Ar optimizmas yra išmintinga laikysena? Sparnuota frazė, jog pesimistas yra gerai informuotas optimistas, tarsi bylotų, kad pesimisto laikysenoje esama daugiau pamato ir išminties. Iš tikrųjų optimizmas anaiptol nėra lėkšta filosofija – jis turi gilias religines ir filosofines ištakas.
Optimizmas anaiptol nereiškia palaimingos kvailelio šypsenos dėl to, kad saulė yra geltona, o pomidoras raudonas. Savo giliausiąja prasme optimizmas veriasi kaip tikėjimas, jog mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių ir jog visi kiti pasauliai, net jei jie ir egzistuoja, anaiptol nebūtinai turi būti geresni už tą, kuriame mes gyvename.
Toks optimizmas yra pagrįstas krikščioniškąja teodicėja – Dievo dalyvavimo pasaulyje koncepcija. Nesiplėsiu ir neminėsiu kitų filosofinių optimizmo ištakų – vien epikūrizmas, padaręs didelę įtaką Renesanso humanistų optimistinei pasaulėžiūrai, nusipelno atskiros ir ilgos kalbos.
Maištas prieš optimizmą
Ne veltui Volteras (Voltaire) sukilo prieš filosofinę optimizmo teoriją – tai buvo veikiau užmaskuotas maištas prieš krikščioniškąją optimizmo koncepciją. Kaip žinia, Volteras savo filosofinę apysaką „Kandidas, arba Optimizmas” parašė kaip literatūrinę Gotfrydo Vilhelmo fon Leibnico (Gottfried Wilhelm von Leibnitz) optimizmo teorijos parodiją.
Apysakos herojaus Kandido filosofijos mokytojas Panglosas Voltero paverčiamas tikra filosofo karikatūra: nesvarbu, kas beįvyktų – ligos epidemija, masinės žudynės ar stichinė nelaimė, – Panglosas kaip papūga kartoja, jog viskas, kas vyksta, veda tik į gera ir jog mes gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių. Panglosas šitą užkalbėjimą kartoja ir tarnaitės apdovanotas venerine liga, ir mušamas nelaisvėje, ir žudomas.
Žinoma, Voltero būta puikaus rašytojo ir bebaimio socialinio kritiko, bet jo filosofiniai darbai nė iš tolo neprilygo didingai V.Leibnico filosofinei sistemai. Genialų filosofą Volteras išjuokė tikrai be reikalo.
Bet suprasti jį galima. Po 1755 metų lapkričio 1 dienos Lisabonos žemės drebėjimo, nusinešusio 75 tūkst. žmonių gyvybes, sukrėstas Volteras nusprendė, kad Dievo malonė neegzistuoja. Optimizmas jam atrodė pasityčiojimas iš žmonijos kančių ir bejėgiškumo prieš stichiją bei žmogiškąsias ydas – godumą, žiaurumą, tamsumą bei prietarus.
Kad ir kaip būtų, ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš išminties ir patirties plaukiantis optimizmas visų pirma reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mane, mano aplinką ir panašius į mane. Jei taip, tai jau vien mano buvimo pasaulyje faktas ir galimybė mąstyti bei abejoti yra dovana, nusipelnanti dėkingumo ir supratimo, jog viskas galėjo arba galėtų būti daug blogiau.
Manęs paprasčiausiai galėjo išvis nebūti, tad mano laimės ar gyvenimo pilnatvės klausimas yra antrinis. Jau vien tai, kad aš esu šiame pasaulyje ir galiu svarstyti savo vietą jame, byloja, kad man šis pasaulis yra geriausias iš visų galimų pasaulių – kituose pasauliuose manęs nėra, tad ir apie jų gerumą ar blogumą turi spręsti kažkas kitas.
Tai, ką sunku suvokti
Bet optimizmas nėra vien filosofinė pozicija. Jis yra ir sielos būsena, kurią formuoja ne tik individuali asmenybė, bet ir jos aplinka. Tad šiuo požiūriu optimizmas visada yra kažkiek nulemtas visuomenės, kurioje mes gyvename.
