Lietuvoje – barikados, svetur – tyli kova

Sovietų kariuomenės desantininkai, užgrobiantys Spaudos rūmus bei Lietuvos televiziją, tankai, traiškantys nekaltus žmones, laisvės barikados prie parlamento.

Toks sausis Vilniuje buvo prieš penkiolika metų.

1991 metų sausio 13-osios naktį per sovietų okupacinės kariuomenės ir KGB mėginimą įvykdyti perversmą žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeista.

Sovietų kariškiams tuomet pavyko užimti televizijos bokštą Vilniuje, Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, tačiau jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo parlamento.

Vieni mūsų šalies nepriklausomybę gynė Lietuvoje, kiti sąjungininkų ieškojo užsienyje.

Tarp tų, kurie misiją atliko svetur, buvo Kovo 11-osios Akto signatarai Česlavas Okinčicas ir Algirdas Saudargas.

Teko likti Lenkijoje

Prieš pat tragiškus 1991 metų sausio 13-osios įvykius Č.Okinčicas per Lenkiją vyko į Londoną.

Žinia apie kruvinąjį sekmadienį Vilniuje šį Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą užklupo Varšuvoje.

„Norėjau iš karto grįžti į Lietuvą, tačiau situacija buvo tokia, kad reikėjo žmonių, kurie dirbtų ir užsienyje.

Gavęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio įgaliojimus, likau Varšuvoje“, – prisiminė Č.Okinčicas.

V.Landsbergis jam suteikė įgaliojimus vesti derybas užsienyje siekiant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

Tai nebuvo paprasta. Lenkijoje tuo metu dar irgi buvo dislokuota sovietų kariuomenė.

Lietuvos parlamentaras tuo metu veikė pasitelkdamas pažįstamus Lenkijos, Vengrijos, tuometės Čekoslovakijos diplomatus. Ypač jam padėjo Lenkijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai.

Privalėjo tramdyti emocijas

„Sausio įvykiai Lietuvoje, žvelgiant iš Lenkijos, atrodė kraupiai. Tačiau privalėjau tramdyti užplūstančias emocijas ir sukaupti jėgas tam, kad išplatinčiau kuo daugiau informacijos apie įvykusią tragediją“, – pasakojo Č.Okinčicas.

Kitą dieną po kruvinosios Sausio 13-osios signataras kalbėjo Lenkijos Senate.

„Salėje išvydau daugybę susijaudinusių veidų. Supratau, jog visi, kurie manęs klauso, yra tikrai Lietuvos nepriklausomybę palaikantys žmonės“, – užplūdo prisiminimai Č.Okinčicą.

Lietuvos politikas buvo pirmasis Lenkijos istorijoje užsienio šalies atstovas, turėjęs progos oficialiai kreiptis į parlamentarus.

Padėti reikia tik silpniems

Č.Okinčicui tuomet pravertė pažintys ir Lenkijos kultūros institute, kuris tuo metu turėjo ne vieną filialą Vakaruose.

Padedant institutui jam buvo pavykę išvažiuoti į Stokholmą, kur užsienio šalių diplomatams perskaitė paskaitą apie situaciją Lietuvoje.

„Kaip tik tuo metu Jungtinių Valstijų Senatas buvo priėmęs sprendimą dėl finansinės paramos Sovietų Sąjungai.

Tuo tarpu paklausyti mano paskaitos susirinkę žmonės klausinėjo, kas vyksta Lietuvoje.

Vienas diplomatas pasiteiravo, kaip vertinu tai, kad Lietuvoje važinėja sovietų tankai, žudomi žmonės, o tuo pat metu JAV finansiškai remia Sovietų Sąjungą.

Ilgai negalvojęs atsakiau, kad silpniems reikia padėti. Nesitikėjau, kad toks mano atsakymas sukels audringas diplomatų ovacijas“, – prisiminė Č.Okinčicas.

Kad mūsų šaliai taip pat reikia pagalbos, Lietuvos parlamentaras Stokholme viešai neužsiminė: „Daviau suprasti, jog esame stiprūs savo dvasia, teisėtais reikalavimais“.

Štabas – „Napoleono užeigoje“

Po daugybės konsultacijų bei pokalbių su užsienio diplomatais Č.Okinčicas suprato, jog veiksmingiausia priemonė siekiant Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo – informacijos atakos visomis kryptimis.

Buvo nutarta Varšuvoje įkurti Lietuvos informacinį centrą. Patalpas jam suteikė „Napoleono užeigos“ savininkas, o trispalvę pasiuvo Varšuvos verslininkas Adamas Kozlowskis.

