Biržietė Ernestina Muralytė praėjusius 2005-uosius gali drąsiai vadinti savo didžiosios svajonės išsipildymo metais.
24 metų mergina padarė tai, ko iki šiol nedrįso nė vienas net patyręs verslininkas, – Biržuose įkūrė privačią meno galeriją.
Paklausta, ar nebijojo imtis tokio nedideliame provincijos mieste rizikingo verslo, E.Muralytė tik užkrečiamai nusikvatojo.
„Gyvenu šiuo momentu – negalvoju nei apie praeitį, nei apie tolimą ateitį. Dabar esu čia ir dėl to esu laiminga”, – teigė floristės išsilavinimą turinti mergina.
Standartiniame trijų kambarių bute įrengtoje meno galerijoje „Nendrė” jos savininkė, kartu ir vienintelė darbuotoja, sau pasiliko tik vieną kambarį. Kitus užleido menams.
Ligos nedramatizuoja
Žiūrint į nuolat besišypsančią ir džiaugsmu spinduliuojančią merginą kyla mintis, kad ji – likimo numylėtinė, galinti sau leisti lengvai žaisti su gyvenimu, pildyti bet kokias į galvą šaunančias užgaidas ir mėgautis likimo dovanomis.
Tačiau iš tiesų yra visiškai kitaip. Gyvenimas šiai merginai skyrė nemažai išbandymų.
Pinigai meno galerijai įkurti Ernestinai nenukrito iš dangaus. Ji juos užsidirbo kruvinu prakaitu užsienyje – du mėnesius Norvegijoje remontuodama butus.
Maža to, ir sveikata – ne geležinė. Prieš pusantrų metų E.Muralytei buvo diagnozuota reta piktybinės ligos forma – seilių liaukos karcinoma. Biržuose tokios ligos atvejis buvo užfiksuotas tik prieš 20 metų.
Tačiau šio likimo smūgio biržietė nedramatizuoja, o laiko jį eiline gyvenimo pamoka, kaip ir keliones po Europos šalis, fiziškai sunkų darbą jose ar meno galerijos įkūrimą.
Veikė spontaniškai
E.Muralytė seniai pasvajodavo, kaip būtų puiku atidaryti meno galeriją, o praėjusių metų rugsėjį nutarė griebti jautį už ragų.
Spalio pradžioje išvažiavusi į Norvegiją užsidirbti pinigų, jau lapkričio pabaigoje pradėjo įrenginėti patalpas.
Ernestina juokdamasi pasakojo visus svarbiausius gyvenimo sprendimus daranti spontaniškai.
Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, ji su drauge eidama pro muzikos mokyklą netikėtai nutarė, kad reikia pradėti mokytis groti saksofonu.
Lygiai taip pat staiga nusprendė galerijos steigimui reikalingų pinigų užsidirbti išvažiuoti į užsienį.
Mieliausiai perka papuošalus
Nors dailės galerija veikia tik porą savaičių, tačiau jos savininkė jau įsitikino, kad iš šio verslo pragyventi galima.
„Aišku, viskas priklauso nuo poreikių, tačiau mano poreikiai yra minimalūs. Labai džiugina tas dalykas, kad manimi menininkai pasitiki ir duoda eksponuoti savo darbus”, – džiaugėsi E.Muralytė.
Dabar „Nendrėje” eksponuojami biržiečių dailininkų paveikslai, tautodailės dirbiniai, rankų darbo papuošalai, keramikos dirbiniai.
Pasak galerijos savininkės, žmonės mielai įsigyja originalių biržietės menininkės Sigutės Selevičienės papuošalų iš kailio, Gitanos Murelienės veltinių papuošalų ir vilniečio juvelyro Svajūno Udrio juvelyrikos dirbinių.
Populiarios fotografo Zenono Meškausko fotografijos. Biržiečiai domisi ir dailininkų Egilo Skujos, Vidmanto Jažausko, Vlado Budrio, Vytauto Laisono, Kestučio Preidžiaus, Eugenijaus Balčiūno darbais.
„Gal skambės banaliai, tačiau noriu aplinkiniams suteikti šviesos ir džiaugsmo. Net jei tai pajustų tik keletas žmonių, žinosiu, kad kažką gero padariau”, – sakė Ernestina.
Pinigų kelionėms užsidirbdavo pati
Iki šiol ji prisipažino daugiau gyvenusi savo malonumui. Vienas iš jų – kelionės.
Po Biržų „Atžalyno” vidurinės mokyklos baigimo E.Muralytė išmaišė vos ne pusę Europos.
Baigusi Vilniuje floristiką, ji buvo įstojusi į Lietuvos žemės ūkio akademiją studijuoti inžinerijos, tačiau įsitikino, kad „sausa” specialybė – ne jai, pasimokiusi vos metus, leidosi į keliones.
Su studentais išvykusi į Škotiją skynė braškes, vėliau dirbo fermerių ūkiuose. Viename, kur buvo auginami šernai, mergina valė jų gardus.
„Parėjusi į namus po darbo dienos nejausdavau nei rankų, nei kojų, taip būdavau pavargusi”, – prisiminė Ernestina.
Vėliau kelis kartus buvo Norvegijoje, ten taip pat plušėjo ūkiuose. Prancūzijoje dirbo aukle, Italijoje vieną kartą – alyvuogių fabrike, kitą kartą – apelsinų plantacijose.
