Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Albinas Strumyla nė karto nesigailėjo prieš vienuolika metų mokyklos direktoriaus kėdę iškeitęs į dabartines pareigas.
A. Strumyla, ko gero, ilgiausiai atstovu spaudai išdirbęs žmogus ne tik Klaipėdoje, bet ir visos šalies policijos struktūroje, nors tik pradėjęs dirbti šiose pareigose vos nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn…
Kaip atsitiko, kad aštuonerius metus dirbęs mokyklos direktoriumi susigundėte išbandyti tuometinės milicijos atstovo spaudai kėdę?
– Aš buvau kaimo mokyklos direktorius. O kaimas yra kaimas. Žmonės geria, mokyklai remontuoti pinigų nėra… Menkas džiaugsmas. Baisiai neįdomu. Niekada nebenorėčiau ten grįžti. Tad, kai tik pasiūlė šias pareigas, nedvejodamas sutikau.
O koks jūsų išsilavinimas?
– Esu baigęs tuometinėje Klaipėdos konservatorijoje Lietuvių kalbą ir režisūrą. Manau, atstovui spaudai tokia specialybė kaip tik. Scenos kalba, režisūra, literatūra, gramatika… viską pritaikau.
Ir artistinius sugebėjimus?
– Be abejo.
O kai stojote į šią specialybę, gal svajojote būti teatralas?
– Ne. Aš, kiek atsimenu, jaunystėje svajojau būti arba milicininkas, arba karininkas. Bet kadangi skaičiau labai daug knygų, mano regėjimas buvo prastas, manęs tarybiniais laikais į tas struktūras niekas nepriėmė. O kadangi turėjau šiokių tokių literatūrinių sugebėjimų, pasirinkau lietuvių kalbą ir režisūrą…
Dabar jaučiatės savo vėžėse, o iš pradžių ar nebuvo sunku?
– Viskas iš pradžių būna sunku. Aš iki tol apie tų laikų milicijos darbą žinojau tik iš knygų. O knygų ir realus pasaulis skiriasi kaip diena ir naktis.
O kas buvo sunkiausia?
– Policija yra statutinė organizacija. Vadinasi, yra hierarchija, reikia žinoti subordinaciją, veiksmus turi derinti su savo skyriaus viršininku, jis derina su savo viršininku ir t.t.
Žinoma, atėjus iš direktoriaus kėdės nelengva derinti…
– Nebūtinai iš direktoriaus. Tiesiog iš civilio gyvenimo atėjus į policijos struktūrą ne taip paprasta prisitaikyti. Todėl pridarydavau visokių klaidų. Per daug persistengdavau…
Per daug išplepėdavote?
– Aha. Reikia suprasti, kad policijos, prokuratūros darbas susijęs su operatyvine veikla, o ji yra slapta. Čia jau reikia jausti ribą, ką galima pasakyti, o ko ne.
Teko gauti per kepurę už ilgą liežuvį?
– Buvo toks krikštas po pusmečio. Nuo Lietuvos generalinio komisaro buvau gavęs papeikimą, grėsė net baudžiamoji atsakomybė. Už tai, kad per daug persistengiau – nesuderinęs su prokuroru nufilmavau įtariamuosius ir perdaviau medžiagą žurnalistams…
Jūsų darbe reikia apmąstyti kiekvieną žodį, o gyvenime esate plepus?
– Darbe reikia labai atsijoti informaciją, kad nepažeistum įstatymų. Ne todėl, kad slėptum, bet todėl, kad negalima. O gyvenime irgi nesu plepys, draugai gali patikėti paslaptis.
Šis darbas uždėjo kokį antspaudą?
– Pasidariau apdairesnis. Kiekviename žingsnyje galvoju. Ir iš savo šeimos reikalauju, kad mieste labiau saugotųsi. Kadangi kiekvieną dieną skaitau kriminalines suvestines, matau, kas vyksta mieste. Todėl aš savo vaikams būtinai liepiu grįžti namo iki kol sutems. Žmonai patariu kišenėje nešiotis manikiūrines žirklutes ar dujų balionėlį…
Su žirklutėmis įmanoma apsiginti?
– Vis geriau nei plikomis rankomis. Be to, juk ne bet kokį daiktą galima nešiotis, nes kiti daiktai gali būti pripažinti kaip ginklas…
O kaip atsipalaiduojate?
– Pagrindinis mano pomėgis yra man žalingas – knygos. Per jas susigadinau akis. Labiausiai mėgstu skaityti su mano darbu susijusias knygas – detektyvus, dokumentinę literatūrą. Dar mėgstu žaisti futbolą.
Spektakliai netraukia?
– Tiesą sakant, jau atitolau.
O kai einate išpažinties, dažnai sakote kunigui, kad melavote?
– Neinu išpažinties. Mane bobutė dar prieš mokyklą atpratino. Vertė mokytis poterius ir eiti pirmos komunijos, taip ir atgrasė nuo Bažnyčios.
„Vakarų ekspresas”