Tyrinėjantys gyvūnų gyvenimą mokslininkai tarp daugybės įdomių faktų pateikia ir tokį, kuris turbūt labiau tiktų žmogui – mąstančiai, galinčiai širdimi jausti kito skausmą būtybei, o ne žvėriui.
Mokslininkai sako: jei tarpusavyje susikimba tokie žvėrys, kurie vienas kito mėsos neėda, tik gina savo užimtą medžiojimo ar bandos ganyklų teritoriją, – vienas kito mirtinai jie negalabija, o pasišalina įsitikinę, kad priešas nugalėtas. Matyt, tokia žvėrių „moralė”.
Šalia ikonų – narvas
Nykiai švilpauja vėjas ištuštėjusiame mordvių kaimelyje… Jo gatvelių sankryžoje styro sulysęs „niekieno” šuo, alkanu žvilgsniu palydintis kiekvieną retą praeivį – gal atsiras kokia viltis apsiginti nuo tos baisios alkio žūties! Šiame kaime toks jis ne vienas: bado mirtimi vaduojasi ir žmogus.
Nors šiame kaime beliko vien tik senutės, tačiau mordvių trobose švaru. Kvepia moliūgų sėklomis. Bet štai anoje, stovinčioje kaimo pakraštyje rusų Tokarevų gryčioje – tamsa ir baisumas!.. Vienoje jos kertėje – ikonų altorius, kitoje – grubių, jau nuo laiko pajuodusių lentų narvas. O jame – žmogus!..
Narvas baisus! Tačiau dar baisiau tai, kad jame dieną ir naktį kenčia žmogus, kuris nei kaimo gyventojų, nei buvusių kaimynų nejaudina ir net nedomina. Ne jų reikalas, kas dedasi kaimyno šeimoje, jo gryčioje! Vieną kaimo gyventojų kartą keitė kita, paskui – trečia. Kaimas pagaliau ištuštėjo. Tik ant narvo Tokarevų troboje vis tebekabojo surūdijusi spyna. Ir kai pagaliau pergyvenęs visus savo sargybinius beveik po pusės čia praleisto šimtmečio į šviesą išėjo žmogus, kaime tebeviešpatavo ta pati ramybė. Kaip ir anksčiau, jis niekam nerūpėjo.
„Nejaugi šitaip galima gyventi?” – pasibaisėjo kažkas iš atvykėlių. „Galima”, – susitaikėlišku balsu tvirtino dulkėtoje gatvėje susirinkusios likusios gyvos senutės.
Už meilę – pusę amžiaus narve
Vasilijaus ir Akulinos Tokarevų šeimoje augo trys dukros: vyriausia – Olga, Vasilka ir jauniausia Marija. Beje, Mariją, dar paauglę, paprasčiausiai vadino Marka, tokia ir liko visam gyvenimui. Marija ji pradėta vadinti tik pastaruoju metu, kai su jos asmenybe pradėjo dėtis nesuprantami dalykai. Šiandien prie jos vardo ne tik kaimo moterėlės, bet ir vietos šventikai priduria: „Palaimintoji kankinė”.
Nežmoniškai žiaurus buvo Tokarevų šeimos gyvenimas. Prieš 47 metus Vasilijus Tokarevas pats padarė tą baisų lentinį narvą, įgrūdo į jį savo jaunėlę Mariją ir visam laikui pakabino geležinę spyną. Taip jis pasielgė todėl, kad Marka pamilo vaikiną, kurio tėvas Tokarevus buvo išbuožinęs. Dvidešimtmetė mergina patyrė didelį sukrėtimą. Nenuostabu, kad dėl tokio kategoriško tėvų draudimo jai pasimaišė protas. O kaimo moterėlės dar paslaptingais balsais priduria, kad Mariją iš proto išvariusios jos bendraamžės, pavydėjusios jai gražaus vaikino, kuris irgi iš visos širdies pamilo ilgakasę Mariją. Burtų žinovės pavogusios Marijos suknelę ir su prakeiksmais nuskandinusios ją baloje. Tada Markai prasidėję nepakeliami galvos skausmai ir ji išprotėjusi. Skausmai apleido ją kartu su protu.
