Ar įmanoma, kad pasaulio civilizacija gali būti sunaikinta dar mums ar mūsų vaikams gyvenant? Iki tam tikro laiko ši idėja buvo bepročių ir sektų prerogatyva. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau šviesuolių ir pasitikėjimo vertų žmonių įspėja, kad visuotinis krachas vis dėlto realus.
Naujieji katastrofos pranašai įvardija tas pačias grėsmes, svarbiausios iš kurių – klimato pokyčiai, išteklių stoka ir gyventojų disbalansas. Didžiausią nerimą kelia tai, kad dauguma pavojų tarpusavyje susiję ir vienas kitą dar ir komplikuoja. Mokslininkai įspėja, jog jei mes norime išvengti visuotinio kracho, visas problemas turime spręsti vienu metu.
Daugelis visuomenių – nuo majų Meksikoje iki polineziečių Velykų saloje žuvo dėl tų pačių pavojų, kurie gresia mums. Kaip savo naujoje knygoje aiškina mokslininkas Daimondas, majų indėnai nualino vieną iš pagrindinių išteklių teritorijoje, kurioje gyveno, – medžius, ir tai sukėlė krūvą problemų: dirvos eroziją, ariamos žemės ploto sumažėjimą ir sausrą. Augant gyventojų skaičiui susidurta su maisto produktų stoka, o tai savo ruožtu sukėlė migracijos bangą ir kruvinąjį pilietinį karą. Globalizacija turi ir teigiamą pusę: kai viename iš planetos regionų prasideda sunkumai, šis regionas gali kreiptis pagalbos į kitą. Nei majai, nei Velykų salos gyventojai neturėjo tokios galimybės – iš esmės jos buvo izoliuotos civilizacijos. Neigiama globalizacijos pusė yra ta, kad kai viename iš planetos regionų kyla sunkumų, jie greitai eksportuojami. Jei šiuolaikinė civilizacija žus, tai atsitiks visur. Šiandien visi arba išgyvens, arba žus.
Tikimasi, kad visuotinis krachas vystysis pagal tą patį modelį, kaip ir vietinis, tačiau daug platesniu mastu. Majų atveju problema prasidėjo viename regione, tačiau apėmė visą civilizaciją. Šiandien dėl visuotinio atšilimo vis daugiau žmonių kraustosi į svetingesnius Žemės kampučius, tinkamus gyventi. Tačiau augant gyventojų skaičiui jie nebebus tokie patrauklūs, o tai savo ruožtu sukels tolesnę migraciją pagal domino principą.
Masiniai žmonių ir kapitalo persikėlimai sukels sunkumų pasaulio finansinėje sistemoje ir ji gali žlugti. Knygoje „Pinigų ateitis” belgų ekonomistas Bernaras Ljetaras pažymi, kad pasaulio finansinė sistema jau dabar nelabai stabili. Per pastarąjį dešimtmetį finansinių krizių mastai ir dažnis, be jokios abejonės, auga. 1997 metų krizė Pietryčių Azijoje užtemdė 1994 metų meksikiečių krizę, po jos 1998 metais sekė krizė Rusijoje ir 1999 metais Brazilijoje. Tai dar vienas pavyzdys, kad globalizacija gali paaštrinti, o ne sumažinti visuotinio kracho riziką.
Tai nebus pasaulio pabaiga. Šiuolaikinės civilizacijos žūtis nusineš milijardų žmonių, bet ne visos žmonijos gyvybes. Kažkas iš mūsų, sugrįžęs prie ikipramoninio gyvenimo būdo, pergyvens pramoninės epochos pabaigą.
Tokio scenarijaus siaubas sunkiai suvokiamas. Žmogui būdinga manyti, kad pasaulis bus toks, koks jis yra. Tačiau nereikia pamiršti, kad majai, jiems patyrus jų civilizacijos žūtį, savo pasaulį taip pat laikė amžinu.