Mergina sunkiausių darbų imdavosi tam, kad užsidirbusi pinigų galėtų leistis į keliones po tas šalis.
Įsimylėjo Italiją
Dar studijuojant Žemės ūkio akademijoje E.Muralytei pasitaikė proga išvažiuoti į Škotiją dirbti. Tačiau pinigai jai buvo ne esminis dalykas.
„Labiausiai norėjau pakeliauti. Kiekviena kelionė, kiekvienas darbas suteikia neįkainojamos gyvenimiškos patirties”, – pasakojo E.Muralytė.
Nors svetimoje šalyje jaunai merginai teko dirbti sunkius, netgi vyriškus darbus, tačiau patirti įspūdžiai užgoždavo nuovargį.
Škotijoje netgi lankė nacionalinių škotų šokių kursus.
Per keletą metų mergina pabuvojo Škotijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje.
Skandinavijos šalių atšiaurus gamtos grožis ją labai sužavėjo, tačiau didžiausią įspūdį paliko Italija. Šią šalį tiesiog įsimylėjo.
Italijoje jai viskas atrodė artima – klimatas, žmonės, nuoširdus ir atviras jų bendravimo būdas.
Netgi italų kalbą mergina išmoko per labai trumpą laiką – tam neprireikė nė trijų mėnesių.
Lietuvoje labai retas jos vardas – Ernestina – Italijoje nieko nestebino, nes tai gana populiarus vardas.
Fotografuoja nuo vaikystės
Kitas Ernestinos pomėgis – fotografija.
Jos fotoalbume beveik nėra jos pačios nuotraukų, bet pilna nuostabių gamtos vaizdų iš kelionių užsienyje.
Fotografija mergina lydi nuo pat vaikystės. Dar būdama moksleivė, ji paprastu fotoaparatu fotografuodavo gamtos vaizdus, Širvėnos ežero pakrantėje siūbuojančias nendres. Šie augalai jai patys įdomiausi ir mistiški, todėl taip pavadino ir savo galeriją.
Viena iš mieliausių nuotraukų yra padaryta Škotijoje, kai plaukiojo kateriu po garsųjį Loch Neso ežerą, kuriame, žmonių teigimu, gyvena priešistorinis dinozauras.
Ji nufotografavo ežerą per katerio lango stiklą. Ir tik padariusi nuotrauką pamatė, kad ant stiklo atsispindėjo jos pačios ranka, laikanti fotoaparatą.
Meniškos natūros biržietė, kaip visada juokdamasi, teigė, kad ji niekaip netelpa į jokio mokslo rėmus. Vienintelis artimiausias dalykas – tai menas, kuriam dabar skiria visą laiką.
Kartais į meniškos natūros žmones visuomenė žiūri su lengva pašaipa, tačiau Ernestina to nebijo prisipažinti.
Pasak E.Muralytės, savęs išduoti negalima, nes tai prigimtis. Nors šeimoje daugiau nėra menininkų, ji mano, jog tai paveldėjo iš kažkurių protėvių.
Tik neseniai sužinojo, kad jos senelio iš mamos pusės pusbrolis yra garsusis avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas, gyvenantis Niujorke.
Ernestinos planuose – galerijoje surengti jo filmų retrospektyvą.
Liga išmokė mylėti save
Pašnekesio metu visą laiką spinduliuojanti gera nuotaika mergina tik atsitiktinai išsitarė sirgusi onkologine liga.
Tačiau apie tai pasakė taip paprastai, tarsi kalbėtų apie paprastą peršalimą.
Iškentėtos sudėtingos operacijos mergina teigė nelinkusi sureikšminti.
„Tai – jau praeitas gyvenimo etapas. Dabar esu sveika. Jei užsifiksuosi nemalonioje situacijoje, prisiminimai apie patirtus išgyvenimus sužlugdys. Todėl aš gyvenu tik dabartimi”, – teigė vėžį įveikusi mergina.
E.Muralytė prisipažino, kad iš gydytojų išgirdusi diagnozę šoką patyrusi tik iš pradžių, tačiau į depresiją nepuolė.
Visą gydymosi laikotarpį ji nė akimirkai nesuabejojo, jog pasveiks.
Optimistiško charakterio E.Muralytė netgi ramino savo artimuosius ir draugus, kad viskas bus gerai.
Tačiau liga ją kai ko ir pamokė. Pasak pašnekovės, ji pradėjo labiau mylėti save.
„Liga tarsi davė signalą, kad reikia sustoti, patausoti sveikatą. Iki šiol dirbau negailėdama jėgų. Dabar leidžiu sau pailsėti”, – pasakojo E.Muralytė.
Ernestina sakė už daug ką esanti dėkinga Aukščiausiajam. Tikėjimas – vienas iš svarbiausių dalykų jos gyvenime.
Energijos jai suteikia ir joga, kurios mokėsi kursuose Kaune. Taip pat ji baigė ir ajurvedos sveikos gyvensenos kursus.
„Nesijaučiu blogai, kad dar neturiu savo šeimos, vaikų. Tikiu, kad kažkur yra man skirtas žmogus, bet kol jį sutiksiu, mano mylimasis bus menas”, – vėl smagiu juoku pratrūko meno galerijos savininkė.
Irena Gasaitytė
„Panevėžio rytas”