Su korupcija kovojančios institucijos dar nesukūrė sistemos, kurios nesąžiningi verslininkai ir valdininkai nesugebėtų pergudrauti
Kad ir kokius akiplėšiškus lietuviškos korupcijos grynuolius į dienos šviesą ištrauktų žiniasklaida ar teisėsauga, visa tai greičiausiai tėra tolimas aidas kur nors ir kada nors „prasuktos” aferos.
Šią savaitę „Transparency International” Lietuvos skyriaus (TILS) vadovai pristatydami rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT atliktą tyrimą apie viešųjų pirkimų konkursus, be kita ko, citavo ištraukas iš knygos „Korumpuoti miestai”.
Atrodo, kad visos korupcijos formos turi savo priešnuodžius, o visi nauji priešnuodžiai – „šalutinį poveikį”, atveriantį naujas landas korupcijai.
Žaidimas žymėtomis kortomis
Pasak TILS užsakymu atlikto Lietuvos viešųjų pirkimų skaidrumo tyrimo išvadų, net 54,1 proc. apklaustų šalies įmonių vadovų, ar jų įgaliotų atstovų, gerai informuotų apie įmonės dalyvavimą viešųjų pirkimų konkursuose, teigia dažniau ar rečiau atsisakydavę dalyvauti konkursuose dėl to, kad, jų nuomone, viešųjų pirkimų laimėtojas buvo žinomas iš anksto.
24,5 proc. respondentų tvirtino, esą jiems teko girdėti, jog jų veiklos sferos įmonės neoficialiai mokėjo ar kitaip atsilygino už garantijas laimėti viešuosius pirkimus per pastaruosius 12 mėnesių. Šį rodiklį galima palyginti su neseniai paskelbtais Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko naujo tyrimo (BEEPS 2005) duomenimis. Pastarieji atskleidžia, kad 2005-aisiais apie 27 proc. apklaustų verslo įmonių atstovų teigė, jog kyšininkavimas yra dažnas norint gauti valstybės užsakymą.
Anot RAIT apklausos, dažniausiai per praėjusius penkerius metus įmonės susidurdavo su specifiškai suformuluotais reikalavimais – tokiais, kad juos tenkinti galėtų tik proteguojama įmonė. Korupciniai sandoriai, respondentų manymu, labiausiai tikėtini rengiant konkurso dokumentus ir vertinant paraiškas bei skelbiant laimėtoją, o mažiausiai – teikiant paraiškas. Apklausos dalyvių nuomone, mažiausiai skaidrūs viešųjų pirkimų konkursai organizuojami statybų ir sveikatos apsaugos sferose, o mažiausiai korumpuoti – viešieji pirkimai informacinių technologijų sferoje.
Pastaraisiais metais nuskambėjo keletas istorijų, kai, tarkim, rengiantis pirkti automobilius, konkurso sąlygose būdavo milimetro tikslumu nurodoma, kokio ilgio, pločio ar aukščio privalo būti mašinos, kokius išskirtinius įrangos paketus turėti ar kokią apyvartą privalo turėti techniką parduodanti įmonė, nors akivaizdu, kad su transporto problemos sprendimu tai neturi nieko bendra. Tačiau visais panašiais atvejais pernelyg detalios ir tikslios specifikacijos reiškia, kad rangovų, galinčių pateikti realius pasiūlymus, skaičius sumažėja iki vieno vienintelio. Įdomu ir tai, kad nemažai įmonių vadovų prisipažįsta dalyvaujantys tokiuose jų konkurentams dedikuotuose „konkursuose” vien tam, kad procedūra formaliai įvyktų ir kad kitą kartą jie galėtų analogiškos „paslaugos” prašyti patys, kai susiras viliojantį biudžetinį klientą.
Tyrimo rezultatus komentavę TILS vadovai taip pat atkreipė dėmesį, jog, pasak apklausos dalyvių, korumpuotuose viešuosiuose pirkimuose neteisėto atlygio dydis dažniausiai svyruoja tarp 6 ir 10 procentų nuo kontrakto vertės (34,6 proc. atsakymų), o penktadalis įmonių minėjo 3-5 proc. atlygį.
Dauguma respondentų sako, kad Lietuvos politikai viešiesiems pirkimams daro netiesioginę įtaką (57,2 proc.). 16,8 proc. teigia, kad politikai daro tiesioginį spaudimą viešiesiems pirkimams, o 10,5 proc. atsako, jog politikai nedaro jokios įtakos. Penkių didžiųjų miestų įmonių atstovai dažniau pabrėžia netiesioginio politikų kišimosi galimybę, o kitų Lietuvos regionų respondentai – galimą tiesioginę politikų įtaką viešiesiems pirkimams.
Kaip opiausias problemas, su kuriomis tenka susidurti verslui dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose Lietuvoje, apklausos dalyviai nurodo korupciją ir pažintis (13,4 proc.), nekokybiškai parengtas technines sąlygas (11,4 proc.), skaidrumo stoką (8,6 proc.), informacijos stoką (5,5 proc.), kainos laikymą pagrindiniu vertinimo kriterijumi (5,1 proc.), nepagrįstas konkurso sąlygas (4,8 proc.), trumpus konkursų terminus (4,8 proc.).
