Didesnė dalis tautiečių vis dar mieliau atsiskaito grynaisiais pinigais, negu naudojasi moderniais būdais, kurie populiarumą pelno pamažu.
Specialistai prognozuoja, kad Lietuvoje modernios mokėjimo priemonės dabartinį paplitimo Europos Sąjungos šalyse lygio vidurkį pasieks po penkerių metų.
Mokėjimo priemonių pajėgos
Lietuvos bankų platinamų mokėjimo kortelių rinka jau yra prisotinta. „Hansabanko” mokėjimo kortelių departamento direktorius Vitalijus Rancevas nurodė, kad lietuvių piniginėse jau yra apie 3 mln. kortelių. Atsiskaitymų jais bei pinigų išgryninimo apyvarta per tris praėjusių metų ketvirčius sudarė 14 mlrd. litų.
Anot V. Rancevo, mokėjimo korteles taip pat galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – kreditinės kortelės, kurios pamažu plinta Lietuvoje. Jos savininkas gauna daug lengvatų bei galimybę gauti kredito limitą palankiomis palūkanomis.
Antroji – debeto kortelės, tradiciškai vadinamos bankomatinėmis, nors šie jau seniai nebėra vienintelis jų nuskaitymo instrumentas. Gausiausios debetinių kortelių grupės Lietuvoje – „Visa Electron” ir „Maestro”.
Trečioji grupė – vadinamosios elektroninės piniginės. Šiuo atveju, klientui kreipusis į banką, į jo kortelę pervedamas pageidaujamas kiekis pinigų iš sąskaitos. Jie „įdedami” į kortelės lustą, arba mikroprocesorių.
Atsiskaitant šitokia kortele, pinigai nuskaičiuojami nuo jos ir užklausos bankui siųsti nereikia. Šis būdas buvo sukurtas prieš porą dešimtmečių, kai telekomunikacijų problemos trukdė kaskart operatyviai susisiekti su banku. Sistemos trūkumas – ji veikia tik vienos šalies ribose. Lietuvoje ji nėra populiari.
Elektroninėms mokėjimo priemonėms dar priskiriamas tiesioginis debetas, kai kliento sąskaitos, pavyzdžiui, telekomunikacijų bendrovėms, automatiškai apmokamos iš jo gautų įplaukų, bei elektroninės bankininkystės sistemos.
Saugumu rūpinkimės ir patys
ES vidurkis, anot V. Rancevo, yra toks: jeigu visi šalyje cirkuliuojantys pinigai – tiek grynieji, tiek indėliai – sudaro 100 proc., iš jų gryniesiems tenka vos 10-15 proc. Tuo metu Lietuvos grynieji sudaro net 45 proc. cirkuliuojančių pinigų. Panašus rodiklis yra ir Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje. O štai Estija sparčiau vejasi Europą.
„Manyčiau, jog vykstant žinių ir pinigų difuzijai, po 4-5 metų priartėsime prie mano minėto dabartinio Europos vidurkio”, – prognozavo V. Rancevas.
Vis dar pasitaikantys nuogąstavimai, neva kortelių bei elektroninės bankininkystės sistemų patikimumas neprilygsta pinigėlių kaupimui namų taupyklėje, anot specialistų, yra perdėti.
„Jeigu pasaulis pereina prie tokios praktikos, vadinasi, joje yra racijos”, – kalbėjo V. Rancevas.
Tačiau žmonės, ypač vyresni, vis dar neatsikratė baimės prarasti pinigų neapčiuopiamose elektroninėse platybėse.
Ryšių reguliavimo tarnybos rinkos priežiūros departamento tinklų ir informacijos saugumo skyriaus vedėjas Rytis Rainys, kalbėdamas apie elektroninės bankininkystės sistemų saugumą, akcentavo, kad nauda, kurią gauna jų vartotojas, tikrai pralenkia esamą riziką.
„Bankinės sistemos yra dažnesnis elektroninėje erdvėje veikiančių nusikaltėlių taikinys, negu kitokios sistemos. Tad bankai visą laiką stengiasi būti žingsniu priekyje, kalbant apie apsaugos technologijas. Savo finansų saugumu turėtų rūpintis ir patys šių sistemų vartotojai – kompiuteriuose įdiegti reikalingas antivirusines ir kitas programas. Žinoma, visa tai nesuteikia 100 proc. saugumo, tačiau vis dėlto įsilaužimai ir pinigų vagystės yra vienetiniai atvejai”, – kalbėjo R. Rainys.
Kaina priklauso nuo tiražo
Kortelių gamyboje skiriamos kelios sritys, aiškino V. Rancevas. Atskirai gaminamas specialus plastikas ir „įdaras” – lustas (mikroprocesorius). Trečioji grandis iš šių komponentų padaro kortelę. Vakarų Europos šalių, pavyzdžiui, Austrijos, Suomijos, Prancūzijos gamyklose, pagamintos kortelės gabenamos į Lietuvą. Čia atliekama jų personalizacija, t. y. į kortelę įrašomi visi būtini duomenys.
