Lukiškių monstro ateitis – miglose

Pačiame Vilniaus centre stūksantis Lukiškių kalėjimas turi būti perkeltas į užmiestį. Ten pastatę naują įkalinimo įstaigą verslininkai mainais gautų dabartinį kalėjimą. Tokia galimybė yra svarstoma Teisingumo ministerijoje.

Ministras Gintaras Bužinskas „Lietuvos rytui” tvirtino, kad kalbos apie mainus – kol kas daugiau teorinės.

Tačiau politikai jau sukilo prieš tokius Teisingumo ministerijos pareigūnų svarstymus.

Seimo Audito komiteto vadovas Artūras Skardžius įsitikinęs, jog tokie mainai prieštarautų įstatymams. Be to, už jų esą gali slypėti privačių asmenų interesai.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas įtaria, kad verslininkus labiau domina ne Lukiškių kalėjimo pastatai, o vertingas žemės sklypas miesto centre.

Pinigų statyboms neturi

Anot G.Bužinsko, pati valstybė šiandien neturi galimybių pastatyti naujo kalėjimo.

Tam reikėtų net kelių šimtų milijonų litų.

Todėl dar ankstesnio teisingumo ministro įsakymu sudaryta darbo grupė buvo įpareigota išnagrinėti galimybes, kaip į tokį projektą būtų galima pritraukti privatų kapitalą.

„Vienas siūlomų variantų – eiti turto mainų keliu, kai privatus investuotojas kur nors kitur pastato naują kalėjimą, o už tai gauna dabartinius Lukiškių statinius”, – paaiškino ministras.

Kitas galimas variantas – naujo kalėjimo statyboms pasitelkti privatų kapitalą.

„Vėliau valstybė šį statinį išpirktų arba iš privatininkų pirktų paslaugas”, – svarstė G.Bužinskas.

Ministerija kol kas nėra priėmusi jokių sprendimų ir nėra gavusi jokių konkrečių pasiūlymų dėl mainų. Taip pat dar nėra numatyta ir vietų būsimam kalėjimui.

Bet ministras mano, kad nauja įkalinimo įstaiga turėtų būti keliems rajonams patogioje vietoje, taip pat ne per toli nuo Vilniaus, nes dabar Lukiškių kalėjime veikia bei tardymo izoliatorius.

Valstybė gali patirti žalos

Seimo narys A.Skardžius pritarė ministrui, kad miesto centras kalėjimui nėra gera vieta ir šią problemą būtina spręsti.

„Bet tam reikia ieškoti civilizuotų būdų, – pabrėžė Audito komiteto vadovas. – Mainai man primena pokario turgų. Įstatymai nenumato galimybės mainyti nereikalingą valstybės turtą į kokius nors būsimus statinius. Tai prieštarautų įstatymams”.

Pasak parlamentaro, pirmiausia valstybei rūpimas objektas turėtų būti pastatytas. Tiktai tuomet galima pradėti siūlyti lygiaverčius mainus.

„Tačiau valstybė negali leistis į tokius sandorius, apie kuriuos kalba ministras.

Juolab kad Teisingumo ministerija privalėjo parengti Turto mainų įstatymo projektą, kuriame viskas būtų aiškiai reglamentuota.

Tačiau per metus nesugebėjo to padaryti”, – kalbėjo A.Skardžius.

Politikas stebėjosi, kodėl apie Lukiškių kalėjimo perkėlimą į užmiestį prakalbusi ministerija nepaiso įstatymų: „Kodėl mėginama vėl eiti ne pro paradines duris, bet pro kaminą? Kai lendi pro kaminą, iš jo išlendi daugiau ar mažiau suodinas”.

A.Skardžius nuogąstauja, kad tokiais mainais valstybei gali būti padaryta žala.

Tai esą patvirtina iki šiol vykęs ne vienas panašus sandoris.

Kamerose projektavo butus

Beveik 4 hektarus užimanti Lukiškių teritorija verslininkų žvilgsnius traukia jau senokai.

Didžiausią susidomėjimą kalėjimu rodė bendrovė „Ranga IV”, šalia statanti prestižinių butų bei komercijos kompleksą „Vilniaus vartai”.

Įmonės užsakymu jau imta braižyti pertvarkytos kalėjimo teritorijos eskizus.

Architektai įsivaizdavo, jog kalėjimo patalpas būtų galima paversti nedideliais butais, skirtais, pavyzdžiui, jaunimui, bei mažomis parduotuvėmis – tai atgaivintų teritoriją.

Žinoma, niekas nemanė, jog kalėjimo kameros galėtų virsti prabangiais butais.

Tačiau dėl kalėjimo iškeldinimo ir teritorijos atnaujinimo oficialiai dar nesikreipė nė vienas verslininkas. Iki šiol tokių siūlymų nesulaukė nei Vilniaus miesto savivaldybė, nei Teisingumo ministerija, nei Kultūros paveldo departamentas, kuriam rūpi, kad saugomi pastatai nebūtų nugriauti.

Kaimynystė – labai svarbi

Bendrovė „Ranga IV” ir dabar nėra atsisakiusi ketinimų iškeldinti kalėjimą ir pertvarkyti jo teritoriją.

Netrukus įmonė ketina supažindinti miesto savivaldybės ir Teisingumo ministerijos vadovus su kalėjimo reorganizavimo vizija, pateikti projektą, kaip turėtų atrodyti teritorija sostinės centre.

