Šiaulių valdžia išsigando paminklo šlepetėms

Šiauliuose paminklas šlepetėms turėjo simboliškai priminti 1997-1998 metų šalies prezidento rinkimų aistras. Tačiau originali idėja įstrigo šio miesto savivaldybėje.

Šiaulių teigiamo įvaizdžio komisijos atstovų paragintas 33 metų skulptorius Gintautas Lukošaitis paruošė paminklo eskizus, sudarė sąmatą, bet tuo viskas ir baigėsi.

Vienas šio netikėto projekto iniciatorių šiaulietis menininkas Vilius Puronas „Lietuvos rytui” teigė, kad sumanymas išgąsdino miesto valdžią.

„Bet nemanau, kad šalies vadovą Valdą Adamkų įžeistų toks paminklas”, – sakė V.Puronas.

Apie buvusį ginčą – juokais

V.Puronas įsitikinęs, kad miestas taptų patrauklesnis, jeigu būtų pastatytas istorinį faktą primenantis paminklas.

Kai Šiaulių mieste registruotas V.Adamkus nusprendė dalyvauti 1997-1998 m. Lietuvos prezidento rinkimuose, jo varžovai suabejojo, ar kandidatas iš tiesų galėjo gyventi šiame mieste.

Tuomet ir pradėta juokauti, jog Šiauliuose gyveno tik V.Adamkaus šlepetės.

Projektas sukėlė abejonių

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Justinas Sartauskas pripažino, kad yra girdėjęs apie tokį projektą: „Kol kas jam nei pritarta, nei nepritarta. Manau, kad sumanymas pernelyg prieštaringas”.

Anot skulptoriaus eskizus mačiusio J.Sartausko, paminklas galėtų įžeisti prezidentą V.Adamkų: „Iš viso buvo daug neaiškumų. Pavyzdžiui, kas prašytų šalies vadovo leidimo? Juk savivaldybė negali kreiptis su oficialiu paklausimu”.

Valdininkas pažymėjo, kad negalima tik pasiūlyti idėją, sudaryti sąmatą ir iškart paprašyti pinigų. J.Sartauskas vis dėlto pripažino, kad ne 11 tūkst. litų sąmata, o politinis idėjos atspalvis sukėlė abejonių.

Sumanymo autoriai – vaikai

Šiaulių teigiamo įvaizdžio komisijoje dirbantis dizaineris V.Puronas tvirtino, kad idėja įamžinti garsiąsias šlepetes buvo gauta iš šiauliečių vaikų, kurie neturi nieko bendra su politika.

„Kai buvo paskelbtas idėjų konkursas, keli vaikai pasiūlė statyti paminklą šlepetėms. Todėl profesionaliam skulptoriui buvo patikėta įgyvendinti projektą”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo menininkas.

V.Puronas pripažino, jog prieš statant tokį paminklą būtų pasiteirauta šalies vadovo nuomonės: „Tačiau pirmiausia reikėjo vietos valdžios leidimo. Valdžia nėra amžina, tad jai pasikeitus vėl bus galima sugrįžti prie šios idėjos”.

Visuomenės brandos egzaminas

Dizaineriui šlepečių paminklo idėja atrodė itin žaisminga.

Projekte buvo numatyta bronzines šlepetes užkelti ant neaukšto postamento, kad praeiviai galėtų jas pasimatuoti ar su jomis nusifotografuoti.

„Šis projektas – savotiškas išbandymas, ar mūsų visuomenė jau pakankamai subrendusi, kad galėtų pasišaipyti iš savo vadovų”, – sakė V.Puronas.

Menininkas yra matęs Bonos mieste Vokietijoje gipsinių skulptūrų parodą prie valdžios rūmų.

Pirmoji buvo pirmykščio žmogaus, o paskutinė – tuometinio Vokietijos kanclerio.

V.Puronas prisiminė, jog miesto valdžia pirmiausia patarė pasiieškoti rėmėjų: „Buvo kreiptasi ir į Almos Adamkienės fondą, kad šis padėtų gauti senas šalies vadovo šlepetes. Tačiau atsakymo nesulaukėme.

Tuo tarpu vienas Šiaulių verslininkas iškart pasiūlė paaukoti 6 tūkstančius litų paminklo statybos fondui”.

Mainai senelių namuose

Iš Vilniaus į gimtuosius Šiaulius persikėlęs skulptorius G.Lukošaitis pasakojo, kad paprašius pateikti paminklo eskizus jis ilgai dirbo.

Pirmiausia menininkas ieškoti senų šlepečių nuvyko į senelių namus. Ten gyvenantis vyriškis apavą iškeitė į pakelį cigarečių „Prima” ir plastikinį butelį alaus.

„Prie tų šlepečių prisiuvau kutus ir nufotografavau.

Po to apžiūrėjau miesto vietą, kur mano darbas būtų tikęs.

Paaiškėjo, kad Šiaulių centre, prie „Gaidžio” skulptūros”, – prisiminė kūrybos kelio pradžią G.Lukošaitis.

Apmaudu dėl prarasto laiko

„Nubraižiau eskizus, nunešiau į savivaldybę, pateikiau sąmatą, o iš ten – tyla, – sakė G.Lukošaitis. – Neketinu verstis per galvą, kad projektas būtų bet kuria kaina įgyvendintas. Juk idėja – ne mano, o vaikų”.

Menininkas pasipiktino išgirdęs, kad toks paminklas gali ką nors įžeisti: „Tai – tik bandymas linksmai pažvelgti į istorinį faktą ir jį įamžinti”.

Skulptoriui apmaudu tiktai dėl įdėto darbo ir prarasto laiko.

G.Lukošaitis prisiminė, kad komisija iš pradžių gerai vertino projektą, bet vėliau persigalvojo.
Gintaras Šiuparys