Prieš 15-ka metų, sausio 13-ąją mažutė Lietuva pasauliui parodė esanti didelė – vienybe, dvasios tvirtybe ir laisvės siekiu. Šiandien kalbiname prieš okupantų šautuvus ir tankus stojusius beginklius žmones, rankomis apjuosusius savo žemę, ir savo pasiaukojamu ryžtu ir krauju apgynusius tautos siekį tapti nepriklausoma valstybe.
„Ten buvo tūkstančiai žmonių, aš tik vienas iš daugelio Televizijos bokšto gynėjų. Mes nedrįstume laikyt save Dievo išrinktaisiais; tiesiog toks buvo tautos pasiryžimas”, – sako vilnietis Antanas Sakalauskas. Tą kruvinąjį sekmadienį budėjusiam prie televizijos bokšto inžinieriui buvo 38-eri, jis buvo penketo vaikų tėvas.
„Nuotaika vyravo dvejopa”…
„Galbūt tos detalės nebe tokios ryškios, tačiau išliko bendra nuotaika, ir tai, ką pajautei širdimi. Esu senų tėvų vaikas, jie man pasakojo apie nepriklausomą Lietuvą. Buvau I Sąjūdžio delegatas, dainuojančios revoliucijos dalyvis, ir nors neturėjau Lietuvos piliečio paso, jaučiausi esąs savo Tėvynės sūnus”, – sako Antanas Sakalauskas, tuo metu dirbęs Komunalinio ūkio ministerijos informacinio skaičiavimo centre inžinieriumi.
„Tą sausio savaitę, kai omonininkai ketino užimti Aukščiausiają Tarybą, bėgdavome prie jos su bendradarbiais, o tą savaitgalį atsidūriau prie TV bokšto, nes ta vieta man reiškė laisvą žodį, mūsų žodį. O laisvė – ne tik gražūs žodžiai: kažkada reikia tą siekį įrodyt ir darbais, o savo pasiryžimą – ne tik skandavimu ar mitingais. Visą dieną vaikščiojęs bokšto sargyboje, nutariau pasilikti ir per naktį, tiesiog jaučiausi dar tik Islandijos pripažintos valstybės pilietis”. Žmona jo neatkalbinėjo, namie liko paugliai ir maži vaikai: Algis, Elena, Jurgis, Jonas ir Rimas.
„Nuotaika buvo dvejopa: pakili kaip didžios vienybės ir brolybės šventė, ir sykiu jautei nerimą ir pavojų. Kadangi jau buvo omonininkų užimti Spaudos rūmai, mieste važiavo karinių sunkvežimių kolona, girdėjom, sutraiškę vieną vairuotoją. Žmonės ant automobilių turėjo „Šilelius”, rankose – radijo imtuvėlius, o pačiam TV bokšte keletas didelių televizorių rodė įvykius iš Lietuvos ir pasaulio. Pavakarę užėjau pas netoliese gyvenusius šeimos bičiulius, kurie pakvietė vakarienės, ir grįžau prie bokšto. Atrodė pavojinga, jau buvo užimtas „Dosafas” (sovietinės Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti būstinė – aut. past.), bet kad gali būti šaudoma į žmones, negalvojau; juk užimant Spaudos rūmus šaudė tik vienas pulkininkas. Tad galvojome, jog kareiviai kovinių šovinių gal neturi”.
Bandė nustumti tanką rankomis…
„Staiga į minią prie laužų išbėgo žmogus iš bokšto ir pranešė, jog artėja tankų kolona, tada sustojom į eiles aplink bokštą. Girdėjome triukšmą, ūžimą, matėm dūmus. Kai kurie nubėgdavo prie šlaito pažiūrėt, kas vyksta ten, apačioje, ir grįždavo atgal. Aplinkiniuose namuose mirksėjo šviesos, žmonės ėmė bėgti iš tų namų link bokšto, ir minia vis didėjo. Ir jei iš pradžių vakarinėje bokšto pusėje mūsų buvo tik trys eilės, kai privažiavo tankai, gynėjai juosė bokštą dešimčia eilių gyvu žiedu. Mes, vyrai, stojome į žiedo išorę, už savęs palikdami paauglius, moteris, senukus, bet pribėgus naujiems žmonėms, likau už jų nugarų. Esu vidutinio ūgio, tad mačiau tik karinių mašinų fragmentus. Ir dar vienas dalykas įsiminė: kaip įprasta Vilniuje, stovintys netoliese kalbėjo ne tik lietuviškai – taip pat ir lenkiškai, rusiškai, ukrainietiškai.
