„Iškovota laisvė yra garbinga, brandi ir šventa. Už laisvę visada verta kovoti, ir jos nepasieksi be aukos. Tik tas žmogus, kurį tai skaudžiai paliečia, supras, kokia skaudi laisvės kaina ir vertė”, – kalba vilnietės motinos Stasė Asanavičienė ir Vincė Gerbutavičienė.
Sausio 13-ąją šios moterys ant Laisvės aukuro paaukojo tai, ką turėjo ir už savo gyvenimus brangesnį – viena savo dukros, kita – vienatinio sūnaus gyvybes. Jos nusipelnė mūsų visų giliausios pagarbos.
„Viena auginau tris vaikus, sunkiai gyvenom. 23-jų metų Loreta, mano pagrandukė, buvo labai stropi, tvarkinga, viską mokėjo. AB „Dovana” ji dirbo prie mašinų, bet vąšeliu išmegzdavo staltieses, nertinius; jų ir dabar stirta stovi. Mano mergaitė dalyvavo kapeloje, šoko etnografiniame ansamblyje, buvo nusirezgus kepuraitę prie tautinių drabužių, tik neturėjo prijuostės, tai aš jai pasiuvau. Prieš tą lemties įvykį, kaip nujausdamos, nuvažiavom į mano tėviškę Ukmergės rajone, nors ten ant pliko lauko tik medelis likęs, ir nuėjom į kapus nusilenkti mano tėveliams. Loretą sužavėjo senoji Jopgvilų ūlyčia, ji džiaugėsi tetos apgobta senovine languota skara, ir prižadėjo vasarą sugrįžti ton ūlyčion, kad įrašytų prosenių dainų savo ansambliui”, – prisimena Stasė Asanavičienė.
„Ne prieš gera skambios dainos…”
„Tą vakarą, kai mes su dukromis Renata ir Loreta jau buvome dvi dienas ir naktį išbudėjusios prie bokšto, aplink kurį vaikščiojo iš visų Lietuvos pakraščių suvažiavę žmonės, prižadinau besiilsinčią vyresnėlę: „Girdžiu: per radiją ragina, kad Lietuva pavojuje. Kelkis, renkis, eisime ginti, – pasakojo Stasė Asanavičienė. – Paskui prie bokšto Loreta sutiko savo draugę, irgi Loretą, ir mes atsiskyrėme. Į vakarą, prieš pat dukros žuvimą, dar pasimatėme, Loreta susimąsčiusi pasirėmė ant laiptelių turėklo, ir man išsprūdo žodžiai: „Žmonės taip įsisiūbavo, šoka ir dainuoja prie laužų – ne prieš gera toks dvasios pakilumas…”.
Aš tik parėjau namo, ir pro savo langą, kaipsyk žiūrintį į bokštą, pamačiau ten ugnį, šaudymus, sprogimus. Sušukau Renatai: „Karas prasidėjo, renkis kuo greičiau – lekiam atgal!” Dar man sūnus, gyvenęs atskirai su šeima, paskambino, išbarė, kad nedabojom Loretos. Ir tada man telefonu pranešė, kad ji pakliuvo po tanku – pasidarė aišku, kas įvyko. Susistabdėm pirmą pasitaikiusią mašiną, labai greit nuvažiavom į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, o mano sūnus dar rado Loretėlę ant neštuvų, visą kraujuose. Ir ji kalbėjo iki paskutinio atodūsio, nes tankas jai klubus pervažiavo, o galva ir širdis buvo sveikos. Ji pasakė savo adresą, telefoną, ir šaukėsi motinos…”, – rauda užgniaužia moters kalbą.
Neįleido pas mirštančią dukrą
„Manęs į operacinę neįleido, užtrenkė duris prieš nosį: „Ateisi septintą ryto!”. Aš bent už rankos būčiau ją palaikiusi. Ji juk šaukėsi manęs…”, – motina sakė niekada neįstengsianti atleisti tiems žmonėms, ypač vienam vėliau išgarsėjusiam gydytojui, kuris tada ją išvarė. – „Septintą ryto mane nuvedė į palatą, mergelė prijungta prie laidų, paliečiau veidelį, rankas – jau atšąlusi. Apglėbiau savo mirusį vaiką. Ir taip mes nieko viena kitai nebepasakėm…”.