Lustinės kortelės gamyba, V. Rancevo žiniomis, kainuoja apie 10-14 litų. Vieneto kaina gali priklausyti ir nuo banko užsakyto pagaminti tiražo. Šis lemia ir vieno popierinio banknoto kainą.
Lietuvos banko (LB) kasos departamento direktoriaus pavaduotojas ir pinigų gamybos skyriaus viršininkas Bronislovas Degutis neatskleidė, kiek kainuoja vieno banknoto gamyba, bet pasakojo, kad tai priklauso nuo daugelio veiksnių, pavyzdžiui, dizaino – ar jis bus keičiamas, ar bus spausdinama senuoju pavyzdžiu, nuo nominalo. Kuo šis didesnis – tuo brangesnės priemonės naudojamos banknoto apsaugai.
Specialistas pastebėjo, kad išrasti ką nors naujo banknotų apsaugos srityje yra sudėtinga, bet tai sistemingai atlieka pinigų spaustuvių specialūs mokslo tyrimų centrai. Naujovių pasiūloma kasmet. Šiuo metu litų banknotų apsauga atitinka Europoje pripažintus standartus.
Medvilniniai litai
Popieriniai banknotai bei metalinės monetos nėra spausdinamos ir kalamos nuolat, kaip bandelės kepykloje. Lietuvoje šį procesą kontroliuoja ir reguliuoja LB valdyba.
„Paskutinįsyk litų banknotus spausdinome 2003-iaisiais”, – „Vakarų ekspresui” sakė B. Degutis.
Popierius pinigams spausdinti yra gaminamas iš medvilnės. Esama bandymų prie jos pridėti ir linų pluošto – šitokio popieriaus pinigai lėčiau dyla. Kita vertus, jų gamyba brangesnė.
Gamyklos, kurios tiekia specialų popierių, veikia Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, kitose Europos šalyse, pasakojo B. Degutis.
Pagrindinė popierinių pinigų gamybos proceso stadija yra banko kontraktas su spaustuve. Ši, atsižvelgdama į banko pateiktus kokybės ir kainos reikalavimus, ieško tinkamo popieriaus tiekėjo.
Mūsų piniginėse ar kišenėje šiugždantys 10, 20 bei 100 litų nominalo banknotai spausdinti Šveicarijoje. O 50, 200 bei 500 litų nominalo – Vokietijoje.
Pjaustytas milijonas
Naujų mokėjimo kortelių gamybą ir išdavimą koordinuoja komerciniai bankai. Jie „valo” ir grynųjų pinigų srautą: nusitrynusius banknotus perduoda LB. Čia jie rūšiuojami specialiomis mašinomis. Šios ne tik sunaikina nebetinkamus banknotus, bet ir supakuoja atliekas bei pateikia ataskaitą, kiek jų pateko į mašiną ir kiek buvo sunaikinta.
„Prie šio proceso žmogus net neprieina – žmogiškojo faktoriaus įtaka ribojama iki minimumo”, – aiškino B. Degutis.
Supresuoti banknotų likučiai daugelyje šalių keliauja į sąvartynus. Kai kur mėginama ieškoti kitokių jų panaudojimo būdų.
„Pavyzdžiui, yra tekę matyti užsienio bankuose specialias parduotuves, kuriose galima nusipirkti iš šitokių atliekų pagamintų tušinukų, figūrėlių arba susmulkintų pinigų blokų su nurodytu nominalu. Kiek žinau, šie suvenyrai nėra labai populiarūs, bet galbūt ką nors panašaus reikėtų pamėginti ir mums”, – svarstė pašnekovas.
Monetos tinka naudoti iki 25-30 metų. Monetų kalyklas turi dauguma Europos Sąjungos valstybių. Vilniuje nuo 1990-ųjų veikia vienintelė Baltijos šalyse Lietuvos monetų kalykla.
Litai kalami iš lydinio, kuriame dominuoja varis ir nikelis. Jų proporcija neskelbiama, bet išradingųjų, kurie it alchemikai mėgina atrasti reikalingą santykį, vis dar pasitaiko. Tačiau, B. Degučio teigimu, litas apskritai yra saugi valiuta.
Tinka atsiskaityti
LB atstovo nuomone, tai, kad modernūs mokėjimo būdai išstums tradicinius popierinius pinigus bei monetas, tėra tolimos ateities vizija.
„Šiuo metu Lietuvoje apyvartoje yra apie 6,3 mlrd. litų grynaisiais. Plečiantis prekybai, ūkiui, jų poreikis dar labiau auga, – kalbėjo specialistas. – Be to, dauguma žmonių jaučiasi saugesni, turėdami pinigų kišenėje.”
B. Degutis priminė, kad seni 1, 2, 5, 10, 20 bei 50 litų nominalo banknotai, išleisti po 1991-ųjų, mokant turi būti priimami kaip normali atsiskaitymo priemonė.
Tuo metu 1991-ųjų laidos 10, 20, 50 bei 100 litų nominalo banknotai nebėra priimami parduotuvėse bei komerciniuose bankuose, tačiau juos naujesniais galite pasikeisti LB centriniuose skyriuose Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje.
Valerija Lebedeva