Rusų kalba leidžiamas Latvijos dienraštis „Čas” vakar paskelbė, anot jo, unikalius dokumentus, kurie esą atskleidžia, kas iš tiesų vyko Baltijos šalyse prieš 15 metų, kai tankai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą, kai buvo šaudoma Rygos gatvėse, o Kremlius sprendė, ką su visu tuo daryti.
Anot dienraščio, šie dokumentai taip ir būtų likę slaptuose archyvuose, jei jų per stebuklą nebūtų pavykę nukopijuoti buvusio sovietų disidento, žinomo politologo Vladimiro Bukovskio kolegai ir mokiniui Pavlui Stroilovui.
Dalį šių dokumentų, kurie, teigia dienraštis „Čas”, publikuojami pirmą kartą, siūlome ir „Vakarų ekspreso” skaitytojų dėmesiui.
Kalbėjosi su Dž. Bušu
Tarp pateikiamų dokumentų yra ir Michailo Gorbačiovo pokalbio su tuometiniu JAV prezidentu Džordžu Bušu (vyresniuoju) stenograma. Pokalbis vyko 1991 metų sausio 11 dieną, t.y. likus porai dienų iki kruvinų įvykių Vilniuje.
Dž. Bušas: – Man kelia nerimą jūsų vidinės problemos. Norisi tikėti, kad spręsdami jas, jūs rasite būdų, kaip išvengti jėgos panaudojimo. Amerikos pozicija šiuo klausimu aiški. Aš vertinu faktą, kad jūs papasakojote man apie savo sunkumus. Kaip pašalinis žmogus galiu tik pasakyti, kad, jeigu jūs sugebėsite išvengti jėgos panaudojimo, tai bus į gerą jūsų santykiams su mumis, ir ne tik su mumis. Manau, jūs tai suprantate.
M. Gorbačiovas: – Būtent to mes ir siekiame. Įsikišime tik tuo atveju, jeigu bus pralietas kraujas ar kils tokie neramumai, kurie kels pavojų ne tik mūsų Konstitucijai, bet ir žmonių gyvybėms.
Dabar Aukščiausioji Taryba daro man didžiulį spaudimą, kad Lietuvoje būtų įvestas prezidentinis valdymas. Aš kol kas laikausi, bet, tiesą sakant, Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Landsbergis, panašu, yra nepajėgūs kokiems nors konstruktyviems atsakomiems veiksmams.
Atsakydamas į tą spaudimą, vakar aš kreipiausi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad jie patys atkurtų Konstitucijos galiojimą. Tačiau situacija ir šiandien klostosi nepalankiai. Lietuvoje – protestai, kyla neramumai.
Jūs žinote mano stilių. Jis analogiškas jūsų stiliui. Aš pasistengsiu išnaudoti visus įmanomus politinius sprendimus ir tik labai rimto pavojaus atveju imsiuosi kokių nors radikalių žingsnių.
Dž. Bušas: – Aš vertinu tai. Jūs žinote, mes turime savo požiūrį į Baltijos šalis, bet tai – tik dėl istorinių priežasčių. Aš vertinu jūsų paaiškinimus.
M. Gorbačiovas: – Mes elgsimės atsakingai, bet ne viskas priklauso nuo mūsų. Šiandien ten jau šaudė.
Dž. Bušas: – Tai blogai.
M. Gorbačiovas: – Aš padarysiu viską, kad įvykiai nelinktų į kraštutinumus. Bet, žinoma, jei kils rimtas pavojus, tam tikri žingsniai taps neišvengiami.
„Kabino makaronus”
Kitame pateikiamame dokumente – Anatolijaus Černiajevo, M. Gorbačiovo padėjėjo, dienoraščio ištraukose – kalbama apie tai, kad sakydamas Dž. Bušui, jog stengsis išvengti jėgos panaudojimo, M. Gorbačiovas paprasčiausiai melavęs.
Sausio 13 d.: „(…) Penktadienį įkalbėjau Gorbačiovą paskambinti Bušui. Pokalbis buvo draugiškas. Tačiau Lietuvos klausimu M.S. (Michailas Sergejevičius. – Red. past.) „kabino makaronus”, žadėjo išvengti jėgos panaudojimo (…). Lietuvos reikalas galutinai sužlugdė Gorbačiovo reputaciją, gali būti – kad ir postą”.