Dauguma apklaustųjų (38,6 proc.) viešųjų pirkimų sistemą vertina nei nepalankiai, nei palankiai. 35,2 proc. vertina nepalankai ir labai nepalankiai, o 25,1 proc. vertina palankiai ir labai palankiai. Atsiliepdami apie institucijas, užtikrinančias teisingą viešųjų pirkimų organizavimą, respondentai palankiausiai vertina verslo institucijas, o nepalankiausiai – teismus. Neatsitiktinai tik 15 proc. apklaustųjų teigė per pastaruosius 5 metus pateikę ieškinį teismui dėl, jų manymu, neteisingų viešųjų pirkimų konkursų rezultatų.
Visuomenės brandos testas
„Panacėjos, kaip išvengti abejotinų viešųjų pirkimų sandorių, iš tiesų nėra. Yra tik rekomendacijos ir kai kurios gana sudėtingos ekspertų siūlomos prevencinės priemonės, kaip būtų galima spręsti šias problemas.
Tačiau su jomis susipažinę Lietuvos verslininkai paskubėjo pareikšti abejoją dalies jų efektyvumu. Tarkim, jie netiki etikos kodeksais, netiki visuomeninių organizacijų kontrolės efektyvumu. Tuo tarpu kai kuriose pasaulio šalyse, nevyriausybininkų dalyvavimas tokių projektų kaip elektrinių ar oro uostų statyba, laikomas itin reikšmingu.
Turėdami savotiškų socialinių liudininkų statusą jie turi galimybę susipažinti su visa dokumentacija, dalyvauti derybose – diskusijose, o vėliau šniukštinėti statybų aikštelėse, savarankiškai konsultuotis su nepriklausomais ekspertais ir t.t.
Tokie stebėtojai neturi teisės atskleisti komercinių paslapčių. Vienintelis jų ginklas – pasitraukimas, protestuojant prieš atskleistus galimos korupcijos faktus.
Tarkim, Lotynų Amerikoje toks nevyriausybininkų demaršas paprastai sukelia daugybę retorinių klausimų, atkreipia žiniasklaidos dėmesį ir paskatina abejotinus sandorius tirti oficialiai. „Transparency Mexicana” teigia, kad po dviejų tokių pasitraukimų postų neteko keletas ministrų”, – pasakojo R.Juozapavičius.
Jo teigimu, galima tik apgailestauti, jog Lietuvoje visuomeninės organizacijos lig šiol nėra bent kiek tvirčiau atsistojusios ant kojų, o ir jas neretai bandoma sukompromituoti, apšaukiant „gėjų ir žydų lizdais”.
TILS vadovas patikino, kad kol kas visuomenininkai ir nesiveržia kontroliuoti viešųjų pirkimų, nes ir be šio saugiklio yra keletas pakankamai efektyvių priemonių.
„Pavyzdžiui, išsamios informacijos apie bet kurį viešųjų pirkimų konkurso etapą teikimas ir t.t. Mes drauge su bendrove „Creditreform” atlikome tyrimą, kurio metu pabandėme išsiaiškinti, kaip savivaldybės šiuos dalykus daro dabar. Vienuolikai savivaldybių išsiuntėme prašymus – klausimus apie viešuosius pirkimus. Pagal įstatymą atsakymą turėjome gauti per 20 darbo dienų, tačiau realiai tai padarė tik dvi savivaldybės – Vilniaus ir Molėtų. Tuo tarpu Kaunas nuo spalio mėnesio lig šiol laiko atsakymams taip ir nesurado, nors faksu atsiųstame rašte žadėjo tai padaryti”, – pastebėjo R.Juozapavičius.
Beje, informaciją apie vykdomus viešuosius pirkimus skelbia tik Vilniaus miesto, Kauno miesto, Kėdainių rajono ir Telšių rajono savivaldybės savo interneto puslapiuose. Klaipėdos miesto savivaldybės puslapyje tokia informacija atsirado tik po bendrovės darbuotojų skambučio.
Šalčininkų, Molėtų, Vilniaus, Panevėžio bei Šiaulių rajonų savivaldybių puslapiuose tokios informacijos išvis nėra, o Ukmergės rajono savivaldybės tinklalapyje yra skelbiama tik viešųjų pirkimų komisijos sudėtis, informacijos apie konkursus nėra.
Siūloma išlaidų inventorizacija
Diskutuodami apie viešųjų pirkimų sistemos tobulinimo galimybes R.Juozapavičius, taip pat Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Povilas Malakauskas atkreipė dėmesį, jog tie receptai, kuriuos iš pirmo žvilgsnio tyrimo dalyviai linkę vadinti efektyviais, iš tiesų tokie nėra. Tarkim, nemaža apklaustųjų dalis darė prielaidą, kad viešųjų pirkimų sistemą galėtų praskaidrinti verslo struktūros. Tačiau realiai jos įsikišti į procesus gali nebent rašydamos skundus kontroliuojančioms institucijoms ar ieškinius teismams. Be to, paprastai tokiems žingsniams ryžtasi stambios ir galingos įmonės. Tuo tarpu daugiau kaip pusė įmonių konkursuose apskritai niekada nedalyvauja, todėl lyg ir neturi pagrindo skųstis.
