, kai senamiestyje pasitaiko ir šaudančių „kalašnikovais”, o šauliai tikrai nėra iš užeigų besiskirstantys klientai, savo švilpukus Stanislava ir Jeronimas jau senokai padėjo į stalčius. Antra vertus, švilpukais retai besinaudoja ir policininkai. Ir tai nebesąs artėjančių teisėtvarkininkų ženklas, kuris įbaugintų peštukus.
Senamiesčio „čiabuviai” pasakojo, kad daugiausia „klientūros”, betraukiančios į miesto tualetą, būdavo iš „Žvejų baro” jam užsidarius. Alaus poveikį žino net tie, kurie jo nemėgsta. Kiti nesuspėdavo nueiti iki tualeto… Tokius drausminti irgi bandydavo švilpukais. Bet ką ten sudrausminsi, kai „procesas eina”.
Išdaužtas langas
Kartą vidurnaktį visas namas, kuriame gyvena Stanislava ir Jeronimas, sukilo dėl to, kad mergina kvietėsi pagalbos. Kai pro kelis langus pradėjo lįsti užsimiegojusių kaimynų galvos, pamatė, kad vyrukas bando prievartauti merginą. Jeronimas griebėsi švilpuko, kiti puolė skambinti milicijai, treti bandė sudrausminti nuo hormonų antplūdžio ir alkoholio pakvaišusį „kavalierių”. Nors ir girtas kaip pupų pėdas vyrukas dėl „trukdžių” įsiuto tiek, kad nuo kojos nusiavė batą ir sviedė į „rėkiančią galvą” iš antrojo namo aukšto. Tačiau jėgų užteko pasiekti tik pirmojo aukšto langą, kurį, žinoma, iškūlė.
Tačiau tuomet besišaukusioji pagalbos mergina ir smurtautojas draugiškai susikabino už rankų ir nustraksėjo: vaikinas šlubčiodamas, be vieno bato…
Merginai padėti bandę kaimynai apgailestavo, manė, kad galbūt visai nevertėjo kištis. Be to, buvo nepatogu prieš pirmojo aukšto kaimynus, kurių tą naktį namuose nebuvo. Vėliau teko paaiškinti iš kur jų bute atsirado batas ir kodėl išdaužtas lango stiklas.
„Avralas” senamiestyje
Ar toji porelė buvo „prisisriuobusi” „Žvejų bare”, Stanislava ir Jeronimas tikrai nežino. Tačiau jie puikiai mena atvejį, kai ant kojų buvo sukeltas ne tik jų namas, bet ir visas senamiestis.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje „Žvejų baras” dirbo tik iki 23 val. Maždaug vidurnaktį, gal kiek vėliau, senamiestį išbudino vyro gargaliavimas. Jo skleidžiami kraupūs garsai bylojo, kad jis supjaustytas ir vaduojasi mirtimi. Tuomet besipjaustančių peiliais irgi pasitaikydavo.
Stanislava, net nežinodama kurioje vietoje tas žmogus gargaliuoja, paskambino į greitąją ir tik tuomet išbėgo į lauką pažiūrėti kas vyksta. Vyriškis, pasirodo, riaumojo ne kur gatvėje „nurėžtas”, o per „Žvejų baro” trečiojo aukšto atidarytą langą. Jau buvo atvažiavę ir milicininkai, ir gaisrininkai, netrukus atskubėjo ir greitoji. Medikai teiravosi, kas juos kvietė. Tačiau p. Stanislava, supratusi situacijos komiškumą, nedrįso prisipažinti. Kita vertus, kvietusiųjų greitąją galėjo būti ir daugiau.
Tas gargaliavęs ir riaumojęs vyriškis matyt priplempė tiek alaus, kad užmigo tualete. Barą užrakinantys darbuotojai baigę darbus pamiršo jį patikrinti, o žmogelis prabudo ir išsigando, kad negali išeiti namo. Radęs atvirą langą, pradėjo rėkti…
Milicininkai šmaikštavo, kad alaus plempikas galėjęs ramiai mėgautis alumi iki ryto, užuot tokį „avralą” sukėlęs. Gaisrininkai jau kėlė kopėčias baubikui iš trečiojo aukšto iškelti. Tačiau šis bijojo, priešinosi ir kriokė toliau. Viskas baigėsi tuo, kad atskubėjo iškviesta baro darbuotoja. Atrakinus baro duris, alaus mėgėjas buvo išvaduotas iš nelaisvės.
Pirmas gardus alaus bokalas
Ponas Petras jau trisdešimt metų gyvena senamiestyje. Jis sako, kad dabar atėjo tokia mada, kai daugelis vyrų ir net moterų jokios šventės nebeįsivaizduoja be alaus. Anksčiau žmonės gerdavo tą alų, bet ne taip masiškai. Jis prisipažino niekada nemėgęs „Žigulinio” alaus, bet atsidarius „Žvejų barui”, jam labai knietėjo jame apsilankyti. Ne dėl alaus. Dėl to, kad matydavo nutįsusias eiles. Norėjo pats pamatyti, koks ten stebuklas.