„Dabar daug dirbama prie eskizų. Netrukus ketiname pasirašyti sutartį su projektuotojais, kurie numatytų tolesnes gaires. Neslėpsime, kad mums labai svarbi „Vilniaus vartų” kaimynystė. Žinoma, ir paties miesto įvaizdis”, – kalbėjo „Rangos IV” rinkodaros direktorė Dita Purlienė.

Tačiau kol kas „Ranga IV” nėra skaičiavusi, kiek reikėtų investuoti į tokį projektą.

Konkurse dalyvautų daugelis

„Lietuvos ryto” kalbinti kiti verslininkai sutartinai pritarė, kad kalėjimui miesto centre – ne vieta.

„Mainai, kai už pastatytą naują kalėjimą verslininkams būtų skirta Lukiškių kalėjimo teritorija, būtų geras ir greitas problemos sprendimo būdas.

Jei valdžia pati nutartų statyti naują kalėjimą, iš biudžeto reikėtų tam skirti šimtus milijonų litų. O biudžete pinigų visada trūksta”, – sakė bendrovės „Hanner” valdybos pirmininkas Arvydas Avulis.

Šį verslininką domintų verslo perspektyvos Lukiškių teritorijoje.

Jei būtų skelbiamas konkursas naujam kalėjimui statyti mainais už senojo teritoriją, „Hanner” būtinai dalyvautų.

Panašiame konkurse dalyvautų ir „Eika”. Šios bendrovės plėtros direktorė Viktorija Radzevičienė pritarė mainų idėjai.

Tačiau, anot jos, pirma reikėtų gerai apskaičiuoti, ar apsimokėtų statyti naują kalėjimą, ar atsipirktų investicijos, ar labai būtų varžoma sprendimų laisvė dabartiniuose kalėjimo pastatuose.

Tačiau, pasak verslininkės, valdžia paprastai bijo panašių sandorių – jai parankiau parduoti turtą nei mainyti.

„Bet kalėjimo neparduosi. Pirma reikia turėti kitą, į kurį būtų perkelti kaliniai.

Tačiau verslininkai be finansinės naudos irgi nepuls statyti naujo kalėjimo”, – patikino V.Radzevičienė ir pridūrė, kad kalėjimas miesto centre yra didžiausia nesąmonė.

Pastatų griauti negalima

Lukiškės baigtos statyti 1904 m. Tai buvo moderniausias kalėjimas tuometėje Rusijos teritorijoje.

Tam, kad kalėjime dabar būtų galima atlikti kokius nors darbus, reikia gauti Kultūros paveldo departamento leidimą, suderintą su Vilniaus miesto savivaldybe.

Kadangi pastatų griauti negalima, paminklosaugininkai abejoja, ar kuris nors investuotojas norės tik restauruoti kompleksą.

Nors verslininkai užsimena apie gyvenamąją statybą, tokia perspektyva nesižavi nei miesto vadovai, nei paminklų saugotojai.

Valdininkų nuomone, kalėjimas galėtų virsti muziejumi su kavinėmis ar viešbučiu.

Įrengiant pastarąjį, nepakistų į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukto komplekso architektūra. Tiktai vidaus patalpas reikėtų maksimaliai pritaikyti svečių reikmėms.

Užsienio svečius viliotų egzotiškoje vietoje įrengtas viešbutis. Tai jau rodo kai kuriose šalyse įgyvendinti projektai.

Kuriasi trys sostinės teismai

Įkurdinti kalėjimą buvo planuojama ir sostinės Pašilaičių rajone. Laisvės prospekte dar sovietmečiu pradėtame ir nebaigtame statyti pastate dabar kuriasi Teismų rūmai.

Mieste atidaryti europietiškus standartus atitinkančią įkalinimo įstaigą buvo pasišovusi Vidaus reikalų ministerija. Tačiau pritrūkus lėšų pastato statybos nutrūko.

Prieš kalėjimo statybas šalia tankiai gyvenamų sostinės Pašilaičių ir Šeškinės miegamųjų rajonų protestavo ir vilniečiai.

Neprižiūrimas pastatas ilgą laiką buvo virtęs benamių ir asocialių asmenų susibūrimo vieta.

Šalia vaiduokliško statinio vengė kurtis kitos įstaigos.

Tik pastatą perėmus Teisingumo ministerijai, nuspręsta jį pertvarkyti ir įkurti Teismų rūmus.

Po rekonstrukcijos pastato plotas gerokai padidėjo.

Šešių aukštų pastate yra ne tik trijų teismų teisėjų kabinetai ir posėdžių salės, bet ir dvi dešimtys sulaikymo kamerų.

Beveik 3 tūkstančių kvadratinių metrų ploto rūmuose įspūdingiausia – jo viduryje esanti erdvė per tris aukštus. Planuotą kalinių pasivaikščiojimo vietą pastato rekonstrukcijos autoriams pavyko paversti šviesia teismo darbuotojų poilsio zona.

Teismai šiuose rūmuose turėtų pradėti dirbti sausio viduryje. Teisėjai įkurtuves turėjo švęsti pernai rudenį, tačiau keltis jie dar negalėjo paaiškėjus, kad pastate nėra nei telefono, nei kompiuterinio ryšio.
Tadas Ignatavičius, Darius Babickas