Žiemą Žaliojoje girioje karaliauja tyla ir ramybė. Tačiau praėjusį savaitgalį buvo visai kitaip.
Atokių kaimų gyventojai sulaukė triukšmingų svečių.
Užsnigtais, tik kumelės traukiamomis rogėmis išvažiuojamais takais sodybas lankė Trys karaliai ir jų linksma palyda.
Kartu su šia linksma kompanija į kaimiškų trobų duris beldėsi ir „Panevėžio ryto” korespondentai.
Graudinosi iki ašarų
Kai kur Tris karalius pasitiko tik palaidi ir iki užkimimo skalijantys šunys. Šeimininkai į neįprastais drabužiais pasidabinusią kompaniją su išgąsčiu žvelgė pro užuolaidų kraštus ir bijojo atrakinti duris.
Tačiau dauguma žmonių, atsikvošėję po pirmo apstulbimo, svečius prašė į vidų, ant stalų krovė vaišes, dalijosi tuo, ką turi, ir iki ašarų graudinosi sulaukę net nesapnuoto dėmesio.
Trys karaliai dalijo simbolines dovanas. Vieniems į saują bėrė žiupsnelį kvepiančių žolių, turėjusių atstoti mirą, kitiems įteikė po šventą paveikslėlį, po obuolį ar keraminį suvenyrą, o vaikai gavo saldainių.
Svarbiausioji apsilankymo esmė buvo namams palinkėti visokių gėrybių, gausos ir santarvės.
Aplankytuosius namus Trys karaliai ženklino biblinėmis raidėmis K+M+B, reiškiančiomis kūdikėlį Jėzų aplankiusių senovės Rytų kraštų karalių Kasparo, Merkelio ir Baltazaro vardus.
Trys karaliai iš tiesų tai persirengėliai – Panevėžio kolegijos dėstytojas Laimutis Vasilevičius, buvęs eigulys Feliksas Abukauskas ir fotomenininkas Gediminas Kudirka.
Palaikė kvailiotojais
Dardėdami Žaliosios link pirmiausia Trys karaliai užsuko į Paliūniškio kaimo parduotuvę.
Pardavėjos Laima Meškeliūnienė ir Lina Stasėnienė, pro langą išvydusios iš automobilio besiropščiančias keistas žmogystas, pamanė, jog tai šėliojantys miestiečiai, susirengę iškylai gamtoje.
Iki šiol į mažą kaimo krautuvėlę nė karto nebuvo užsukę nei Trys karaliai, nei kitokių liaudiškų švenčių personažai. Trijų karalių vaikštynes po namus L.Stasėnienė atsiminė tik iš vaikystės.
Teko rengtis šermenims
Atgaivinti senąsias tradicijas, kai persirengėliai karaliais vaikšto po kaimyninius kaimus, sugalvojo panevėžietė Irena Marozienė, buvusi Žaliosios pamiškėje esančio Kašiaburės kaimo gyventoja.
Tačiau moteris negalėjo įsilieti į triukšmingą Trijų karalių palydos būrį, nes tą rytą mirė jos motina.
Vis dėlto į kiemą, kuriame giminės ruošėsi šermenims, Trys karaliai užsuko. Tik be muzikos, be triukšmo. Su palinkėjimais ir saldainiais vaikams.
Pinigėlių kaime, dar kitaip vadinamame Abukauskyne, Trys karaliai automobilį pakeitė į roges. F.Abukauskas tam reikalui pakinkė savo kumelę Pupkę.
Karaliai į roges prisikrovė šieno, įsimetė seną čiužinį, rogių galus papuošė medine gandro galva ir geltona saule.
F.Abukausko žmona Vlada ir iš kaimyninės sodybos atskubėjusi Danutė Račienė karališkai svitai į kelionę prikrovė kalną sumuštinių.
Išsigando net šuo
Užpustytais miško keliukais rogės nušliuožė gilyn į girios tankmę. Spengiančią žiemos tylą drumstė tik linksmuolio Antano Rapkevičiaus tampomos armonikos garsai.
Kad Adolfavos kaime Klemensui ir Birutei Šeškams priklausančioje sodyboje yra žmonių, rodė tik siaurutė dūmų sruogelė, tingiai vinguriuojanti iš kamino. Kelias namo link buvo padengtas storu sniego sluoksniu, tarsi niekas juo nevaikščiojo mažiausiai savaitę.