Tada pasigirdo šaudymas: tankas, pakėlęs vamzdį, taikėsi į bokštą, tad mes kiek atsitraukėme nuo krintančių stiklų – byrėjo antro ir trečio aukšto langai. Paskendome dūmuose, galvojom – nuodingos dujos, tad ant veidų rišomės šlapius šalikus. Lijo, vietoje pievelės radosi purvynė. Stovim, tvirtai susikibę rankomis, žiūriu – kad žmonės prasiskyrė, ir į gynėjų ratą įvažiuoja tankas. Ir aš atšokau, daviau jam kelią, bet už akimirkos pažiūriu, kad radosi vyrų, kurie tanką bando stumti atgal, na, tada aš irgi išėjau priešais tanką. Viena, matai pavyzdį, o antra, veda mintis, jog pakaks dainų, ir įsitikinimas, kad juk netraiškys žmonių. Juk kažkada Prancūzijoje, kai vyko Alžyro karas, moterys ant bėgių gulėsi ir sustabdė traukinį…
Tada nesupratau, kad mūsų gyvybes gal išgelbėjo dzūkas Vytautas Peciukonis, sovietinėje armijoje tarnavęs tankistu; atsistojęs priešais liuką, žinodamas, kur yra mechaniko anga, jis rodė tankistų sutartinius ženklus, kad sustotų… Vėliau jis ir pajėgė sustabdyti tanką. O tuo metu tankas važiavo kaip važiavęs, ir supratau, kad nebesustos, reikia trauktis toliau vikšrų, bet ar jis iššovė, ar paslydau, ar koją sutraukė mėšlungis, ar greičiau pradėjo važiuot, – pasijutau gulįs ant pilvo, suspaustas, mus kelis presuoja – kaip per sapną, kai nori pabėgti, bet negali. Tiesa, tankas sustojo, žmonės mus ėmė traukt iš po jo už pažastų, bet mes jau prašėm, kad nenutrauktų kojų. Pačiam skaudėjo, bet turbūt tiems žmonėms, kurie bandė mums pagelbėti, ko gero, buvo dar baisiau. Laikas sustojo… Po to tankas pradėjo važiuoti atgal, bet jis nestovėjo lygiai – vienu vikšru buvo ant asfalto, todėl prasidėjo pats baisumas: pradėjo tie mūsų kauleliai traškėt, ir užplūdo pats didysis skausmas… Ir ta mintis, jog nebepabėgsim, apsisukęs tankas pervažiuos išilgai, ir apėmė siaubas, viena mintis: tegu tik greičiau viskas pasibaigia…”
„Karunkų” negiedojo…
„Bet tankas nuvažiavo, pajaučiau laisvę, ir pradėjau kaip statinė riedėt į šoną, tada stambus vaikinas čiupo mane į glėbį (kojos aukštai iškeltos, galva – žemai), ir nutempė toliau nuo bokšto, o paskui keletas žmonių paėmė mane ant rankų. Deja, visos greitosios buvo užimtos sunkiai sužalotų žmonių, tad mane savo „Žiguliuku” į ligoninę vežė gynėjas iš Šiaulių. Bet gatvės buvo pilnos žmonių, užstatytos automobilių, tai teko perkelti jų priekius, kad galėtų išvairuot.
Ligoninės priimamajame ant kušetės, neštuvų, grindų vaitojo sumaitoti sužeistieji, mane, ne taip pavojingai sužeistą, paguldė po kriaukle. Kadangi skaudėjo ir buvo baisoka nežinios, aš, kaip esu pratęs, pradėjau dainuoti… Šalia viena sužeistoji sako: „Tu jau verčiau „karunkas” giedok!”. Ištiktas šoko, ne viską mačiau, tačiau girdėjau, kad rentgenologė patyrė nervinį šoką – tiek tą naktį matė nežmoniškai sužalotų. Gydytojai buvo išsigandę, o viena jaunutė medicinos sesuo vis bandė sutvarstyt vaikino galvą, o pro tvarstį vis sunkėsi ir sunkėsi kraujas. Ji vis labiau triko, drebėjo rankos, o tas vaikinas ją ramino: „Nebijok, viskas bus gerai”… – prisiminė Antanas Sakalauskas.
