Šeštadienį miestas neteko šviesuolio, Panevėžio miesto garbės piliečio, teologijos mokslų daktaro monsinjoro 84 metų Jono Juodelio.
J.Juodelį mirtis ištiko Panevėžio ligoninės reanimacijoje. Monsinjoro gyvybė kurį laiką intensyviosios terapijos skyriuje buvo palaikoma medicininiais aparatais.
Jam buvo atliktos kelios operacijos.
Paskutiniais metais solidaus amžiaus dvasios ganytoją smarkiai kamavo sveikatos sutrikimai. Vienu metu pusiau paralyžiuotą J.Juodelį iš greta Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios esančios klebonijos, kurioje dvasininkas gyveno, į Mišias atveždavo invalido vežimėlyje.
Vėliau ligonis sugebėjo vėl atsistoti ant kojų, kiek pavaikščiodavo pats.
Sekmadienį monsinjoro J.Juodelio kūnas buvo pašarvotas Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kurioje Mišias jis aukojo daugiau nei 30 metų.
Karstas su velioniu buvo pastatytas viduryje bažnyčios, kojomis į duris. Taip bažnyčioje šarvojami tik dvasininkai, kad ir mirę veidu būtų atsisukę į žmones. Visų kitų mirusiųjų į duris būna atsukta galva, kad veidas matytų altorių.
Sekmadienį prieš Mišias, laikantis pamaldų tvarkos taisyklių, karstas su palaikais buvo laikinai išneštas.
Parapijiečiams iš sakyklos buvo pranešta apie žinomo dvasininko mirtį. Nemažai tikinčiųjų liūdną žinią jau buvo išgirdę iš vakaro, tad bažnyčia sekmadienį buvo sausakimša.
Visą dieną Dievo namai buvo pilni žmonių, tikintieji paskutinį kartą pažvelgti į garbų dvasininką ėjo šeimomis. Bažnyčioje aidėjo bažnytinio choro gyvai giedamos giesmės. Velionio karstą puošė baltų gėlių vainikai, krepšeliai ir puokštės.
Iš šalia karsto padėtos portretinės nuotraukos velionis į parapijiečius žvelgė su malonia šypsena.
Tie, kam teko bent kartą susidurti su monsinjoru J.Juodeliu, jį mini kaip išskirtinės erudijos, įgimtos inteligencijos bei nepaprasto širdies gerumo bei sielos gilumo žmogų.
Teologijos mokslų daktaras, prieš keletą metų „Panevėžio rytui” duodamas išskirtinį interviu 80-mečio proga, sakė niekada nesiliaująs mokytis ir kartoti tai, ką jau išmokęs. Dvasininkas mokėjo prancūzų, vokiečių, anglų, italų, lotynų, hebrajų, lenkų, rusų, ispanų, esperanto kalbas ir dar keletą, kaip pats įvardijo, apgraibomis.
Kunigas buvo ir aistringas knygų skaitytojas, sukaupęs didžiulę asmeninę biblioteką.
Sunkūs tremties metai
Jaunystėje kunigą likimas paženklino skaudžiais kirčiais. Į Kauno kunigų seminariją J.Juodelis įstojo per karą, 1942 metais, o 1947-aisiais jau buvo įšventintas į kunigus.
Pokario metų pastoracinė veikla, vaikų ruošimas Pirmajai komunijai jaunam dvasininkui užtraukė sovietinės valdžios nemalonę, 1951 metais jis buvo apkaltintas antitarybine propaganda ir nuteistas 25-iems metams ištremiant į lagerį.
Kunigas buvo išgabentas į Angarską. Ten J.Juodelis iš pradžių dirbo statybose tinkuotoju ir skardininku, vėliau tapo felčeriu.
Po penkerių metų tremties, pritaikius amnestiją, kunigui buvo leista grįžti į Lietuvą. Trylika vikaravimo metų Šeduvoje, metai Pandėlyje ir paskutinė tarnystės Dievui stotelė – Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, kurioje šviesios atminties dvasininkas tarnavo ilgiausiai.
Amerikoje operavo akį
Monsinjoro J.Juodelio tarnystė Dievui neapsiribojo tik religinių apeigų vykdymu bažnyčioje. Be galo darbštus ir išsimokslinęs dvasininkas nuolat turėjo gausybę papildomų darbų ir pareigų.
Monsinjoras J.Juodelis važinėjo į Kauną skaityti paskaitų Kunigų seminarijos studentams. Kad Panevėžyje veikia vyskupo K.Paltaroko katalikiškoji vidurinė mokykla, miestiečiai turi būti dėkingi jos steigėjui ir pirmajam direktoriui monsinjorui J.Juodeliui. Taip pat kunigas kurį laiką ėjo vyskupijos kanclerio pareigas.
Prieš septynerius metus viešėdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose J.Juodelis patyrė kairiosios akies praregėjimo stebuklą. Žinomas gydytojas Linas Sidrys savo pacientui panaudojo mirusio donoro rageną ir taip grąžino jam regėjimą. J.Juodelis pasisakė už organų transplantavimą.
Knygų siūlys ir bibliotekoms
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas vakar „Panevėžio rytui” sakė, kad buvę J.Juodelio parapijiečiai turėjo laiko apsiprasti su sielų ganytojo netektimi, nes jis beveik 4 metus sunkiai sirgo.
Jau po pirmojo insulto 2002 metais J.Juodelis nebegalėjo pats vaikščioti, buvo vežiojamas, tarpais turėdavo sąmonę, tarpais ne.
Vyskupo manymu, tokia padėtis monsinjorui J.Juodeliui buvusi baisi kankynė.
„Jis būtų numiręs ir be operacijų. Jį operavęs chirurgas Remigijus Samuolis sakė, kažin ar padės žarnyno operacija. Kunigas sirgo ir tokia pat kaip popiežius – Parkinsono liga”, – atvirai apie dvasininko negalią pasakojo J.Kauneckas.
Koks likimas ištiks vertingą velionio biblioteką, vyskupas dar negalėjo pasakyti. Bibliotekoje sukaupta daug tarybinių laikų grožinės literatūros, labai senų knygų vokiečių, italų, ispanų ir kitokiomis kalbomis, kurios šiuo metu ypatingos vertės neturi.
Gausi teologinė literatūra irgi jau kiek pasenusi. Vyskupas manė, jog seminarija nenorės visų šių knygų paimti. Gali būti, kad dalis knygų bus pasiūlyta V.Petkevičaitės-Bitės bibliotekai.
Gailutė Kudirkienė
„Panevėžio rytas”