Iš rogių stryktelėjęs Karalius pats atsikėlė aukštus geležinius vartus, muzikantas užgriežė smagią melodiją, o artyn svitos pasileido du palaidi šunys, dar vienas aštriadantis nepaliaujamai skalijo iš būdos.
Triaukščio mūrinio namo, kuriame šeimininkai buvo įrengę kaimo turizmo sodybą, durų ilgai niekas neatidarė. Pagaliau už stiklo sušmėžavęs šeimininko veidas rodė nuostabą ir džiaugsmą dėl netikėtai užgriuvusių svečių.
Pirtelė jau kūrenosi
Lygiai tokiu pat užpustytu taku mūsų rogės prišliuožė prie aukšta tvora aptvertų namų. Triukšmingai atsikėlę vartus ir su muzikomis įsukę į kiemą ne juokais išgąsdinome šios sodybos gyventojus. Namų durys beldimui liko kurčios.
Kai viename lange šmėkštelėjo sutrikusios senos moters veidas, supratome, kad nepažįstamų kaukėtų žmonių ji neįsileis, tad ant durų palikome savo apsilankymo ženklą – kreida užrašytas raides, šalia atrėmėme suvenyrinį paveikslėlį su šventosios atvaizdu.
Aukštaūgių eglių iš visų pusių apsupta Lino Brazdžionio sodyba pasitinka irgi užpustytais vartais, tačiau viduje, kieme, matyti nukasti takai pirties link. Iš jos kamino tirštais gumulais virsta dūmai. Sodybos šeimininkas kviečia Tris karalius užsukti grįžtant po kelionės į pirtelę.
Maža to. Energingasis 72 metų L.Brazdžionis dedasi kaukę ir prisijungia prie karališkosios svitos – būsiąs metraštininku.
L.Brazdžionis su žinoma mieste pedagoge žmona Aldona Brazdžioniene gyvena mieste. Tėvų žemėje atstatyta sodyba šeimai tarnauja tik kaip vasarvietė, čia mėgsta būti sūnūs su šeimomis, jų draugai.
Vaikai matė pirmą kartą
Pabaladojus į šalia miško keliuko esančio geltono medinio namelio, priklausančio Joanai Cedronienei langus, už jų suklegėjo džiaugsmingi vaikų balseliai.
Per verandą, kurioje išrikiuota eilė trilitrinių stiklainių su pienu, sugužame į šiltą, malkomis nuo besikūrenančios krosnies kvepiančią trobą.
J.Cedronienės anūkė aštuonmetė Gintarė Mažilytė ir 3 metų jos broliukas Sidas Tris karalius matė pirmą kartą gyvenime. Vaikai išplėstomis akimis iš karūnuoto barzdočiaus ėmė obuolius, nustebę žiūrėjo į kailiniuotą, varpeliais žvangančia uodega velnią, spygliuota kepure pasidabinusį muzikantą.
Ant stalo dėdama labai gardų sūrį J.Cedronienė prisipažino, jog neprašytų svečių nebūtų įsileidusi, jei nebūtų atpažinusi kaimyno L.Brazdžionio balso.
Anot moters, kaimo žmonės dabar bijo visokių atėjūnų, nes tai vienur, tai kitur pasigirsta žinios apie apiplėštas atokias sodybas, išžudytus jų šeimininkus.
Vartai – iš besmegenių
Užsukus į Apydėmės kaimą labai pasisekė kumelei Pupkei. Ji iš namų šeimininkės Laimos Abukauskienės gavo didžiulį ryšulį šieno.
Abukauskų sodybos negalime aplenkti dėl ypatingų žiemos ženklų: prie įvažiavimo stūkso du didžiuliai seniai besmegeniai. Tokie, kokių mieste jau nebepamatysi.
Viduje randame labai draugišką ir linksmą šeimyną. Pas Laimą ir Aloyzą Abukauskus vieši brolis Benius su žmona Dana. Bemat nedidelė, šiltai prikūrenta virtuvė virsta šokių sale.