„Su manim vos neatsitiko tas pats. Suleido man labai daug vaistų, ir kai parvežė namo, visą dieną kvėpuoju, bet neatsimerkiu, vaikai manęs neprižadina. Kviečia greitąją, ta neima, sako: „Kas tai padarė, tegu tie ir ima”. Tada mane išvežė į Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimaciją. Mačiau aną pasaulį… Ilgai neatsigavau, mane nuvežė pas vaiką tada, kai visi tą naktį žuvusieji buvo pašarvoti Sporto rūmuose. Aš nieko neprisimenu: sėdėjau, bet jos nemačiau – nei kaip aprengta, nei kaip guli. Tik momentais atsipeikėdavau, kai į duobę leido – pradėjau verti, apkabinusi karstą…
Turiu daug kasečių, kur nufilmuotos paskutinės jos gyvenimo akimirkos, bet negaliu žiūrėti į mirštantį savo vaiką, į jos agoniją. Vėliau, kai mane kažkoks valdininkas vežė į bazę pasirinkti rūbų, padavė man voką, sako: „Va, čia jums nuotraukos”. Ir iškrito ta pati baisiausia, ir aš nualpau… „, prisimena Stasė Asanavičienė.
„Iš mūsų ciniškai pasityčiojo”
„Gyvenimas tęsėsi. Auga abiejų mano vaikų anūkai, dažnai matomės, labai juos myliu. Tai ta šviesesnė gija”, – sako ponia Stasė. – Pirmuosius metus po dukros žūties tik skambutis į duris – atrodo, Loreta pareina. Pamatau pro langą panašią merginą: gal ne tą palaidojo, juk buvau nuo vaistų „atsijungusi”. O gal koks stebuklas įvyko? Kažkokia kvailystė, žinau, bet man metus laiko taip rodėsi… Gal tik tris sykius Loretą sapnavau, ir tik labai gražiai. Kartą baltame žydinčiame slėnyje Loreta basa, bet žemės kojom neliečia, lyg skraidanti vaikšto ir gaudo drugelius…”, – pasakoja motina, surinkusi archyvą, ką tomis dienomis rašė spauda.
„Tomis dienomis, kai dar gal žuvusiųjų sielos kūnų nebuvo palikusios, Ivanovas šmeižė, kad mes patys lavonus tyčia mėtėm po tankais… Ar tai žmoniška? Aš padaviau jį į teismą, metus griežto režimo atsėdėjo už šmeižtą. O dabar kaip ciniškai pareigūnai elgiasi, paleisdami iš kalėjimo Burokevičių – kada yra Sausio 13-osios penkioliktos metinės. Galėjo juk diena anksčiau ar vėliau išleisti; kam taip iš artimųjų tyčiotis?” – klausia S. Asanavičienė. Beje, išgyvenusi ir dar vieną akibrokštą.
„Atvirai pasakius, kai apdovanojo Loretą po mirties I laipsnio Vyčio ordinu (tai aukščiausias apdovanojimas, skiriamas kare kritusiems), parodžiau jį Lietuvos karininkams iš Amerikos. Tie sako: „Ar tai viskas?” Komplektui trūko kokardos ir tokios žvaigždės kaip kometa. Skambinau į prezidentūrą, aiškinau: juk čia istorija, ir ordinai, karta iš kartos vaikaičiams perduodami turi būt tikri. Tuomet buvo pirma prezidento V. Adamkaus kadencija, tai jis išrūpino tikras regalijas. Dabar muziejuje saugoma daug Loretos rankdarbių, nuotraukų iš jos I Komunijos, yra ten ir jos krikšto rūbas…”.