Sausio 15 d.: „(…) Atvažiavo Ignatenko. Papasakojo, kad vakar vakare jis, Jakovlevas ir Primakovas įkalbinėjo Gorbačiovą nuvažiuoti į Vilnių, padėti vainiką, pasakyti kalbą jų Aukščiausioje Taryboje, nueiti į darbo kolektyvus, pas kariškius ir t.t. Gorbačiovas lyg ir sutiko, pasakė, parašykite tekstus, kuriuos pasakytų ten. Parašė, ryte padėjo ant stalo ir visą dieną Ignatenko lakstė, gaudė Gorbačiovą, kad sužinotų, ką jis nusprendė. M.S. apsimetė, kad nieko nebuvo. Iš to Ignatenko padarė išvadą, kad M.S. ne „dezinformuotas”, kaip daugelis mano, o vykdo savo pabaltijiečių gąsdinimo planą.
Dieną Vilniuje kareiviai užėmė dar ir techninę radijo stotį bei nesiruošia atiduoti nei televizijos bokšto, nei spaudos rūmų. O Rygoje užėmė karinę mokyklą ir išvaikė kursantus (…)”
Sausio 16 d.: „Šiandien – paskutinė Aukščiausiosios Tarybos sesijos diena. Gorbačiovas turėjo paskutinę galimybę susitvarkyti su Lietuva, taigi ir su savo, kaip persitvarkymo lyderio, įvaizdžiu. Jis netgi pavedė Primakovui sukurpti atitinkamą tekstą, tačiau juo nepasinaudojo. O po ataskaitos apie Aukščiausiosios Tarybos delegacijos vizitą į Lietuvą bei užvirusių diskusijų pasiūlė… sustabdyti Spaudos įstatymo galiojimą ir į kiekvieną „organą” paskirti po cenzorių iš Aukščiausiosios Tarybos. Kilo triukšmas. Nors M.S. primygtinai nereikalavo, bet jo veidas ir mintys jį išdavė. Išėjo taip, kad jis tų, kurie žudė Vilniuje, pusėje: yra ką slėpti, nerodyti.
Nevzorovas Vilniuje padarė televizijos laidą apie OMON’o šturmą. Visiškai „juodašimtiška” laida. Aukščiausioji Taryba nurodė ją parodyti. O kitų siužetų iš Vilniaus, taip pat ir iš užsienio – nerodyti (…)”.
Sausio 17 d.: Po to, kai Gorbačiovas maždaug 9 valandą ryto visus paleido, staiga pasikvietė mane į kabinetą. Kalbėjo apie Lietuvą. Aš supratau: pasiekė jį mano kuluariniai pokalbiai ir ketinimai. O čia dar „Maskvos naujienos” drėbtelėjo: „Kruvinasis sekmadienis” ir – tekstas su kaltinimais Gorbačiovui, pasirašytas maždaug 30-ies veikėjų, buvusių Gorbačiovo numylėtinių. Jam tai padarė įspūdį (…).
Gorbačiovas prabilo lyg ir apgailestaująs, kad viskas taip susiklostė. Esą toks pasipriešinimas, toks skilimas, toks priešiškumas visuomenėje. Aš jam sakau: „Na, ir tegul, muštųsi tarpusavyje nors ir iki mirties. Bet kam tankai buvo reikalingi? Juk tai jūsų pradėto darbo žlugimas. Nejaugi Lietuva tokia vertinga?” „Tu nesupranti, – atsakė jis. – Armija. Aš negalėjau taip tiesiog atsiriboti ir pasmerkti po to, kai ten Lietuvoje tiek buvo išsityčiota iš kariškių, jų šeimų, ištisų garnizonų”.
Sausio 22 d.: „Toliau bandom įkalbėti Gorbačiovą pasisakyti Aukščiausioje Taryboje Lietuvos ir Latvijos klausimu (…). Jis sutiko, kad parengtumėm tekstą. Parengėm. Jis kai ką „įdomiausia” išmetė. Išmetė ir teigiamą požiūrį į sekmadieninius mitingus, kaip gyvos demokratijos pavyzdžius. Tačiau liko svarbiausia: įvykiai Rygoje ir Vilniuje – ne jo, Gorbačiovo, politika. Tai spontaniški dalykai, krizės ir pačių vietinių valdžių įstatymų nepaisymo rezultatas. Žodžiu, atsiribojo. Pareiškė užuojautą. Pasmerkė apeliavimą į armiją politinėje kovoje, armijos panaudojimą be įsakymo. Žodžiu, pasakė viską, ką reikėjo pasakyti prieš savaitę. Tuomet galbūt nebūtų buvę nei įvykių Rygoje, nei mitingų Maskvoje, nei inteligentai nuo jo būtų nusigręžę, nei Vakaruose būtų nerimas kilęs…
Bet M.S. repertuaras – visada vėluoti (…)”.
Gediminas Gudavičius