„Taksisto darbas – artojo darbas”

Penkiolika metų taksi vairuojančiam Arūnui Vilkeliškiui teko ir jūreivio duonos ragauti, ir ralio varžybose lenktyniauti.

Taksistu dirbate jau seniai. O kokia jūsų tikroji profesija?

Pradėjau dirbti dar rusų laikais. Esu baigęs politechnikumą, lengvojo automobilio techninio aptarnavimo specialybę. Tačiau servisuose patys žinote kas dirbo – tėvas, sūnus, žentas ir t. t. Pašaliečiui įsidarbinti buvo labai sunku. Teko ieškotis kito darbo.

Turbūt labai traukė technika, kad pasirinkote susijusį su automobiliais darbą?

(Nusišypso) Visas mano gyvenimas susijęs su automobiliais. Buvo laikas, kai dalyvavau ralio lenktynėse… Buvau tik po armijos. Vienas pažįstamas pasiūlė. Įsidarbinau šaltkalviu, dirbau, paskui panorau pabandyti lenktynėse. Sako, bandyk. Pabandžiau, žiūriu, kad visai neblogai sekasi. Iš pradžių buvau šturmanu, o po to ir pats sėdau prie vairo. Dažniausiai lenktynės vykdavo Sovietų Sąjungoje, tačiau ir Lietuvoje teko pasivažinėti, ypač Žemaitijoje.

Gal galite pasigirti laimėjimais?

Aš priklausiau Kauno ralio klubui „Banga”. Lietuvoje mūsų komanda buvo pirma.

Ralio lenktynės buvo jūsų hobis. O dabartinis taksisto darbas, kas tai?

Ralis – tai sportas. Taksisto darbas, galima sakyti, artojo darbas. Norint užsidirbti reikia daug dirbti. Ne sėdėti, ne rūkyti, ne kortom žaisti, bet dirbti. Klaipėdoje taksistams labai sunku. Miestas nėra palankus.

Kaip tai?

Klaipėdoje labai didelė konkurencija, labai daug taksi firmų. Miestas siauras ir ilgas. Mieste, kuriame eismas vyksta apvaliai, t. y. ratu, važinėti yra lengviau. Kodėl? Pažiūrėk, Klaipėda į ilgį – 20 litų, į plotį 5-7 litai. Žmonės dažniausiai važinėja į plotį. O apie naujus rajonus iš viso nėra ką kalbėti – anekdotas. Ten važiuoja iš kiemo į kiemą. Laukininkai – Simonaitytė, Bandužiai. Kiek kainuoja – trys litai.

Galbūt kaip tik gerai, kai mažesnis miestas – mažiau gatvių, lengviau jas atsiminti?

Dabar jau ir Klaipėda plečiasi. Atsiranda naujų gatvių, plečiasi Labrenciškės, Tauralaukis, išdygsta koks naujas namas. Važiuodamas pro šalį niekuomet nepralekiu nesustojęs. Pasižiūriu numerį, kad kitą kartą žinočiau, jei bus iškvietimas. Reklamas pasiskaitinėju, kas kur yra, kad nereiktų klaidžioti. Vieną kartą įsėda žmogus iš kito miesto atvykęs, sako – „Baltijos realizavimo centras”. Ir kas tai yra? Taigi tas pats BRC.

Turbūt visokių žmonių pasitaiko. Kaip sukatės iš nemalonių situacijų?

Labai daug žmonių praeina. Turi būti ir psichologu, ir kunigu. Turi žmogų išklausyti, padėti jam. Sėda vyras į taksi, viskas, skiriasi su žmona, ką jam daryti… Na, išklausyti galiu, bet jokio atsakymo neduosiu, aš vis dėlto ne kunigas. Moterys irgi verkia, vyrai tokie ir anokie, geria. Juk reikia žmogų išklausyti. Nesakysi, užsičiaupk, man neįdomu. Man nesunku išklausyti dešimt penkiolika minučių, kol atveži žmogų į vietą.

O kaip jūs pats jaučiatės, kai tiek daug išklausyti tenka?

Pradžioje man buvo labai keista. Nei aš pažįstu, nei ką, kam man tas svetimas problemas spręsti. O paskui pripratau. Imunitetas atsirado, – nusijuokia Arūnas. – Dabar viskas pro kitą ausį išeina.

O kas suerzina?

Išgėrę. Atsisėda koks, galvą linguodamas, – Arūnas pademonstruoja, – taksi sustoja prie šviesoforo, o tas man liepia išjungti taksometrą. Aiškinu, jam, kad čia tokia sistema, niekas neišjungia taksometro prie šviesoforų, jisai savo. Tokie tai tikrai suerzina. Seniau, būdavo, atsisėda žmogus į mašiną, jam viskas gerai, jis linksmas, atsipalaidavęs. O dabar, jei įsėda išgėręs, dažniausiai nežino, kur dėtis, kam kokį antausį užmesti. Kraujas verda, akys krauju pasruvusios. Ypač bjaurus pasidarė jaunimas. Nemandagus. Dabar retai bebūna, kad jauni žmonės, įsėdę į automobilį, pasisveikintų.