„Reikėtų – vėl sumokėčiau aukščiausią kainą už laisvę”
„Aš pikta ant tų žmonių, kurie sako, kad jiems dabar blogiau, jaučia nostalgiją sovietmečiui. Taip kalba tie, kurie tingėjo dirbti, jiems viskas buvo paduota. Pamenu, kaip ėjome į bendrabutį prikelti girtus, kad eitų į gamyklą dirbti. Dabar jie skundžiasi maža pensija, viską išpustę, neturi darbo stažo. Kodėl aš, viena užauginusi tris vaikus, išdirbau 40 metų? Gyvenimas tikrai pasikeitė į gerą pusę. Mes juk norėjome, kad atidarytų tą geležinę sieną – dabar tegu važiuoja mūsų vaikai: pamatys pasaulį, ir sugrįš. Sako, užsienyje daugiau uždirba negu pas mus, bet tose šalyse nebuvo karo, nebuvo okupacijos. Mums dar reikia jas pasivyti, esam atsilikę 50-čia metų. Žodžių nėra, kai klausia, ar buvo verta tokią kainą už laisvę sumokėt. Okupacinė kariuomenė išvesta, įstojome į NATO, ES, – vardina S. Asanavičienė. – Atsigauna ir sąžinė, sakralios vertybės. Tik nuostabu, kad šaliai vadovauja tie patys, kur anuomet stabai buvo. Nenoriu daug politikuot, bet minia eina ir dabar paskui tuos, kurie korumpuoti, vagia, mokesčius slepia”.
Paklausta, kaip elgtųsi, jeigu vėl iškiltų panaši situacija, kaip aną Sausio 13-ąją, moteris tvirtu balsu taria: „Ir eičiau! Ir pakartočiau tą patį, ir net nepagalvočiau, kad už mane kas kitas gali pasiaukot!”.
Vienturtis jau svajojo apie savo vestuves…
„Darius buvo toks, kaip ir visi miesto vaikai”, – santūriai sako vilniečiai Vincė ir Antanas Gerbutavičiai, netekę vienintelio sūnaus Dariaus. Jam buvo tik septyniolika…
„Mudu ilgai negalėjome susilaukti vaikelio, ir kai pagaliau gimė sūnus, jis mums buvo gyvenimo tikslas, – tyliai prabyla mama. – Mano motinėlė mirė, kai Dariukas buvo dar kūdikis. Dažnai sirgdavo, tai samdėme jam prižiūrėti auklę. Toji geraširdė moteris Anastazija kalbėjo rusiškai, bet vaikas buvo prie jos labai prisirišęs ir vadino „babyte”. Sūnaus laisvalaikis buvo piešimas ir muzika, grojo tėvo dovanotu akordeonu. Paskutiniaisiais metais jo piešiniai buvo liūdni, nes jam patiko „sunkiojo metalo” muzika”, – atvirauja mama. Pasakoja, jog sūnus nepasikeitė ir įstojęs į statybininkų mokyklą mokytis dailidės amato; mat buvo nagingas, ir tėvelis jį anksti išmokė medžio darbų.
Motina tebesaugo sūnaus išskobtas rankšluostines, prisimena, koks sūnus buvo sąžiningas, pareigingas ir rūpestingas. Palikdavo prie durų lapelį su užrašu, kur išeina ir kuomet sugrįš. Mama prisimena paskutinįjį apsilankymą Katedroje: „Mes – tikintys žmonės. Ir tą dieną man buvo nedidelis sukrėtimas: mačiau, kaip sūnus, eidamas nuo altoriaus, išblyško, sutriko. Mat pamatė bažnyčioje savo amatų mokyklos direktoriaus pavaduotoją. Tuo laiku iš tikinčiųjų mokyklose tyčiodavosi, juokdavosi. Bet ta mokytoja pati buvo atėjusi slapta pasimelsti…”. Ponia Vincė dar pasakojo, kad sūnus gražiai draugavo su mergaite, ir prasitarė mamai: „Kai tik sulauksiu aštuoniolikos, mudu švęsime vestuves…”.