Paryčiui jį operavo, teismo medicinos ekspertizė nustatė sunkų kūno sužalojimą. Buvo sulaužytos abi kojos, šeivikaulis, sutraškyti minkštieji raumenys. – „Po metų, kai man išėmė iš kojų „metalą”, ėmiau vaikščioti su lazdomis, o dabar jau šiek tiek bėgioju, bet nebėr tų jėgų, pažeisti raumenys, kraujagyslėm kas atsitikę, kad kojos šąla. Iki šiol nesuaugę šeivikaulio kaulai, skauda einant tie lūžgaliai juda. Reikėtų dar vienos operacijos”, – sako žmogus. Bet jam atsibodo vaikščioti į komisijas, nes gal atsirado daug apsišaukėlių, piktnaudžiautojų, tad kartais jis išgirsdavo iš gydytojų: „Tai ar taip smarkiai skauda, kad atėjai? Tai ko tu tuomet po tuo tanku lindai, juk nesi kariškis, ne tavo tai buvo pareiga…”.
Į pergalės kainą nežiūri buhalterio akimis
„Tos dienos įsiminė kaip mūsų pilietiškumo pozicijos pasireiškimas, ir jei ne aš, labai panašiai būtų pasielgęs ir tai išgyvenęs mano kaimynas”, – sako ponas Antanas šiandien. – „Visada branginau šeimą, vaikus, bet kai mirtis praeina pro šalį nuo tavęs per žingsnį, tai supranti, jog ji bet kada, bet kokiu pavidalu gali prie tavęs prisiartinti. Ir jei šiandie išsikeiksi, gal ryt tavęs ar to žmogaus nebebus, liks nuoskauda, todėl gyveni kasdien, lyg tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena. Tad turi susitaikyti su kitais ir dalintis gerumu”, – sako apdovanotas IV laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu ir Sausio 13-osios medaliu.
„Aš esu laimingas, kad užaugo mano vaikai dori. (Vyriausiasis sūnus, nors patyręs galvos traumą, šiuo metu dirba ir universitete studijuoja elektroniką, vidurinysis, Jurgis, baigė Dailės akademiją). O šiaip, juk esu vyras, ką ten vaitosi, kai turi įdomų, mėgiamą darbą, apie kurį svajojau nuo paauglystės ir pasirinkau, ir tas kelias neapvylė. (A. Sakalauskas šiuo metu dirba UAB „Elsis biuro sistemos”, taiso kompiuterinę įrangą).
„Jeigu pragmatiškai, „buhalteriškai” į įvykusį pažiūrėt, tai mūsų laisvės kaina nėra labai didelė, kaip kokių moldavų, gruzinų ar Vidurinės Azijos kovotojų už nepriklausomybę”, – sako A. Sakalauskas.
– O savarankiškai gyventi yra nelengva – ir asmeniui, ir tautai, ir valstybei. Daug paprasčiau buvo sovietmečiu, kai kitas vadovavo ir komandavo, ant jo galėjai suversti visas bėdas. Pilkas bedvasis gyvenimas buvo stabilesnis, nes nedidelių, fiziologinių poreikių žmonės džiaugėsi turėdami kai kurių garantijų. O pačiam priimti sprendimus ir už juos atsakyti taip spėriai besikeičiančiame pasaulyje yra sunku, tai – įtemptas darbas. Kaip kiekvienas, ieškodamas kelio, darom savo klaidų, taip ir valstybę valdantieji; tokie kaip mes riboti, neturintys stulbinamų sugebėjimų. Joks burtininkas nepasakys iš anksto, kokia laukia ateitis. O burnoti nereikėtų. Juk ir mus tokius, kokie esam, sukūrė praeitis: atrodo, gyvenai – ir nieko, o kai pradedi savo butą remontuot, atsiranda tokia netvarka, toks nepatogumas! Ir tai tęsiasi, kol susitvarkai – kai viskas išplauta ir statybinės šiukšlės išneštos, pamatai, kaip erdvu, švaru ir lengva kvėpuoti pasidarė! Valstybė nesukuriama, neužauginama, nesubrandinama per 15-ka metų.
Aš jaučiuosi laisvas, man nebereikia slėpti minčių, aš išėjau iš tautų kalėjimo. Ir matyt tiems, kurių etnografinės tėvynės netoli, bet jie liko mūsų krašte, čia gyventi nėra taip bloga. Pagaliau turime seną istorijos pavyzdį: Mozė keturiasdešimt metų savo tautą po dykumą vedžiojo, kad karta, gimusi vergystėje, išmirtų, ir gimtų nauja – tik tada atėjo į tą Pažadėtąją žemę, kurioj niekas jų nelaukė su pyragais, reikėjo patiems sukurti savo gerovę”.
Ivona Žiemytė