Ar yra tekę papulti į ekstremalią situaciją?

Štai, – parodo randą ties riešu, – čia dar rusų laikais buvo. Nesutiko sumokėti, apsistumdėm, o jis tuo tarpu spėjo perrėžti ranką. Bet didesnių nemalonumų nebuvo. Nors mano kolegoms yra tekę patirti daugiau. Pasakojo vienas. Anksčiau, kai tose senosiose „Volgose” radijų nebuvo, įsėda trys tokie kampuotais pečiais, siaurais užpakaliais ir paprašo į Girulius. Važiuoju, – pasakoja mano kolega, – o tie „berniukai” sako: „Kodėl pas tave negroja?” Sakau, kad nėra čia radijo, tai tie liepė pačiam dainuoti. Na ir dainavo visą kelią. Kai atvažiavo, sako bijojęs, kad tik susimokėtų, o tie ne tik sumokėjo, bet dar išsitraukė šimtinę ir pasakė, kad nusipirktų radiją, – nusijuokia Arūnas, prisiminęs kolegos istoriją su linksma pabaiga.

O jums istorijų su linksma pabaiga nepasitaikė?

Buvo tokie trys jaunuoliai, visai neseniai. Norėjo pasivažinėt už „tvarkingą” sumą, apie dvidešimt litų. Na, o jie, kaip sako taksistai, tepė slides. Bėga nuo manęs. Ką aš juos vysiuos… Šoko greitai iš automobilio…Žiūriu, vienam kažkas šastelėjo iš kišenės. Na, galvoju, bėkit, bėkit. Prieinu, žiūriu – piniginė, pinigų yra, dokumentai yra, radau pavardę, vardą. Na, galvoju, žiūrėsim, kaip bus toliau. O jie ieško manęs per raciją: „Ar vežėt kas nors?” Sakau: „vežiau, tris jaunuolius.” Prašo atvežt tuos dokumentus. Atvešiu, sakau, bet turinį pasiliksiu už pabėgimą. O jie sako: „Galit pasilikt, tik dokumentus atiduokit”. Atvežu ir sakau: „Dokumentai tavo, o kas viršaus – tas mano. Nereikėjo bėgti”. Buvo ten gal trisdešimt keli litai. Tai va, sakau, kitą kartą nebėgsit. „Na, nepykit, atleiskit, mes išgėrę buvom…” Ką čia ant jų pyksi, studentai, aš nenuskursiu dėl tų dvidešimt litų…

Turbūt yra adresų, kur nenoriai vykstate?

Yra tokių, kur niekas nenori važiuoti – Rumpiškės gatvės bendrabučiai. Ten baisu. Kaip tik ateina, vis narkomanai. Paskutinius pinigus atiduoda dozei, o taksi nebelieka. Nenorim net važiuoti šiuo adresu. Per tiek metų tuos narkomanus jaučiu kaip šuo. Įsėda į automobilį, ir jau galiu pasakyti, kad jis narkomanas. Jis gali ramiausiai sėdėti, tačiau vis kokią bandelę, šokoladą valgo. Jie saldžiai valgo. Tokiems pasakau – pinigus prieš kelionę mokėti, kas liks – atiduosiu.

Kodėl taksistai pakelia kainas užsieniečiams?

Juk svetimas žmogus, nežino tarifų, nieko nežino…Tai tie „dušmanai” yra prisivedę visokių tarifų, jie ima kiek tik nori. Mes dirbame firmoje, kur yra nustatytas tarifas ir jo keisti negalime.

O su pastaraisiais klientais nepasitaiko sunkumų?

Na kokie ten sunkumai. Jie tvarkingi žmonės, atsiskaito kaip pridera, o jei išgeria, labai skiriasi nuo lietuvių. Jie nesikabinėja, o ir kaip galėtų – nei aš susišnekėsiu, nei jie su manimi. Tik važiuodami dainuoja, rėkauja ir švilpauja.

Ar teko turėti reikalų su policija?

Kad nelabai. Kelių policija taksisto darbe – įprastas reikalas (šypteli).- Kuris taksistas nėra mokėjęs baudos už greičio viršijimą…

Kas jūsų darbe buvo smagiausia?

Kartą parvežiau kiną iš Vilniaus. Buvome jau Klaipėdoje, jis paprašė užsukti iki kolonėlės. Nusipirko maišeliuką pieno. Atvežiau jį į Žvejų gatvę, išlipo. Ruošiausi važiuoti, žiūriu, tas pieną palikęs. Ką gi, durų kodo juk nežinau. Galvoju, pažiūrėsiu, kuriame lange šviesos užsidegs. Užsidegė trečiame aukšte, tai aš nedidukus akmenukus mėtyti ėmiau. Barkšt, barkšt, – paleisiu didelį, dar bėdos turėsiu. Prisibeldžiau gal po dešimties minučių. Rodau – pieną palikai. Tai žmogus apsidžiaugęs dar dešimt litų įdavė…Gal jis labai valgyti norėjo, tą pieną paliko, tai trečią nakties negi vėl lėks kur, – nusijuokia Arūnas.

Irena Kyguolytė

„Vakarų eksprersas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.