Užeigoje Č.Okinčicas kasdien rengdavo po kelias spaudos konferencijas vietiniams ir užsienio žurnalistams.

Informacinis centras buvo virtęs neoficialia Lietuvos ambasada Lenkijoje.

Nušviesti įvykius mūsų šalyje Č.Okinčicui nuolat padėjo Lenkijos lietuviai, taip pat tuo metu Varšuvoje studijavęs dabartinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.

Ruošėsi veiklai pogrindyje

Kad kada nors galės grįžti į Lietuvą, Č.Okinčicas tuo metu negalvojo. Buvo svarstoma, kad reikia rengtis pogrindinei veiklai.

Todėl Č.Okinčicas, padedamas „Solidarnosc“ veikėjų, rengė planą, kaip būtų galima leisti laikraščius, transliuoti radijo programas.

Senų spausdintuvų bei dauginimo technikos lietuviams buvo parūpinę „Solidarnosc“ senbuviai, patys ne vienerius metus dirbę pogrindyje.

Palaikė ne tik morališkai

Į „Napoleono užeigą“ nuolatos plūdo varšuviečiai, taip pat žmonės iš kitų Lenkijos vietovių.

Jie Lietuvą palaikė ne tiktai morališkai. Kai kurie siuntė pinigus į specialią sąskaitą arba aukodavo grynuosius pinigus, rinko maisto, drabužių siuntas.

„Puikiai supratau – kad ir kaip norėtume, Lenkija tuo metu negalėjo oficialiai pripažinti Lietuvos nepriklausomybės. Todėl buvo labai svarbu žmonių pagalba ir solidarumas.

Paprasti lenkai nuolat rengdavo protesto akcijas prie Sovietų Sąjungos ambasados Varšuvoje, prie konsulatų kituose miestuose.

Žinias apie tai savo šalių žiniasklaidai perduodavo užsienio žurnalistai iš viso pasaulio“, – pasakojo Č.Okinčicas.

Buvo pasirūpinta apsauga

Dirbdamas Varšuvoje, Č.Okinčicas kurį laiką gyveno Lenkijos Seimo bendrabutyje, vėliau persikėlė į „Napoleono užeigą“. Jos šeimininkas davė dar vieną kambarį.

Lietuvos parlamentarui lenkai buvo skyrę ir apsaugą.

„Šalia manęs nuolatos sukiodavosi civiliškai vilkintis policijos pareigūnas – tai šalia užeigos, tai, man kur nors važiuojant, gretimoje traukinio kupė“, – prisipažino Č.Okinčicas.

Vilkėjo dovanotą kostiumą

Iš Lenkijos mūsų šalies atstovas tuo metu ne kartą buvo nuvykęs į Čekoslovakiją, Vengriją, Austriją, Švediją.

Kadangi iš Lietuvos išvyko nenutuokdamas, jog teks dirbti ir diplomatinį darbą, nebuvo pasiėmęs ir reikiamų drabužių.

„Kai vykau į Čekoslovakiją, kostiumą man nupirko „Solidarnosc“ veikėjai.

Tikrai buvo puikus rūbas. Aš ilgai jį dėvėjau, tačiau iki šių dienų neišsaugojau“, – prasitarė Č.Okinčicas.

Šeimos neaplankė nė karto

Lenkijoje parlamentaras dirbo iki 1991-ųjų gegužės, kai iš Lietuvos į Varšuvą atvyko Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai.

Per tą laiką jam nė karto nepavyko grįžti pas Vilniuje likusią šeimą. Kelis kartus namiškiai jį aplankė Varšuvoje.

„Mano žmonai su vaikais Vilniuje nebuvo lengva. Tada gyvenome netoli televizijos pastato.

Kai sovietiniai tankai šaudė tuščiais šoviniais, mūsų bute devintajame aukšte neliko nė vieno lango“, – kalbėjo Č.Okinčicas.

Atsirado daug bendrapavardžių

„Tai, kad mano veikla Lenkijoje prieš penkiolika metų buvo pastebėta, byloja vienas faktas, apie kurį tik nedaug kam esu prasitaręs. Man ėmė skambinti ir rašyti daugybė bendrapavardžių Okinčicų. Tačiau nė vienas jų, pasinaudojęs šia pavarde, už mane nekalbėjo.

Seniai žadu suorganizuoti viso pasaulio Okinčicų suvažiavimą, bet vis trūksta laiko“, – šypsojosi buvęs politikas.

