Ne kiekvieną dieną gali akis į akį susidurti su dinozaurų laikų žuvimis, kurios atsirado prieš 400 milijonų metų. Tačiau Kigombės (Tanzanijos šiaurinė pakrantė) žvejams tai tapo beveik rutina. Išgyvenusiai milijonus metų koelakantų populiacijai mirtiną grėsmę kelia žvejai.
Atradėjai kelia grėsmę
Pačiame Kigombės viduryje, paprastame lūšnų kaimelyje ant Indijos vandenyno kranto, prie didžiulio plastikinio konteinerio stovi jaunas žvejys. Jis teatrališkai įkiša rankas į konteinerį ir ištraukia 60 kilogramų sveriančią žuvį milžinę. Aplink susirinkę vaikai smalsiai apžiūrinėja žmogaus pėdas primenančius pelekus. Tai – gyvoji fosilija, žuvis turinti galūnes ir sąnarius. Toks padaras ilgą laiką būdavo randamas tik fosilijų pavidalu: koelakantas.
Šiandien atrodo, kad žmogus atrado šią priešistorinę žuvį tik tam, kad ją sunaikintų. Įsisiautėję giliavandeniai tralai kelia rimtą grėsmę 100-300 metrų gylyje gyvenančioms senosioms žuvims.
Veda gyvus
Šių žuvų atsiradimas prie Tanzanijos krantų yra dar vienas likimo posūkis koelakantų istorijoje. Koelakantai išsivystė maždaug prieš 400 milijonų metų (manoma, kad homo sapiens atsirado mažiau nei prieš 200 tūkstančių metų). Buvo manoma, kad šios žuvys išnyko kartu su dinozaurais, kol viena buvo pagauta 1938 metais prie pietinės Afrikos krantų.
Koelakantai išsiskiria savo ypatinga fiziologija, nebūdinga kitoms žuvims. Jie neturi stuburo. Vietoj jo žuvys turi riebalų chordą. Dar viena ypatybė – 4 galūnes primenantys pelekai turi aštrius ir trumpus galiukus. Žuvis turi dvigubą uodegą ir vienu metu atsiveda iki 26 jauniklių. Manoma, kad nėštumo laikotarpis trunka 14 mėnesių, o pačios žuvys gyvena ilgiau nei 80 metų. Jaunikliai vystosi motinos viduje prie maistinių medžiagų pilno 10 centimetrų diametro kiaušinio.
Gaudo tinklais
Pasauliui teko palaukti dar 14 metų, kol Komuorose (rytinė Afrika) buvo „atrastas” antrasis koelakantas. Netrukus buvo rasta dar keletas šios rūšies žuvų, ir koelakantas buvo pirmą kartą nufotografuotas savo gyvenamojoje aplinkoje. Tačiau žuvies pasirodymas Tanzanijoje privertė rimtai sunerimti dėl jos ateities.
2004 metų rugpjūtį vietos valdžia, kontroliuojanti žvejus, gavo pranešimą apie Kigombėje pagautą „keistą žuvį”. Pareigūnai atvyko patikrinti ir išvydo dvi Latimira chalumnae – t.y. koelakantus. Per kitus penkis mėnesius tinklais sugauta dar 19 žuvų, sveriančių nuo 25 iki 80 kilogramų. Praėjusių metų spalį pagauta dar daugiau tų senovės žuvų.
Įkliuvo į ryklių tinklus
Tokie skaičiai apstulbino ir sukrėtė pareigūnus, dirbančius su Tangos kranto zonos išsaugojimo ir plėtojimo programa. Ji jau ilgą laiką saugo nykstančias rūšis su airių teikiama parama. Programos darbuotojai įžvelgė tiesioginį ryšį tarp unikalių žuvų nykimo ir žvejojimo tralais, ypač dideliais japoniškais tinklais netoli koelakantų gyvenamųjų vietų. Pradėjus minėtoje vietoje žvejoti tralais, koelakantų sugauta ir sekliavandeniais tinklais, skirtais gaudyti rykliams.
Programos koordinatorius Hasanas Kolombas mano, kad, atsisakius tralų, nebebūtų pagaunama koelakantų ir problema būtų išspręsta. Jo kolega Solomonas Mokoloveka teigia bandęs spausti Tanzanijos vyriausybę, kad ši apribotų tralerių veiksmus. Nors žvejojantys tokiais tinklais žvejai ir rado retąsias priešistorines žuvis, tačiau šiandien iškyla grėsmė, kad tie patys žmonės tas žuvis ir išnaikins. Programos nariai siekia, kad vyriausybė apribotų tralerių veiksmus bei paremtų tyrimo programą. Norima kuo daugiau sužinoti apie koelakantus ir kaip įmanoma efektyviau juos saugoti.
Išgelbėtų turizmas
Jeigu ir pavyktų apriboti verslininkų žvejų veiksmus, liktų kita problema. Vietos gyventojai jau suprato, kad priešistorinės žuvys gali atnešti jiems daug pelno, todėl greičiausiai nepaisytų draudimų jas gaudyti. Nauju uždaviniu taptų įtikinti vietinius, kad žuvis reikia saugoti. Galbūt tai padaryti padėtų sukurta turizmo programa, kad čiabuviai gautų pelno ne gaudydami žuvis, o iš atvykstančių turistų.
Žygimantas Pauliukevičius