Velniene persirengusi panevėžietė pedagogė Loreta Nedzviedaitė nuo šokių su namų šeimininku pradeda viešnagę ir pas jaunus Kriaučiūnų kaimo naujakurius Kristiną ir Darių Rasiulius.
Šeima į kaimą atsikraustė tik prieš metus, naujai remontuojamame sename kaimo name matyti miestietiškos tvarkos pėdsakų. K.Rasiulienė, atvėrusi namų duris ir išvydusi tris barzdotus ir karūnuotus vyrus, net sužviegia iš džiaugsmo ir nuostabos.
Gyvena geriausi vyrai
Sniegas svarina eglių šakas, grožis neapsakomas, pro automobilio langą tokio miško niekad nepamatysi. Vadeliotojas gaili kumelės, tad jos neskubina, per snieguotą miško karalystę judame iš lėto.
Spaudžia šaltukas, tą labiausiai pajunta muzikantas, plikais pirštais virkdydamas armoniką.
Pašėlusio būdo armonikininkas randa išeitį ir rogėse susiorganizuoja autonominį šildymą – brūkštelėjęs degtuką padega iš po čiužinio apačios styrančius šiaudus ir virš liepsnos šildosi sugrubusias rankas.
Dar vieno miško keliuko atsišakojimas veda į Jutiškių kaimą, prie Danutės Cedronaitės namų.
Nebejauna moteris širdingai kviečia visus į trobą, suskanta ieškoti vaišių ir ištraukia 8 metus išlaikyto naminio vyšnių likerio butelaitį.
Tuo kartu pas D.Cedronaitę vieši netoliese gyvenantis jos pusbrolis, aplinkiniuose kaimuose gerai žinomas bitininkas Albinas Petrauskas. Žadame užsukti ir į jo namus.
Kol pilnos žmonių rogės šliuožia miško keliu, A.Petrauskas savo sodybą pasiekia po tiesumais, nuklampojęs skynimu.
70-metis A.Petrauskas užkietėjęs viengungis, tačiau vyriškio troboje tvarka lyg bažnyčioje.
Šviesiai žalsvai išdažyta virtuvė švarutėlė, tarsi tik ką įrengta. Svetainės taip dailiai nesugebėtų sutvarkyti ir diplomuoti dizaineriai – ir daiktai, ir baldai sudėti taip, lyg kitokių variantų ir būti negali.
Apvalų stalą puošia ryškiai gėlėta staltiesė, ant kurios tuojau pat nusėda sklidina medaus lėkštė.
„Uch, nežino mergos, kad tokie vyrai Žaliojoje girioje gyvena”, – nesusilaikęs tarsteli vienas Karalius ir pasišauna užkietėjusiam viengungiui surasti nuotaką.
Kumelė garsi apylinkėje
Su rogėmis mišku nuvažiavę keliolika kilometrų jau sutemus grįžtame į Jutiškių kaimą, į L.Brazdžionio sodybą, kur ant tvenkinio kranto laukia iškūrenta pirtis.
Rogėse sėdėjusi kompanija dar užsigeidžia įsiamžinti šalia gražiai ją su rogėmis traukusio gyvulio.
F.Abukauskas įspėja, kad jo numylėtinė aikštinga, nepatinkantiems kanda ir spiria. Aplinkiniai kaimai Pupkę žino kaip išskirtinį gyvulį, kurį šeimininkas ypač gražiai prižiūri ir lepina, jis kumelei net ne visus darbus leidžia dirbti.
Kartą vienas kaimynas paprašė, kad kumelė nutemptų tolyn vieną akmenį. Vadelėmis apvyniotas riedulys skilo pusiau, bet iš vietos nepajudėjo. Tada šeimininkas priėjo artyn, pečiu niūktelėjo ir nustūmė sunkųjį luitą. Kiek atsipūtęs tarė: „Oho, koks sunkus buvo akmuo, net man sunkus, tai kur jau čia mano Pupkė jį pajudins?”
„Kuo toliau nuo miesto, kuo gilyn miškan, tuo žmonės nuoširdesni. Eina, neša ką turi, dalinasi, bendrauja”, – pakabinęs kaukę ant sienos iki kitų metų sakė L.Brazdžionis.
Gailutė Kudirkienė
sveikuciai 😀