Sutuoktinio patyčios, smurtas, šantažas, grasinimai nužudyti, seksualinė prievarta, – sunku patikėti, jog klaipėdietės Dalios šeimyninė drama truko net 26-erius metus. Kas padarė galą „šeimyniniam konclageriui”, vieną naktį smurtautojui vos nepavertus namų savo žmonos ir vaikų skerdykla?
– „Aš jaučiu didelę kaltę, kad visą laiką tai, kas vyko po mano namų stogu, slėpiau nuo žmonių, ir nesugebėjau apginti savo vaikų”, – sako Vaiva. Prisikelti iš kraujo balos ir atgauti žmogišką orumą jai padeda Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro darbuotojos, psichologė, advokatė. Bet kol kas – tik jos. Vienas aukštas policijos pareigūnas išsitarė: „Mėginti stabdyti smurtą šeimoje policijos ar teisėsaugos pagalba yra tas pats, kas smegenų auglį gydyti aspirinu”.
Galvojo, taip ir turi būti…
Devyniolikmetė nuotaka vestuvių dieną kažkodėl įsiraudojo. Prie altoriaus žengė su mylimu žmogum, bet jungtuvių žiedą nusipirko pati. Apsigyvenusi uošvių namuose, juos šveitė, ravėjo daržus, melžė karves, bet viskas, ką darė, jiems buvo blogai. Dalia prisimena pirmąjį negandos pasiuntinį ar ženklą: Smiltynėje iškylaujant su draugais, užmynė vyrui ant baltų kedų. Šis šiurkščiai pastūmė žmoną, ir prie visų žmonių išvadino karve. Kai ji pastojo, stengėsi grakščiai vaikščioti, likti graži, bet vyras gėdinosi jos padėties, nebėjo kartu pasižmonėt. Keldavosi su aušra, ruošė jam pusryčius, nes galvojo, jei bus gera šeimininkė, švelni žmona, tai ir vyras bus rūpestingas. Kai jiedu jau gyveno bendrabutyje, o sūneliui buvo pusė metų, Dalia sukarščiavo, neįstengė nė pajudėti. Iš darbo grįžęs vyras išvertė ją iš lovos, ir supykęs išėjo, palikęs alkaną klykiantį kūdikį.
Vėliau jiedu nusipirko Alytaus namelį. Kartą Dalia, grįžusi iš naktinės pamainos ligoninėje, kur dirbo sesute. Šyptelėjo vyrui, o šis kad vožė kumščiu į veidą, sulaužė nosį. Kol ši sugijo, suveikė žmonai nedarbingumo lapelį. Jai buvo gėda darbe, kur buvo vertinama, kolegoms prisipažinti apie žiaurius vyro pavydo protrūkius. „Jis buvo man pirmas, tad negalėjo prikišti meilužių, bet joks vyras nevalėjo pažvelgt į mane, lyg būčiau musulmono žmona. Tuomet talžydavo, tyčiojosi išvadavęs tokią pabaisą iš senmergystės. Ką gi, vaikystėje ir iš patėvio tegirdėjau panašius „komplimentus”. Maniau, taip turi būti. Mane sumušęs vyras atsipirkdavo dovanomis, auskarėliais, net kailiniais. Bet vėliau juos išsinešė”, – prisimena moteris.
„Mama, nežudyk!”
Trečiasis vaikas buvo netyčiukas. Vyro naktimis ieškodavo gatvės paukštytės; ji nedrįso jam ką sakyti. Buvo tapęs jai šlykštus, bet sykį po pirties, tikindamas, kad ji nepastos, tiesiog išžagino. – „Darysies abortą!”, – nukirto, paaiškėjus, kad nėščia. Už plaukų įmetęs automobilin, nuvežė ją pas pažįstamą akušerį. „Apgavau tąkart vyrą. Pasprukau iš laukiamojo; atseit, daktaras pasakęs, kad jau per vėlu. Iš tiesų tai sapnuodavau mažą mergytę, kuri maldavo: „Mamyte, nieko nedaryk, aš būsiu tau gera”… Be to, iki šiol po vyro egzekucijų buvo įvykęs ne vienas persileidimas. Greitosios nekviesdavau, pati nuvažiuodavau į ligoninę. Tad šią mažylę norėjau išsaugoti”.