Saransko psichiatrai diagnozavo Marijai psichikos ligą, paguldė merginą į ligoninę. Tai buvo 1958 metais.
Sako, kai tėvai Mariją aplankę ligoninėje, ši aiškiai pasakiusi: jei jos nepaimsią iš to pragaro namo, ji pabėgsianti, susirasianti kur nors geležinkelio liniją ir… padėsianti savo pavargusią galvą ant bėgių!..
Pabūgę tokios nuodėmės, Tokarevai parsivežė dukterį namo, tačiau užgesusiame jos žvilgsnyje artimiausi žmonės įžvelgė „nelabąjį”. Skaitę maldas, deginę žvakes, bet protas negrįžęs. Tada išsigandęs tėvas, paėmęs kirvį, surentė tą baisų narvą, įkišo ten dukrą ir užrakino.
Bėgo metai, dešimtmečiai, o pasmerktoji Tokarevų dukra tamsiame narve tęsė savo gyvenimą. Šiandien dar yra gyvų Marijos bendraamžių, su kuriomis ji basa po kaimą bėgiojo. Dar yra gyvų ir jos tėvų bendraamžių. Šie stebisi: kaip keistai mirė Tokarevai! Abu tą pačią dieną vos per kelias valandas. Tarpusavyje šnibždasi: gal tas nelabasis, kurį jie sakėsi matą kalinės dukros akyse, jau iš anksto buvo „numatęs”, kad šių bet kokį žmogiškumą peržengusių tėvų sielos jam atiteks, tad iš karto abi ir pasiėmė? Juk iš tiesų niekas negirdėjo, kad Marija būtų buvusi pavojinga ligonė, puolusi namiškius. Vadinasi, gimdytojai šitaip saugojo jos gyvybę, kad jie neturėtų nuodėmės – išauginę dukrą – savižudę.
„Kad piktoji dvasia nesiautėtų”
Mirdami tėvai vyresnėms dukroms prisakė toliau prižiūrėti Mariją, nurodydami, kad neduotų jai sočiai valgyti ir gerti, piktoji dvasia joje neįsisiautėtų, nes atgavusi jėgas beprotė gali sulaužyti narvą ir išeiti į laisvę.
Taip ir gyveno trys seserys – dvi prižiūrėtojos ir viena kalinė. Kaime seseris vadino vienuolėmis, nes jos nuolat bendravo su vietos dvasininkais, klausė jų nurodymų, patarimų. Vasilka taip ir neištekėjo, o vyriausioji Olga, karo metu netekusi vyro, prakeikusi sūnų, mėginusį kažką daryti su tuo baisiu tetos narvu, užsidarė, nebendravo su kaimynais, tik su vienuoliais, dvasininkais. Seserys atsisakė valstybinių pensijų, o menkas pajamas, kurias gaudavo už parduotą laikomos karvės pieną, kaip ir tėvų paliktas santaupas, nešdavo į vienuolyną, cerkvę. Dirbdavo net naktimis, lipdydamos pastariesiems žvakes, siūdamos iš audinių atliekų.
Atrodytų, jog, bendraudamos su dvasingais žmonėmis, seserys Tokarevos turėjo girdėti pamokomų žodžių apie gailestingumą, užuojautą kankinei. Ir dar kokiai! Doras žmogus tokiomis sąlygomis net gyvulio nelaikytų! Juolab kad seserys gerai žinojo, kas taip sutrikdė Marijos dvasinį pasaulį. Bet ne! Olga ir Vasilka versdavo Mariją valandų valandas klūpoti ir skaityti maldas, kurių pastaroji tikriausiai nė nesuprato. Prisimindamos tėvų priesakus, kalinei jos nedavė sočiai pavalgyti ir atsigerti. Kalinė gaudavo tik tiek, kad nenumirtų. Dubenį su trupiniu maisto įkišdavo į narvą per mažutį langelį. Marija iš bado graužė narvo lentas. Jos ilgi, kadaise buvę puošnūs plaukai seniai susivėlė į kaltūną, kuriame knibždėjo gyviai.