Tarp vilniečio bendrapavardžių Lenkijoje yra žinomų dailininkų, advokatų, kariškių, mokslininkų, gydytojų.

Norėjo dirbti pagal profesiją

Po savo misijos Lenkijoje bei kitose Rytų Europos šalyse Č.Okinčicas turėjo visas galimybes tapti profesionaliu diplomatu. Jam yra suteiktas nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas.

„Grįžau dirbti advokatu. Visada laikiausi nuostatos, kad po laimingai pasibaigusios revoliucijos revoliucionieriai privalo grįžti prie to darbo, kurį puikiai išmano. Valstybinį darbą tegul dirba profesionalai“, – kalbėjo Č.Okinčicas.

Tačiau šio signataro patirtis ir plačios pažintys iki šiol naudingos Lietuvai. Jam yra tekę konsultuoti visus mūsų šalies prezidentus santykių su Lenkija klausimais.

Radijo stoties „Znad Wilii“ vadovas Č.Okinčicas šiuo metu yra ir visuomeninis prezidento Valdo Adamkaus patarėjas.

Užsienyje – svarbi misija

Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo užsienio reikalų ministras A.Saudargas su svarbia diplomatine misija į užsienį išvyko likus dviem dienoms iki tragiškų 1991 metų sausio įvykių.

„Šis sprendimas buvo priimtas trejetą dienų premjeru buvusio Alberto Šimėno vadovaujamoje Vyriausybėje.

Visi ministrų kabineto nariai pritarė, kad, šalyje esant tokiai sudėtingai situacijai, užsienio reikalų ministras privalo dirbti užsienyje“, – prisiminė A.Saudargas.

Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovas V.Landsbergis įteikė ministrui įgaliojimus užsienyje oficialiai atstovauti Lietuvai.

Į Varšuvą – per Brestą

Prieš išvykdamas A.Saudargas naktį valandai buvo grįžęs į Kauną atsisveikinti su žmona.

Ministro kelione rūpintis buvo pavesta tuomečio Krašto apsaugos departamento vadovui Audriui Butkevičiui.

Du departamento darbuotojai iš namų Kaune ministrą išvežė senu sovietiniu automobiliu „Niva“. Į Lenkiją nutarta vykti ne per Lazdijus, o per Baltarusiją.

Buvo paklausyta Kauno taksi vairuotojų patarimo. Šie perspėjo, kad prie tilto į Pažaislį budi sovietiniai šarvuočiai.

Automobilis pasuko į Baltarusijos miestą Brestą.

Kadangi A.Saudargas turėjo sovietinį diplomatinį pasą, be jokių kliūčių iš Bresto traukiniu nukako į Varšuvą.

Su Vilniumi – tiesioginis ryšys

A.Saudargą ėmė globoti Lenkijos Senatas. Čia jam net leista turėti nuolatinį ryšį telefonu su Vilniumi.

„Kruvinojo sekmadienio nakties šaudymus Vilniuje girdėjau telefono ragelyje. Apie tai, kas dedasi sostinėje, man vis pasakojo V.Landsbergio sekretoriato žmonės“, – prisiminė ministras.

JAV ambasadorius miegojo

Iš karto po tragiškosios Sausio 13-osios A.Saudargas tiesiu taikymu patraukė į JAV ambasadą Varšuvoje.

Tačiau pastoviniavęs prie aukštos metalinės tvoros, jis turėjo progos pasikalbėti tiktai su ambasadą saugančiu jūrų pėstininku. Šis paaiškino, kad JAV ambasadorius dar miega antrajame aukšte, todėl pirmajame esančio telefono skambučių esą negirdi.

Įgaliojimai veikti tremtyje

Kadangi Varšuvoje tuo metu jau plačiai veikė Č.Okinčicas, netrukus nuspręsta, kad A.Saudargui būtų naudingiau vykti į kitas Europos šalis.

Todėl užsienio reikalų ministras nedelsdamas išvyko į Angliją.

Prieš tai iš Vilniaus jam Estijos ambasadorius Lietuvoje Martas Tarmakas atvežė Atkuriamojo Seimo patvirtintus įgaliojimus, reikalui esant, kurti Vyriausybę tremtyje. Kurį laiką šį dokumentą A.Saudargas po užsienį vežiojosi su savimi.

„Bet po kiek laiko ėmiau nuogąstauti, kad raštas nedingtų, todėl nusprendžiau jį saugiai palikti Krikščionių demokratų internacionalo būstinėje Briuselyje“, – prisiminė diplomatas.