Dar kai ją nešiojo po širdimi, pati darė remontą, plūkėsi daržuose, ir nesiskundė nugaros skausmais. Daug kartų prašiusi vyro, kad sutaisytų taburetę, sykį skaudžiai užsigavo atsisėdusi, kai ši subyrėjo į šipulius. Vyras išmetė paskui taburetę ir pusnuogę žmoną į šaltą naktį; laukais ji nutykino pernakvoti pas mamą. Ši paguodė: „Vaikeli, ir man taip buvo, ir visų moterų tokia dalia. Išgyvensi”. Vyras vis dažniau kieman įvairuodavo savo autobusą, bet laiptais nebeužlipdavo; ropodavo. O įėjęs – tėkšdavo žmoną į sieną: „Ak, tu šliundra!” Po vienos nakties, kai „erelis”, pakėlęs nuo žemės už gerklės, mėgino žmoną pasmaugti, įsikišo paūgėjęs sūnus. Nuo to karto su iki košmarų įbaugintomis dukromis užsibarikaduodavo kambario duris komoda. Dalia bijojo nakčia net į tualetą įsmukti. Rytais, išėjus vyrui, surinkdavo jo pridergtus drabužius, gramdė šio privemtus stalčius.
„Kodėl tylėjau?”
Tik vieną sykį gyvenime Dalios vyras, apniktas baltosios karštinės prišauktų besivaidenančių vabalėlių, bandė juos nusipurtyt. Po to apsiverkė girtom ašarom. – „Na, gal aš buvau tau negeras”… Ji švelniai įkalbinėjo nueiti pas psichoterapeutą. Kitą rytą vyras pareiškė: „Tu beprotė – tu ir gydykis”.
Jaunylę dukrą, kai šiai tebuvo aštuoneri, tėvas sykį mirtinai prigąsdino: „Niekada nebepamatysi savo motinos!” Mergaitę buvo ištikęs net isterinis aklumas. Kai vyresnėlei, sulaukus dvylikos, pradėjo krypti stuburas, motina ją vedžiojo pas gydytojus. Kartą ši ruošė pamokas, parietus po savim koją: tėvas kad trenks lazda per nugarą: „Kad kupre neliktum!” Kai moteris prašydavo vyrą skyrybų, šis grasino: „Užmušiu, o namus padegsiu!”
„Galbūt jausdama kaltę, kad vos nepasidariau aborto, esu labai prisirišusi prie mažosios, net ir miegodavau su ja. Vyrui tai pro akis neprasprūdo: „Žiūrėk, kad jai ko neatsitiktų, nes per daug ją myli”. Pats rankų sakė netepsiąs, bet pas vyrą lankydavosi neaiškūs bauginantys asmenys, kartais ir iš jo išmušdavę skolas. Tada mane iš proto vedė neapsakomas siaubas, – prisimena Dalia. Ir buvo ko. Vieną rytą vyras nusileido į rūsį, ir švelniai, kaip niekada, ją pašaukė. Kai Dalia, sutrikusi dėl to, kad buvo kviečiama dešimtmečius negirdėtais mažybiniais vardais, nusileido rūsin. Vyras smogė aštriu basliu, laimė, šis atsimušė į laiptus. Ir vėl gręžė kruvinus naktinius.
Štilis prieš „susidorojimą”
Vyras suniokojo dujinę viryklę, vandens šildymo katilą, skalbimo mašiną, išnešdavo iš namų šeiminykščių batus ir drabužius. „Buvau mandresnė, kai sūnus paaugo. Drauge sportavome, melavau vyrui, kad lankau karate. Dičkis sūnaus prisibijojo. Tik šmeižė mane visiems kaimynams, esą, jis mus išlaikąs, nors dėl girtavimo buvo praradęs darbą. Bet pagaliau sūnus išvyko gyventi į Vilnių, likome vienos jo valioje”.
