Žuvinto biosferos rezervato darbuotojams šią žiemą teko imtis neįprastos užduoties – nuo vilkų ginti bebrus.
Pilkakailiai plėšrūnai nesivargina susimedžioti stirną, miškinę kiaunę, šermuonėlį ar net briedį. Jie įniko maitintis lengvai ant ledo sugaunamu grobiu – bebrais. Šią žiemą vilkai išdraskė 8 bebrų „namelius” ir papjovė 9 jų šeimininkus…
Anot rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, Žuvinte visuomet gyvendavo vilkų. Čia žvėrys jausdavosi ramūs ir saugūs, nes rezervato teritorijoje juos medžioti draudžia įstatymai. Iki šiol nuo pilkakailių nukentėdavo tik šalia rezervato gyvenantys ūkininkai. Vasaros pabaigoje, kada vilkai imdavo mokyti medžioklės subtilybių jauniklius, žmonės iš po nakties ganyklose rasdavo tai vienur, tai kitur papjautą naminį gyvulį.
Tačiau anksčiau vilkai šeimininkaudavo tik pelkėse, o dabar jau antri metai jų gyvenimas stebimas ant Žuvino ežero ledo. Gamtininkus neramina tai, kad plėšrūnai naikina jų pagalbininkus – bebrus.
Kitose vietovėse bebrų gausa nėra pageidaujama. Jie savo veikla sugadina dešimtis kilometrų melioracijos griovių, pastato užtvankas, užkiša pralaidas po keliais, užtvindo ir išdžiovina dešimtis hektarų miško. Bet Žuvinto rezervate šie gyvūnai labai reikalingi ir saugojami. Kadangi ežeras pelkėja, o bebrai, raudami iš dugno karklus, švendres bei kitą vandens augmeniją, stabdo šį procesą.
„Šiemet suregistravome 24 bebrų „namelius”. Ant kinių (iš vandens augalų susudariusių plaukiojančių salelių) suręsti bebrų nameliai pasklidę po visą ežerą. Prasidėjus žiemai jie įšalo lede ir tapo lengvai prieinami vilkams.
Kadangi „nameliai” suresti iš netvirtos medžiagos – karklų šakų, šakniastiebių ir kitos augmenijos, plėšrūnai vikriai juos išdrasko ir sugauna ant ledo atsidūrusius nejudrius bebrus”, – pasakojo Pranaitis.
Viename „namelyje” dažniausiai gyvena 2-4 bebrų šeima, nors kartais pasitaiko ir skaitlingesnių šeimynų. Jei vilkai užpuola didesnę šeimą, likusieji užlipdo išdraskytas „namelio” vietas ir tęsia toje pačioje buveinėje gyvenimą toliau. Jei šeima silpnesnė, ji lieka gyventi atviroje erdvėje, kur juos dar lengviau sugauti vilkams.
Anot Pranaičio, vienu metu Žuvinte gyveno 5 vilkai. Ar pastaruoju metu jų skaičius pakitęs, gamtininkai dar negali tiksliai atsakyti. Manoma, kad į žieminius bebrų guolius įsisuko iš kitų miškų atėję žvėrys. Galbūt iš Buktos ar Balbieriškio miškų, nes šie žvėrys per naktį gali nukeliauti dešimtis kilometrų.
„Ginsime bebrus nuo vilkų švelniomis priemonėmis, nes kviestis talkon medžiotojų negalime. 5 stambiausias bebravietes pažymėsime raudonomis vėliavėlėmis kaip daroma medžioklės metu. Tikimės, kad žvėrys pabūgę raudonos spalvos paliks ramybėje bebrus. Jei eksperimentas pasiteisins, taip apsaugosime visus bebrų „namelius”. Tačiau vilkai labai gudrūs gyvūnai, jei jie perpras mūsų gudravimus, vėliavėlės taps bevertės”, – svarstė Pranaitis.
Anot jo, bebrus į Lietuvą iš Baltarusijos praėjusio šimtmečio viduryje atvežė profesorius Tadas Ivanauskas ir apgyvendino Žuvinto rezervate. Metams bėgant šie žvėrys pasklido po visą šalį.
„Lietuvoje dabar nėra grėsmės išnykti nei bebrams, nei vilkams. Tik atskirose vietovėse susidaro tokia sudėtinga situacija kaip Žuvinto rezervate. Mokslininkai paskaičiavo, kad per metus vilkai pridaro žalos maždaug už pusę milijono litų. Tačiau nereiškia, kad juos reikia beatodairiškai medžioti. Su vilkais reikia elgtis protingai – negalima jų nei sunaikinti, nei išaukštinti. Pagal sugriežtinus medžioklės įstatymus, per metus visoje šalyje galima sumedžioti 20 vilkų, o medžioklės sezonas sumažintas iki 4 mėnesių. Šiemet jau nušauti 7 žvėrys. Vienais paskaičiavimais šiuo metu mūsų miškuose gyvena apie 100 vilkų, kitais – 500. Manau, kad tiesa yra kažkur per vidurį. Tai, kad vilkai ėmė medžioti bebrus, nieko nauja, tiki kitose vietovėse toks reiškinys mažiau pastebimas”, – teigė Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos departamento direktorius Laimutis Budrys.
Pasak Budrio, jei raudonos vėliavėlės nepagelbės Žuvinto gamtininkams kovoti su vilkais, galima išbandyti ir kitokias priemonės – aštriadančiams nepatinkančius kvapus, garsus. – Rita Krušinskaitė.