Danas Janulionis, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Dujų skyriaus vedėjas: – Jeigu kalbėtume apie galimybę Lietuvai dujas gauti iš kitų šalių, o ne Rusijos, tai reiktų įvertinti, su kuriomis valstybėmis esame sujungti dujotiekiais. Kuo daugiau vamzdžių turėtume su kaimyninėmis šalimis, tuo daugiau atsirastų galimybių alternatyvai rusiškoms dujoms. Sakykim, tarp ekonomiškai svarstytinų variantų galėtų būti minima Norvegija ar net Alžyras.
Sunku pasakyti, ar Lietuvą nuo netikėtų permainų išgelbėtų dujų saugykla. Mūsų šalis yra gana maža, o pastatyti dujų saugyklai reiktų labai didelių investicijų. Tiesa, dauguma Vakarų Europos valstybių turi tokias saugyklas.
Dar viena alternatyva galėtų būti suskystintų dujų terminalas pajūryje. Tuomet galėtume atsivežti dujas net iš Amerikos.
Teorinių variantų galėtų būti ir daugiau, tačiau praktiškai reiktų įvertinti ekonominę naudą. Šiuo metu Lietuva savo vamzdynus yra sujungusi su Latvija, Kaliningrado sritimi, Baltarusija. Pastaroji turi bendrus vamzdynus su Ukraina, o per ją dujų būtų galima gauti iš Kazachstano ar Uzbekistano. Taigi teoriškai būtų galima gauti dujų iš kitų valstybių, o ne iš Rusijos, tačiau net ir į minėtas šalis dujas tiekia Rusijos dujų gigantas „Gazprom”, kuris dažniausiai valdo ir dujas tiekiančių operatorių kompanijas. Jų sutartyse gali būti numatytos sąlygos, draudžiančios eksportuoti dujas trečiosioms šalims ar panašiai.
Labiausiai realistinis variantas – tiesti dujotiekį iki Lenkijos. Per šią kaimyninę šalį galėtume pasiekti kitas Vakarų Europos šalis, turinčias savų dujų išteklių. Tokia alternatyva kažkada buvo svarstyta. Tačiau nagrinėjant bet kurį variantą turės būti atsižvelgta į dujų kainą. Iki šiol iš Rusijos gaunamų dujų kainos buvo gana mažos, o Vakarų Europoje dujos yra labai brangios.
Už norvegiškas dujas neišsimokėtume
Antanas Bosas, Seimo narys:
– Lietuva neturi absoliučiai jokių alternatyvų dujoms iš Rusijos. Pradėta kalbėti apie būtinybę statyti požeminę dujų saugyklą, tačiau ten būtų saugomos tos pačios dujos iš tos pačios Rusijos. Ši saugykla praverstų ekonominiams tikslams – vasarą dujas būtų galima pirkti kiek pigiau ir jas saugoti saugykloje iki žiemos, kai kainos kyla, nes šaltuoju metų laiku sudėtingiau apsirūpinti dujomis, jas užpumpuoti reikia didesnio slėgio. Saugykloje saugomomis dujomis būtų galima pasinaudoti ir kilusių krizių metu, kai sumažinamas dujų kiekis ar jų tiekimas dėl kokių nors priežasčių iš viso nutraukiamas.
Tačiau Lietuvai Rusija tikrai neužsuks dujų kranelio, nes per mūsų šalies teritoriją dujos tiekiamos į Kaliningrado sritį. Taigi baimintis, kad Lietuva gali atsidurti Ukrainos vietoje, nėra jokio pagrindo. Beje, ne paslaptis, kad Ukraina ilgus metus vogdavo dalį Vakarų Europai skirtų dujų. Tokia situacija ilgiau tęstis negalėjo.
