Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido naują Romualdo Granausko knygą „Šunys danguje”, kurią sudaro trys apysakos: „Rudens žmogus”, „Skustuvas ir paletė” bei „Šunys danguje”.
Pirmajame kūrinyje „Rudens žmogus” rašytojas toliau plėtoja vieną iš savo pamėgtą žmogaus dvasinės degradacijos temą, kontrasto principu sugretindamas krikščioniškąsias moralines vertybes, tyrą vaiko pasaulėjautą su brutalia dvasinio išsigimimo jėga. Pastarajai šįsyk atstovauja jau ne sovietinės tvarkos suformuotas žmogus, kokį dažniausiai matydavome ankstesnėje R.Granausko kūryboje, o „naujasis lietuvis”, visureigio ratais įsiveržiantis į ramią gamtos oazę, išniekinantis ne tik gamtą (simbolinę prasmę turintis gulbių nužudymas), bet ir iki sakralinio lygmens pakylėtą dvasinių vertybių perdavimo iš kartos į kartą ritualą (pensijon išėjęs vienišas mokytojas ir paauglys berniukas). Deja, pastaroji apysaka toli gražu neprilygsta geriausiems panašios problematikos rašytojo kūriniams (tarkim, garsiesiems „Duonos valgytojams”).
Kitos dvi knygos apysakos – autobiografiškai retrospektyvios, taigi būdingos pastarojo meto R.Granausko kūrybai – subalansuotos kur kas subtiliau. Vienoje („Skustuvas ir paletė”) įtaigiai personifikuojamas originalaus meno kūrinio, šiuo atveju tapybos paveikslo, nepakartojamas, antrąsyk nebeatkuriamas dvasingumas, gyvybingumas. Įspūdį čia sustiprina autentiškas, biografiškas pasakojimas (R.Granausko „kaunietiškasis” gyvenimo laikotarpis, kai jis aštuntojo dešimtmečio pradžioje labai trumpai dirbo „Nemuno” žurnale; nesunkiai atpažįstamas ir po R inicialu „paslėptas” dailininkas, anuomet turėjęs dirbtuvę kūrybai Pažaislio vienuolyne) – apie dailininko sunaikintas savo paties tapytas drobes. Kitoje apysakoje („Šunys danguje”) rašytojas sugrįžta į vieną savo vaikystės vasarą besibaigiant karui, pirmuosius atmintyje išlikusius prisiminimus, kai jo patėvis buvo priglobęs sužeistą vilkšunį. Kūrinyje brėžiama šuns ir žmogaus prisirišimo prie savo gyvenimo vietos paralelė, pirmųjų vaikystės atradimų ir praradimų patirtis – bene stipriausia naujosios R.Granausko knygos dalis.
Po Šuns ženklu į naujuosius metus įžengė ir tos pačios kaip R.Granauskas kartos rašytojas V.Martinkus. Kone mistiškai naująsias judviejų knygas sieja net keletas išorinių, pirmiausiai į akis krintančių bruožų: V.Martinkaus knygą „Šuns mazgas” irgi išleido LRS leidykla, ji irgi sudaryta iš kelių naujų apysakų, joje irgi savaip brėžiama šuns ir žmogaus gyvenimo paralelė, pasakojimas čia irgi grindžiamas atvirai autobiografine patirtimi.
Bet iš esmės skiriasi tai, kas svarbiausia, – labai savita ir individuali autorių pasaulėjauta, jos perteikimo būdas, stilistika. Sunku įsivaizduoti, kad R.Granauskas kokį nors savo kūrinį apibūdintų kaip „metempsichozės išmonę”… Filosofiškajam V.Martinkui tai normalu; pirmojoje knygos apysakoje „Šuo, kuris paliovė lojęs” rašytojas skaitytoją nuramina: „Sielų persikėlimas, arba metempsichozė, juk nėra kokia nors labai nauja ar vaiko protui per sunki įžvalga. (…) Nereikia ieškoti metempsichozės siužeto, kai yra jos intonacija. (…) Istorijos jausmas plius gyvas savasis balsas, štai ir visa metempsichozės paslaptis”. Nelabai ką mums pasakytų ir siužetinis V.Martinkaus apysakų punktyras, gausus konkrečių, tarp mūsų tebegyvenančių žmonių ir visiems gerai žinomų nesenos istorijos realijų. Čia kur kas iškalbingesnė pasakotojo minėtoji intonacija, o mes pridurtume: anapus teksto tvyranti transcendencijos nuojauta, „amplifikacija”. Tokia sąvoka (analitinės psichologijos kūrėjai ją vartoja „nušvitimui” nusakyti) autorius įvardijo antrąją knygos apysaką – „Akių apgaulė, arba kaip išmokti piešti sapną”. Abi „šuniškos istorijos” čia mįslingai susipina su visuomeninių nuostatų ir kartų sandūros, tarpusavio nesusikalbėjimo, apibrėžtumo ir tariamybės, mąstymo, intuicijos ir kūrybos slėpiniais. Taigi naujoji V.Martinkaus knyga turėtų labiau sudominti modernesnių, konstruktyvesnių literatūros formų gerbėjus nei sąlygiškai tradicinė, gerokai romantizuota R.Granausko prozos poetika.