Ar žadino optimizmą praėjusieji metai? Tiesą sakant, gerokai lengviau būtų nurodyti priežastis, dėl kurių 2005 metais nesunku buvo pasiduoti pesimizmui arba mažų mažiausiai skepticizmui dėl mūsų visuomenės ir valstybės būklės.
Mūsų teisėsaugos veiksmai praėjusiais metais pranoko baisiausią košmarą, kokį tik galima buvo susapnuoti po 1991-ųjų. Savo šalį tarptautiniu mastu diskredituojantis, neapykantą kurstantis, bet ištisą žiniasklaidos koncerną valdantis antisemitas išteisinamas. Kriminalinės politinės organizacijos veteranas, sąmoningai kovojęs prieš savo tautą ir valstybę, laimi bylą prieš žurnalistą, pavadinusį jį kolaborantu. Šalies politinės sistemos vos nesugriovusiam ir prieš Lietuvos valstybę atvirai veikusiam asmeniui, Migracijos departamento išsiųstam iš šalies, leidžiama joje pasilikti. Galiausiai išteisinamas savo valstybę išdavęs, priesaiką sulaužęs, visuomenę suskaldęs ir pilietinio karo Lietuvoje vos nesukėlęs pašalintasis prezidentas.
Kas tai – protu sunkiai suvokiama teisėsaugos demoralizacija ar paprasčiausia Tarybų Lietuvos socialinės ir moralinės tvarkos restauracija? Ką reiškia informacinis karas prieš politinę kitamanystę, demokratijai kaip oras būtiną institucijų kritiką ir pilietines organizacijas, sinchroniškai pradėtas Lietuvoje, Latvijoje, Gruzijoje ir Rusijoje?
Kur dingo mūsų valstybės saugumo tarnyba, bejėgiškai stebinti, kaip dokumentus klastojantis aferistas postringauja apie valstybei žalą darančią valdžios kritiką, kaip oligarchija Lietuvoje iš skambios frazės virsta pačia tikriausia valdymo forma, kaip diskredituojamos paskutinės liberalinės demokratijos salelės Lietuvoje ir kaip vyksta tylus, bet nuoseklus valstybės demontažas?
Ar lengva būti optimistu suvokus, kad po 15 nepriklausomybės metų mes lengvai ir sparčiai grįžtame į 1984-ųjų politinės sąmonės lygį? Iliuzija, kad jau esame beveik Vakaruose, galutinai išsisklaidė. Atrodo, kad mes neturime nei politinių resursų, nei vakarietiškas vertybes išpažįstančių žmonių kritinės masės, nei vakarietiško politinio elito, kurie pajėgtų išlaikyti demokratinę santvarką Lietuvoje.
Lieka tik viltis, kad ES integracija gilės ir kad mūsų politinis elitas ilgainiui turės vis mažiau nepriklausomo ir neprognozuojamo manevro galimybių. Nes pastarosios, kaip rodo pastarųjų metų patirtis, mus tik grąžina į Rusijos interesų ir įtakos zoną.
Užuot kaip galima giliau ir negrįžtamai integravęsi į Europą, mes žaidžiame keistus žaidimus su Rusija ir neretai naiviai įtikime į savo regioninę lyderystę bei civilizacinę misiją buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose. Tik kažkodėl pamirštame, kad per Prezidento arba Seimo rinkimus Rusijai pakanka juokingos pinigų sumos arba kokio nors į mūsų didžiąją politiką instaliuoto jos personažo, kad susvyruotų mūsų visos valstybės pamatai.
Kas žadina optimizmą?
Kad ir kaip būtų, tik nuo mūsų pačių priklausys, ar mes būsime prie Rusijos arčiausiai priartėjusios Vakarų šalys ir NATO narės, ar prasidėjusi Lietuvos finliandizacija mus pavers rytietiška ir prorusiška ES bei NATO nare. Ši kova visu nirtulingumu vyksta Lietuvoje, tad jau dabar galima identifikuoti jos stovyklas ir pagrindinius veikėjus.