Apie būtinybę Lietuvai užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos taip pat nėra net ko kalbėti. Tai – V.Landsbergio paistalai. Žinoma, teorinė alternatyva yra. Tereikia atsivesti dujas iš Norvegijos. Tačiau toks projektas yra visiškai ekonomiškai nepagrįstas. Lietuva per metus daugių daugiausia sunaudoja apie 3 milijardus kubų dujų. Už norvegiškų dujų projektą mes neišsimokėtume ir per pusantro tūkstančio metų. O dujas iš Rusijos perka ir Vokietija, ir Prancūzija, ir kitos Vakarų Europos šalys, nes rusiškos dujos yra pigesnės.
Ar Lietuva negalėtų skirti daugiau dėmesio alternatyviajai energetikai? Žinoma, galėtų, tačiau iki šiol Vyriausybės požiūris tikrai neskatina tokios energetikos plėtros, nes nėra nei projektų, nei realių darbų. Būtų pagirtina, jeigu mūsų šalyje alternatyvioji energetika patenkintų apie 15 proc. energijos poreikio.
Alternatyvų paieškos būtinos
Prof. habil. dr. Eugenijus Ušpuras, Lietuvos energetikos instituto direktorius:
– Būtina ieškoti alternatyvų rusiškoms dujoms, ir tokių galimybių tikrai yra. Bėda tik, kad Lietuvą dujotiekiais kol kas gali pasiekti tik dujos iš Rusijos. Net ir tokioje situacijoje būtų galima dujas pirkti iš kitų valstybių – tuomet tektų susitarti su rusais, kad šie leistų naudotis jų dujotiekiais. Toks prašymas, žinoma, nebūtų sutiktas su dideliu entuziazmu.
Mano nuomone, Lietuvai reikia spręsti ne tik šį gamtinių dujų klausimą. Mūsų šaliai būtina užsitikrinti kokybišką energiją, kad ji vartotojus pasiektų bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Tai strateginis klausimas ir ekonomine, ir politine prasme. Atsižvelgiant į terorizmo grėsmę, akivaizdu, kad šaliai turėti vieną vamzdį nėra saugu ir patikima. Jeigu dujotiekis būtų susprogdintas, tai Lietuva, net ir turėdama puikius santykius su Rusija, netektų dujų, o visas šalies gyvenimas būtų paralyžiuotas. Todėl reikia apsvarstyti, kaip galėtume išnaudoti Klaipėdos ir Būtingės terminalus, kad į juos galėtume atsivežti suskystintų dujų. Variantų gali būti įvairių, ir apie tai reikia galvoti jau dabar. Tiesa, teks atkreipti dėmesį ir į dar vieną aspektą – dujų kainą, kuri kitose valstybėse yra kur kas didesnė nei Rusijoje.
Apskritai Lietuvos energetinės nepriklausomybės klausimas negali būti sprendžiamas tik dujų kontekste. Kartu reikia vertinti naftos tiekimą, elektros gavybą ir kurti Energetinio saugumo strategiją, kuri šiuo metu kaip tik yra rengiama. Lietuvos energetikos institutas kartu su Ūkio ministerija Seimui jau yra pateikęs kai kuriuos pasiūlymus.
Tenka išgirsti kalbų, esą energetinė nepriklausomybė mūsų šaliai labai brangiai kainuos. Mano nuomone, kur kas brangiau gali kainuoti jokios energijos neturėjimas. Žinoma, Lietuvos valstybė negalės mokėti bet kiek. Tam ir reikalinga Energetinio saugumo strategija, kurią parengus būtų numatyta optimali kaina energetiniam saugumui užsitikrinti. Lietuva taip pat turėtų įvertinti, kokių veiksmų reiktų imtis, jeigu bet kurioje energetikos išteklių grandyje įvyktų avarija. Tuomet alternatyvūs sprendimai tikrai praverstų. Dar visai neseniai buvo šaukiama, kad nėra jokio reikalo rekonstruoti Elektrėnų elektrinės. Mums pavyko įtikinti, kad modernizacijos planai būtini, ir štai dabar Elektrėnų elektrinė gali būti kūrenama ne tik dujomis ir mazutu, bet ir orimulsija iš Venesuelos.
Sakyčiau, alternatyvų paieškas bet kuriame energetikos sektoriuje lems politiniai sprendimai.
Kalbėjosi
Lina Navickaitė