„Gailiuosi vieno: kad tą akimirką nebuvau šalia”
„Tą lemtingąjį vakarą, kai sūnus nepaskambino, jau giliai širdyje žinojau, kad įvyko kas nepataisoma…, – pradeda pasakojimą Vincė Gerbutavičienė. – Aš buvau pažadėjusi gamyklos, kurioje dirbau, kolegoms, kad būsiu namuose prie telefono, nes ėjau atsakingas pareigas. Sūnus jau kelias dienas važinėjo motociklu paskui karinę koloną, pranešinėjo, kaip ji juda. Dieną prieš tai jis stovėjo prie Parlamento, ir grįžo toks linksmas, pakilios nuotaikos”.
„Mes šeimoje neklausėme vienas kito, žinojom, kur ir ko einame – jautėme pareigą, ir tiek. Sūnus buvo įstojęs į Šaulių sąjungą, – sako moteris. – Tą pavakarę Darius užbėgo tik užkąsti, ir dar spėjo pusbroliui įrašyti smagią muziką. O kieme po langu jau šūkavo Dariuko laukiantys draugai…
Kai liepiau vyrui eiti pažiūrėti, kur Darius užtruko, jis rado sūnaus motociklą… Dar naktį, kai prasidėjo skerdynės, išgirdome žinią, kad žmonės matė Darių gyvą sveiką. Bet paryčiui sužinojome, kad tai buvo kitas Darius, ir tuomet suvokėme: „Baigta”. Aš prikėliau iš miegų visus sūnaus mokytojus ir bendramokslius, o paskui važiavome per morgus ieškoti…,” – vėl tuos įvykius širdyje prikelia moteris.
Ji mena sūnaus žūties liudytojus: Gerbutavičių giminės per televiziją matė, kaip krito pašautas vaikinas, bet negalėjo savo akimis patikėti… „Buvo sušaudytas kaip rėtis tankiom kulkom, o mirtina buvo pataikiusi į plaučius…, – prisimena motina giminių įspūdį. – Šalia jo stovėjęs žmogus paskui pasakojo, kaip visa įvyko, bet jis netrukus prarado sąmonę, ir vėl išvydo Dariuką, jau paplūdusį krauju, nešamą vyrų ant rankų…”.
„Aišku, laisvė verta tokios kainos”,
– sako motina. – „Mes patys kalti, kad tokie esame: gailimės nykaus sovietinio konclagerio. Jeigu dar būtume penkiolika metų tame mėšle gyvenę, gal jau mūsų anūkai nebekalbėtų lietuviškai? Aš manau, kad iškovota laisvė mums suteikė privilegiją pasijusti žmonėmis, ir sparnus – kas kalba kitaip, mato tik po savo kojom, gyvena šia diena, negalvoja apie vaikų ateitį. Tie spjauna į iškovojimus, kurie yra to neverti”, – Dariaus Gerbutavičiaus mama sako net nenorinti kalbėti apie kokį atpildą, ypač materialinius dalykus, o jei kartais ir pasijunta valdžios vyrų pamiršta, sako: „Mes – maži žmogeliai, tad ko norėt? Džiaugiuosi, kad mano sūnaus vardu pavadinta Vilniaus gatvė. Vienoje mokykloje, kur Darius mokėsi, kraštotyros muziejuje yra sukaupta prisiminimų apie jo gyvenimą, kitoje – sukurtas sūnaus bareljefas ir jo garbei kasmet vyksta futbolo varžybos”.
„Žinoma, kartais pamačiusi jaunimo būrelį, nejučia akimis vis ieškau savo sūnaus. Pagalvoju, koks jis šiandie būtų, o gal ir anūkai savo rankutėmis močiutę myluotų. Bet yra kaip yra, ir to nebepakeisi”, – sako Vincė Gerbutavičienė. Beje, netrukus po sūnaus mirties, ji su vyru pasiėmė iš vaikų namų aštuonmetį berniuką ir jį užaugino.
Ivona Žiemytė