Stebėtina, bet būtent „Žvejų bare” jis pirmą kartą su dideliu malonumu išgėrė alaus bokalą. Tuomet cisternomis atvežamas šviežut šviežutėlis pilstomas alus buvo didelė naujovė. Pasak Petro, toks gardus alus galėjo pasirodyti todėl, kad duona su česnakais ir skumbrė labai troškino. Po to pirmojo alaus bokalo ir jis pamėgo vietinės gamybos gėrimėlį. Kaip besikeistų alaus pavadinimai, jis pripažįsta tik Klaipėdoje gamintą.
„Man alaus gėrimas – ritualas. Niekada jo negeriu namuose. Kiek beatsidarytų naujų užeigų, norėdami išgerti alaus su draugais einame tik į „Žvejų barą”, – sakė vyriškis, tokį malonumą sau leidžiantis kartą ar du per mėnesį.
Atsisveikinimas su senuoju alumi
Ponas Petras nepraleido progos, kai į „Žvejų barą” buvo kviečiama į atsisveikinimo su senuoju alumi šventę. Tuomet cisterna paskutinį kartą atvežtas alus buvo pilstomas nemokamai.
Pasak Petro, „Žvejų baras” tądien priminė bičių avilį. Ateinantys žmonės vis klausdavo, ar išties tas „senasis alus” pilstomas nemokamai. Kaip sakė dabartinė baro šeimininkė Irena Mrazauskienė, nepaisant gėrikų gausos, alaus užteko iki šešių vakaro. Tai buvusi tikrai puiki šventė.
Neprigijusi tradicija
I. Mrazauskienė įsitikinusi, kad reikia saugoti paveldą. Ji mano, kad „Žvejų baras”, tegul ir stilizuotas, yra Klaipėdos paveldo dalis. Todėl atnaujindama užeigą ji stengėsi išlaikyti visą buvusį interjerą ir eksterjerą. „Juk „Žvejų baras” tėra vienintelė pasilinksminimų įstaiga Klaipėdoje, turinti tą patį pavadinimą, toje pačioje vietoje”, – kiek didžiuodamasi sakė ji.
I. Mrazauskienė užsiminė ir apie senąsias Paryžiaus užeigas, kurios bet kokia kaina saugo savo istoriją. „Tai duoda dividendus, nes ir vietiniai, ir turistai veržiasi ten, kur kažkada Ernestas Hemingvėjus gėrė vyną ar Tūluz Lotrekas tapė savo paveikslus. Dažniausiai čia šimtmečiais nekeičiamas interjeras, nes jis tuo ir įdomus, kad, pavyzdžiui, turėklai į rūsį nudrengti tiek, kad yra įdaubos. Visiems įdomu tą įdaubą drengti toliau. Tuo ir žavios tokios užeigos”, – sakė ponia Irena, besistengianti interjerą išlaikyti tokį, koks buvo pradžioje.
Orientuodamasi į prieškarinę Klaipėdą, kai priešais „Žvejų baro” pastatą švartuodavosi žvejų laiveliai, sugrįžę iš marių ar jūros, ji bandė atgaivinti vieną tradiciją. Sugrįžę su žuvimi žvejai laukdavo pirkėjų. Pasak legendos, belaukdami jie ateidavo į namą prašyti jame gyvenančių moterų pagaminti šviežios žuvies patiekalų. I. Mrazauskienė manė, kad taip galėtų būti ir šiandien. „Žvejų baras” kvietė ateiti žvejus su sugauta žuvimi: šeimininkės ją apdorotų, iškeptų ar išvirtų pagal kiekvieno skonį. Deja, bandoma atgaivinti tradicija neprigijo.
Bet kaip bebūtų, „Žvejų bare” dirbantiems visada malonu išgirsti, kai po ilgų dešimtmečių į miestą sugrįžtantys klaipėdiečiai ir svečiai nuoširdžiai džiaugiasi, kad bent viena „kontora” tebėra toje pačioje vietoje.
Kur rasti daug vyrų?
Kadaise juokaudavome, kad yra tik dvi vietos, kuriose gali pamatyti daug vyrų. Tai futbolo rungtynės ir alaus barai. Dabar ir šios vietos gerokai „atskiestos” moterimis. Pasitaiko, kad ir dailiosios lyties atstovės alų plempia lygiai su vyrais. „Žvejų baro” direktorė I. Mrazauskienė pasidžiaugė, kad „Žvejų bare” bent paskutiniu metu „mirtinai” nusigėrusių nebepasitaiko. Kai pradėjo veikti „Žvejų baras”, jame virtuvės nebuvo. Keptą duoną, rinkinėlius prie alaus veždavo iš „Regatos”. Dabar čia įrengta virtuvė, kurios specializacija – žuvies patiekalai. Kaip ir prieš 20-30 metų čia daugiausia renkasi vyrai. Tiesa, prie durų eilės iki tilto čia nebenutįsta.
Alaus galima išgerti bet kurioje užeigoje, tačiau kai kurie miestelėnai ir miesto svečiai eina būtent čia. Atrodytų, alus čia lygiai toks pat kaip ir kitur, tačiau ore sklandanti kažkokia ypatinga dvasia tarsi pagardina alaus skonį.
„Vakarų ekspresas”