Keisti regėjimai
Į šio kaimo mokyklą atvykusi istorijos mokytoja Tatjana Cariova išdrįso prieiti prie narvo. Ji pro lentų plyšį pamatė niekada saulės spindulio nemačiusį nepraustą veidą, susivėlusių plaukų kuokštus. Akys visą laiką nudelbtos į žemę…? Ką jaučia ši kankinė?
Mokytoja padavė jai atsineštą maistą ir gėrimą ne per „areštanto” langelį, o atrakinusi narvą. Ji glaudė ir bučiavo murziną kankinę, o ši tik tyliai žvelgė į žemę. Kažin ar jos galvoje gyvas bent vienas prisiminimas apie kieno nors švelnią ranką? Juk net artimiausi žmonės nemylėjo, neužjautė jos sielvarto, kai jauną širdį užplūdo uždraustas jausmas.
Kai mokytoja pirmą kartą atidarė narvą ir išvedė Mariją į šviesą, ši visai ir nemėgino bėgti, muštis ar kandžiotis, nors šito bijojo jos artimieji. Vis taip pat nepakeldama akių ji kiek paklaidžiojo aplinkui lyg nesavom kojom ir tyliai grįžo į savo narvą, kuriame visam pasauliui Dievo dovanota saulės šviesa jos nepasiekė pusšimtį metų. Mokytoja braukdama ašaras be jokios baimės įėjo pas ją. Glostydama sukniubusią ant savo vargano, nešvaraus gulto kankinę, įsiklausiusi į jos murmėjimo padrikus žodžius, Tatjana suprato, jog ši sako kažkokias pranašystes: artėja teisingas atpildas… viskas išsipildys…
Kaimą greitai aplėkė neįtikėtinas gandas: vieną dieną, įėjusi į Marijos narvą, mokytoja Tatjana Cariova išvydo neįtikėtiną reginį. Ji patyrė šoką. Per grotuotą gryčios langą ir atvertas narvo duris įspindusioje šviesoje ji prieš save išvydo… dvidešimtmetę Mariją Tokarevą – gražią skaisčiaveidę, lankeliu apie galvą sudėtomis kasomis, vilkinčią jaunatviškais drabužiais! Tačiau vizija netrukus dingo. Kitame narvo kampe, nepakeldama akių, sėdėjo septyniasdešimtmetė senutė Marija.
Pasirodo, jog tokią viziją jau buvo regėjusios jos seserys ir apie tai papasakojusios kaimynams bei dvasininkams. Tai buvę prieš Vasilkos mirtį. O dabar? Ką atpildas pasieks dabar?
Atpildas vėl atėjo
Kaip kaimas ir spėjo, – šį kartą mirė kita sesuo Olga.
Dabar žmonės sako, jog trečią kartą Marija pasirodys jauna ir graži prieš savo pačios mirtį, nes jau pergyveno ji visus artimuosius, taip žiauriai ją kankinusius.
Ką apie tokius vaizdinius sako vietos dvasininkai?
- Kaimo šventikas tėvas Feofanas man sako: „Atsidėk tik Marijai. Ji – Šventoji kankinė”. O juk jis ir buvo Marijos seserų dvasinis vadovas, mokytojas! Tad kaip čia dabar? „Šventoji!” – stebisi mokytoja Tatjana.
O tėvas Vasilijus sako: „Gyvų šventųjų nebūna. Numirs – tada matysime…”.
Bet Marija Tokareva pasauliui jau seniai mirusi – prieš 47 metus. O šventu altoriumi jai visus tuos metus buvo jos tamsus narvas, sukaltas tėvų rankų stipriai, patikimai…
Žmonės samprotauja: kas žino, gal nuo dvasinio ir fizinio skausmo prarasto proto vietoje Aukščiausiasis šiai kankinei davė kitokių galių, kuriomis ji šiandien pribloškia tuos, kurie mokė, kaip joje „nugalabyti biesą”, ir tuos, kurie šitiek metų pro savo gryčios langus abejingai žvelgė į tą klaikų Marijos kalėjimą?
Vetusta Prišmantienė