Praėjus keleriems metams, kai jau beveik visas pasaulis buvo pripažinęs Lietuvos nepriklausomybę, Krikščionių demokratų internacionalo atstovas šį dokumentą atvežė į Vilnių ir perdavė Užsienio reikalų ministerijai.

Susidūrė su politiniu cinizmu

Susitikinėti su užsienio valstybių diplomatais A.Saudargui tada padėjo Anglijoje gyvenantis žurnalistas Romas Kinka, būsimasis ambasadorius prie Europos Sąjungos Adolfas Venckus, kiti svetur gyvenantys lietuviai.

Tačiau tuometė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher su Lietuvos ministru susitikti nepanoro.

„Kiti užsienio diplomatai taip pat su manimi vengė viešai susitikti. Su ES užsienio reikalų komisaru susitikome viešbutyje ir kalbėjomės gerą valandą. Jis prisipažino žiūrėjęs prosovietinius Aleksandro Nevzorovo reportažus apie Lietuvą. Todėl klausinėjo, kiek valdžių ir vyriausybių valdo mūsų šalį“, – kalbėjo A.Saudargas.

Politikui teko paaiškinti, jog Lietuvoje veikia vienas parlamentas ir viena Vyriausybė.

Iš Anglijos jos diplomatų patartas ministras išvyko susitikti su Vokietijos užsienio reikalų ministru Hansu Dietrichu Genscheriu.

Šis pirmiausia pasiteiravo, ar iš tikrųjų Lietuva siekia visiškos nepriklausomybės.

„Ką padarysi, politinis cinizmas juk ir šiandien – ne naujiena“, – apie tuos laikus kalbėjo A.Saudargas. Bet jis pabrėžė, jog Lenkijos simpatijos Lietuvai jau tada pranoko bet kokius lūkesčius: „Nors oficiali jos valdžia per daug mums negalėjo padėti, iki šiol negaliu pamiršti paprastų lenkų paramos“.

Parlamentarai buvo sukrėsti

Bandydamas pralaužti abejingumo Lietuvos nepriklausomybės bylai ledus, A.Saudargas griebdavosi ir ne visai diplomatinių priemonių.

Viešėdamas Briuselyje, jis nutarė Europos Parlamento nariams parodyti vaizdajuostę, kurioje buvo užfiksuoti tragiški sausio įvykiai Vilniuje.

„Kai kurie parlamentarai, išvydę, kas vyko tą naktį Vilniuje, buvo tiesiog sukrėsti.

Net po daugelio metų, kai nuvažiuodavau į Briuselį, daug kas iš jų su manimi sveikindavosi“, – pasakojo A.Saudargas.

Pietūs su SSRS ambasadoriumi

Dar prieš pučą Rusijoje, įvykusį 1991-ųjų vasarą, Lietuvos ministras Briuselyje susitiko su SSRS ambasadoriumi Nikolajumi Afanasjevskiu.

„Po debatų viename televizijos kanale jis pakvietė mane papietauti. Net atsiuntė automobilį ir parvežė į viešbutį.

Kolegos diplomatai jau ketino paskelbti paiešką, nes manė, kad mane kas nors pagrobė“, – šyptelėjo A.Saudargas.

N.Afanasjevskiui rūpėjo išpešti kuo daugiau informacijos, tačiau jis nebandė paneigti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

„Ambasadorius su manimi kalbėjosi gana mandagiai, nes, matyt, puikiai suprato – jeigu kalba pasisuks kita linkme, tiesiog ją užbaigsiu“, – prisiminė buvęs užsienio reikalų ministras. Dabar jis – Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto.

Amerikiečiai nuolat sekė

Tais laikais, prieš 15 metų, po pasaulį A.Saudargas keliaudavo vienas.

„Apie pavojų tada negalvodavau ir nejausdavau, kad mane kas nors sektų.

Su manimi susidoroti fiziškai, matyt, tuo metu būtų buvę niekam nenaudinga. Būtų kilęs nemažas skandalas, o iš to Lietuva būtų dar labiau išgarsėjusi“, – kalbėjo buvęs ministras.

Tik po kelerių metų A.Saudargas sužinojo, kad amerikiečiai tada sekė kiekvieną jo žingsnį.

Tai vėliau patvirtino ir JAV valstybės departamento atstovas.

„Jeigu mane sekė amerikiečiai, tai kodėl to negalėjo daryti ir rusai?“ – svarstė diplomatas.

Bet tuo metu jis labiausiai nerimavo ne dėl savo saugumo, bet dėl Lietuvoje likusios šeimos.
Birutė Vyšniauskaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.