„Tenka pripažinti, jog šiandien Lietuvoje tik spėliojama, kokios priemonės iš tiesų duotų didžiausią efektą tobulinant viešųjų pirkimų sistemą. Kai kurie ekspertai siūlo dalį konkursų dalyvių pasiūlymų vertinimą perduoti bankams ar kitoms kompetentingoms privačioms struktūroms, ir taip atimti galimybę iš valdininkų piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau lengvo atsakymo kol kas nėra. Tyrimo dalyviai beveik vienbalsiai palaiko įstatymų bazės tobulinimo idėją, o mažiausiai – centralizuotą pirkimų organizavimą”, – dėstė TILS vadovas R.Juozapavičius.
Beje, komentuodamas respondentų nuomonę apie Viešųjų pirkimų tarnybos veiklą jis pastebėjo, kad ši institucija vertinama sąlyginai palankiai. Tačiau akivaizdu, kad ji paprasčiausiai neturi galimybių patikrinti daugelio viešųjų pirkimų konkursų parametrų.
„Tai karys, neturintis ginklo ir negalintis rimčiau analizuoti korupcijos apraiškų. Gerai, kad jie bent geranoriškai bendradarbiauja su kitomis struktūromis ir dalijasi sukaupta patirtimi”, – konstatavo R.Juozapavičius.
Tuo tarpu tyrimo pristatyme dalyvavęs STT vadovas P.Malakauskas, samprotaudamas apie galimas prevencines priemones, nesąžiningų valdininkų apetitui kyšiams slopinti, užsiminė apie privalomą valstybės tarnautojų išlaidų deklaravimą.
„Valdininkai ima kyšius ne tam, kad juos į kojinę dėtų, o tam, kad jais pagerintų savo gyvenimo kokybę. Mums reikia pradėti kalbėti apie esmę, o ne bėgioti paskui kyšininkus su slaptais mikrofonais, nes tai kainuoja brangiai. Reikia pritaikyti sankcijas, kuriomis bus galima atimti iš valdininkų turtą, kurio kilmės jie negali paaiškinti”, – samprotavo P.Malakauskas.
Pareigūnas prasitarė, jog šiuo metu STT kartu su Valstybine mokesčių inspekcija analizuoja teisės aktus ir aiškinasi, ką reikėtų keisti, siekiant sukurti mechanizmą, pagal kurį galima būtų patikrinti valdininkų išlaidas. Neoficialiais duomenimis, nuo pavykusio viešųjų pirkimų sandorio sumos valdininkui yra mokamas maždaug 10 proc. vadinamasis „atkatas”. TILS vadovas Rytis Juozapavičius teigė girdėjęs, kad norint laimėti viešųjų pirkimų konkursą, susijusį su Europos Sąjungos finansavimu, „mokėti reikia maždaug 20 proc. valdininkui”.
„Valstybės tarnyba yra privilegija, todėl jai yra taikomi tam tikri apribojimai. Vienas jų galėtų būti kažkas panašaus į išlaidų deklaracijas. Jei, pavyzdžiui, valstybės tarnyboje dirbantis žmogus į darbą važinėja itin prabangiu automobiliu ir turi vilą ant jūros kranto, natūralu, kad jis turėtų paaiškinti, kaip tą turtą įsigijo. Ne valstybė turėtų įrodinėti, kad toks veikėjas kaltas, o pats valdininkas įrodyti, jog gyvena pagal pajamas. Jei to padaryti valdininkas negalėtų, turtas iš jo galėtų būti konfiskuotas. Turėtų veikti administracinė atsakomybė ir paprastesnė pašalinimo iš valstybės tarnybos sistema. Dabar pareigūnai to nebijo, nes jie per teismus grįžta į postus, – dėstė P.Malakauskas. – Kita vertus, kad ir kokia gera būtų teisinė sistema, tai nėra pakankama sąlyga, jeigu nėra vertybių. Žaidimo taisyklės, sistemos ir procedūros gali būti labai tobulos, bet jeigu mes netikėsime tuo, kad kyšio davimas yra tik taktinis laimėjimas versle, tai esminių pasikeitimų artimiausiu metu aš neprognozuoju.”
Kita vertus, STT vadovas prasitarė abejojąs, ar padėtis viešųjų pirkimų sektoriuje iš tiesų yra tokia niūri, kokią mato esant tyrime dalyvavę verslininkai.
„Abejoju, ar politikai iš tikrųjų turi tiek galios veikti viešuosius pirkimus. Galbūt visuomenė tiesiog nelinkusi politikais pasitikėti”, – svarstė P.Malakauskas.
Renaldas Gabartas