Ir štai prieš mėnesį, vieną vakarą, kai Dalia, pasikalbėjusi su dukromis, atsigulė, pajuto kažką artinantis. – „Paprastai įsėlinęs jis tik stebeilydavo, bet šįsyk pajutau stiprų smūgį į petį ir – stiprų skausmą. Suparalyžiuota baimės, apsimečiau negyva; gal nebelies? Jau nebejutau, kai jis mane vilko kažkur, nutvėręs už ligi kaulo prakirstos rankos… Vėliau išgirdau vyriausios dukros klyksmą: ją kumščiais per galvą talžė vyras, kažkodėl nuogu savo „pasididžiavimu”. Tą akimirką, jei man po ranka būtų pasipainiojęs kirvis, būčiau tikrai prieš jį šokusi”, – neslėpė Dalia. Bet, dukart stambesnio dvikojo padaro nublokšta į spintą, prarado sąmonę. Tik vėliau šešiolikmetė dukra papasakos, kaip ji mėgino sulaikyti tėvą, užsimojusį virš motinos už plaktuką dukart didesniu kūju.
Kai dukrai pavyko pakišti tėčiui koją ir šis nuvirto, šoko ištikta mergaitė daug kartų į telefono ragelį lemeno: „Policija? Greičiau važiuokit, tėvas – mamą! Tėvas – mamą…” Atsipeikėjusi sumaitota moteris išvydo, kad prie jos vėl artinasi jau besitrejinantis akyse vyras… Bet tą akimirką išgirdusi kieme žmonių balsus.
Nuo durų – prie durų
Visi trys dramos dalyviai buvo nuvežti į ligoninę. Smurtautojui uždėjo ant prakirstos kaktos tvarstį. Kai medikai aptvarkė krauju pasruvusią moterį, ši, palikusi vyriausiąją dukrą ligoninėje gydytis smegenų sutrenkimą ir sumuštą krūtinęs ląstą, su pagranduke išskubėjo taksi namo. Pasigriebė higienos priemonių, kelis drapanėles. Skubėjo sprukti pas motiną, nes policijos nuovadoje, kur moteris paliko pareiškimą dėl įvykio, ją pasitikęs budėtojas išsityčiojo: „Gavai, ko nusipelnei. Išleisiu tavo brangiausią iš areštinės po trijų valandų. Ko iš manęs nori; juk gyva”. Vėliau ir tarėja pasiūlys Daliai baudžiamosios bylos prieš vyrą nekelti. Visa pareigūnės parama – tik priekaištai ir taip nuo kaltės ir išgyvenimų palūžusiai: „Kodėl tiek laiko šitaip gyvenai?”
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė, vien praėjusiais metais suteikusi pastogę ir pagalbą net 1001-nai nuo smurto šeimoje nukentėjusiai moteriai, pasakė: „Man ne kartą teko diskutuoti su keturių miesto policijos komisariatų vadovais už apskrito stalo. Tai, kaip smurtą patyrusią moterį sutinka policijoje, kaip pasirengę jai padėti,- iš esmės labai skiriasi nuo to, ką jie deklaruoja žiniasklaidoje, per tarptautines konferencijas. Žinoma, pareigūnas pareigūnui nelygu. Mano pareiga palydėti moterį, atstovauti jos interesus policijoje, prokuratūroje ir teisme, ir man svarbu, kaip ji jaučiasi, kaip su ja elgiamasi”, – sakė Dalia Puidokienė.
Ji prisiminė, kaip neseniai sąžiningi pareigūnai pritaikė smurtautojui kardomąsias priemones pagal įsigaliojusį naują įstatymą, ir iškart iškeldino šį iš namų, apribojo jo veiksmus. O šį kartą juk iškilęs pavojus ne tik moteriai, bet pasikėsinta ir į vaikus. Kol laukiama teismo medicinos ekspertų išvadų, 26-erius metus žeminančius kankinimus tvėrusi moteris konsultuojasi su advokate, lanko ir psichologės kabinetą. Per pastarąjį mėnesį, lankydamasi Socialinės ir psichologinės pagalbos centre, Dalia teigia patyrusi, kas yra žmogiškumas, supratimas ir atjauta. Šie žmonės moteriai padėjo atgauti savigarbą, viltį ir… pasiimti iš namų būtiniausius daiktus. Kai iš kaimynų sužinojo, kad jos ir dukrų drabužius vyras sukrovė prie konteinerio, lydima centro vadovės Dalia nuvyko į savo būstą. Čia laukė staigmena: jas pasitikęs „užšventęs” ponas, kuriam Dalios sutuoktinis jau spėjo išnuomoti visą juodviejų namą. Ir neatvyko policijos patruliai, nė neketino įleisti moters, kad ši pasiimtų dukrų kompiuterį ir dviratuką.
Ivona Žiemytė
„Vakarų ekspresas”