Bet šiuo požiūriu esama ir optimizmą žadinančių dalykų. Lietuvos ateities juodąjį scenarijų (ar kontrscenarijų) kuriantys – o gal viso labo tik instrumentų ir statistų vaidmenis jame atliekantys – veikėjai jau dabar galutinai atidengė savo kortas. Tad didesnių atradimų ir šoko šiais metais turbūt niekas nebepatirs. Viskas aišku, kas už ką ir su kuo. O šitą žinoti visada naudinga. Kaukės galutinai nukrito.
Kitas optimizmą žadinantis dalykas yra didelė ir akivaizdi Lietuvos pažanga tose sferose, kuriose labiausiai žaidžiama pagal tarptautines taisykles ir kuriose jau dabar visu rimtumu paisoma vakarietiškų kriterijų. Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos savo analitiniais resursais ir veiklos mastais toli pranoksta daugelį kitų mūsų ministerijų būtent todėl, kad yra labiausiai integruotos į Vakarų pasaulio struktūras.
Ten, kur vis dar žaidžiama pagal vidaus užsakymą ir vietos taisykles – ypač akademinėje sferoje ir mokslo politikoje, – nematyti jokių prošvaisčių. Mūsų diplomatai dalyvauja kitoje tikrovėje arba, futbolo terminus vartojant, žaidžia aukščiausioje lygoje, kiemo futbolą, deja, palikę sritims, kurias savo ateitimi rimtai besirūpinančios valstybės laiko prioritetinėmis. Kitoje tikrovėje, atrodo, jau veikia ir didysis šalies verslas.
Kitaip tariant, ten, kur Lietuva neverda savo sultyse ir yra priėmusi aukščiausius standartus bei tarptautinius kriterijus, ji atrodo įspūdingai. Atidavęs pagarbos duoklę mūsų puikiems diplomatams, galiu tą patį pasakyti apie pasididžiavimą keliančią mūsų knygų leidybą ir daugelį meninės kultūros sričių, kurių būklė byloja apie tai, kad kultūros sferoje šiuo metu Lietuva išgyvena neabejotiną pakilimo laikotarpį.
Žinoma, neatmestina ir visai kitokia prielaida – kad didelės socialinės įtampos, sukrėtimo nuojauta ir ore tvyrantis nesaugumo jausmas gali taip pat stimuliuoti kūrybos sferą. Rusija yra ne kartą patyrusi tokias politinės nevilties ir meninės kūrybos proveržių kombinacijas. Gali būti, kad Lietuva, būdama daug kuo panaši į Rusiją ir neretai atrodanti kaip mažytė jos kopija, tiesiog atkartoja rusų kultūrai pažįstamą patirtį.
Istorinis optimizmas
Tomas Venclova yra pajuokavęs, kad Lietuvos nepriklausomybės klausimu save laikė istoriniu optimistu – tikėjo, kad viskas baigsis gerai, tik nemanė, jog sulauks tos laimingos atomazgos. 2006-ųjų pradžia kažką panašaus leidžia teigti apie Lietuvos tapimą iš tikrųjų vakarietiška šalimi ir stabilia, brandžia demokratija – ne demokratines institucijas turinčia šalimi, bet veikiančia demokratija. Tikiu, kad tai bus, tik nemanau, kad man ir mano kartai lemta šito sulaukti.
Tikiu, kad artėja į pabaigą nomenklatūros ir visų jos sukurtų kontroliuojančių struktūrų epocha. Ją anksčiau ar vėliau pakeis jauni žmonės, susiformavę laisvės, o ne modernizuotos baudžiavos ir servilizmo sąlygomis. Netikiu, kad šitą proveržį lemta įgyvendinti mano kartai. Viskas, ką mes, keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių karta, galime šiandien – tai pasiaukojantis ir tylus darbas su jaunais žmonėmis, kurie turės pagaliau suformuoti Lietuvos politinę klasę.
Tad istorinis optimizmas yra visai konstruktyvi ir išmintinga laikysena atsidūrus kryžkelėje. Nelaukti greito rezultato ir gal net ir nesitikėti jį išvysti – veikiau tyliai dirbti su tais, kurie formuos šalies ir visuomenės ateitį. O 2006-ieji neabejotinai bus kryžkelės ir lūžio metai.
Leonidas Donskis
„Klaipėdos” apžvalgininkas