Naujasis Generalinės prokuratūros vadovas Algimantas Valantinas nori, kad pasikeistų visuomenės požiūris į šią instituciją
Generalinio prokuroro pareigas pradėjęs eiti prieš pusantro mėnesio, A.Valantinas jau yra numatęs kai kuriuos pakeitimus šioje institucijoje. Tačiau teisėjo darbas jį yra išmokęs nedaryti skubotų sprendimų, todėl iš pradžių jis norįs detaliai susipažinti su situacija, išanalizuoti visas problemas, o tik po to ieškoti geriausių išeičių. Apie pirmąsias savaites naujame darbe su generaliniu prokuroru A.Valantinu kalbasi Arūnas Ivaškevičius.
Nedaro reformų dėl reformų
– Į prokuratūrą sugrįžote po ilgesnės nei dešimties metų pertraukos. Ar daug pokyčių įvyko šioje institucijoje per tuos metus?
– Iš tikrųjų nesu naujokas prokuratūroje. Teko joje dirbti iki 1994-ųjų. Ir dabar radau joje žmonių, kuriuos buvau palikęs prieš gerą dešimtmetį. Tačiau pati sistema, tvarka, aišku, jau gerokai pasikeitusi. Galų gale ir įstatymai, reglamentacija, prokuratūros vieta, funkcijos keitėsi.
– Ar tuomet bei dabar skiriasi tai, kas nėra reglamentuojama įstatymais, – žmonių santykiai, atmosfera institucijoje?
– Prokuratūra yra statutinė informacija. Iš dalies tai ir lemia santykius joje. Bet aš už kiekvieno paragrafo matau žmogų. Kad ir kokia griežta būtų organizacija, žmogiški santykiai reikalingi. Aš negaliu sakyti, kad tokių santykių prokuratūroje nebuvo ir kad jie dabar atsiras, tik noriu pabrėžti, kad turime matyti čia dirbantį žmogų, turime žinoti, kuo jis kvėpuoja, kuo jis gyvena, kodėl jis priėmė vienokį ar kitokį sprendimą.
– Kuo laikote save: revoliucionieriumi ir reformatoriumi ar evoliucijos šalininku?
– Esu nuosaikus žmogus ir niekada nedarau reformų dėl reformų. Tačiau jeigu yra būtinybė, kad kažkurią sritį reikia reformuoti, tuomet be jokio gailesčio tai yra padaroma, prieš tai išsiaiškinus, ko reikia, – įstatymų pataisų, finansinių investicijų, žmogiškųjų išteklių. Ir tuomet reikia iš kelių problemos sprendimo būdų išsirinkti patį racionaliausią.
„Degančių” problemų neaptiko
– Ar nebuvo taip, kad jau pirmosiomis darbo dienomis Jus nukamavo skyrių vadovai, besiskundžiantys problemomis, su kuriomis jie susiduria?
– Matyt, natūralu, kad taip būna, kai ateina dirbti naujas institucijos vadovas. Aš nesakau, kad nesiklausau, kas man sakoma, tačiau, kaip minėjau, noriu susistematizuoti visas problemas. Jeigu mes po vieną pradėsime vaikščioti ir pasakoti apie bėdas, tai visą mėnesį kalbėsime ir nepasistūmėsime iš vietos. Generalinės prokuratūros skyrių vadovams buvo pasakyta, kad žinios apie trūkumus turi būti surinktos iš visų prokuratūrų, o paskui labai koncentruotai pristatytos, kad galėtumėme pereiti prie kito etapo – sprendimų paieškų.
– Tačiau gal jau matyti tokių bėdų, kurias būtina spręsti iš karto?
– Nenorėčiau taip sakyti ar tam pritarti. Vyksta pasikeitimas nuomonėmis. Bet kurią sritį palietus galima pamatyti ką nors taisytino. Pavyzdžiui, prokurorų mokymas. Jau ir iš šono mačiau, kad čia gali būti problemų, o atėjęs gavau informacijos, kad problema dėl mokymo egzistuoja. Bandoma ieškoti sąlyčio taškų su teismų sistema, kurioje mokymas jau yra sutvarkytas ir sureguliuotas. Mums reikėtų prisijungti prie to traukinio.
Yra problemų ir dėl materialinės bei techninės bazės. Mes įpratę verkti, žiūrėti, kas geriau gyvena. Tačiau mano požiūris šioje vietoje yra toks: inventorizuokime tai, ką turime, ir tuomet aiškinkimės, ko mums reikia, kad galėtume normaliai savo darbus atlikti. Kilo klausimas ir dėl teritorinių prokuratūrų kompetencijos, darbo krūvio ir personalo pasiskirstymo. Turiu galvoje apylinkių ir apygardų prokuratūras. Kitas panašus dalykas – pati Generalinė prokuratūra. Ar nėra taip, kad pas mus čia per daug prokurorų yra? Galbūt kai kurias vadybos ir darbo organizavimo funkcijas labai puikiai galėtų atlikti ir ne prokurorai.
Mes, prokurorai, esame ikiteisminio tyrimo kontrolieriai, organizatoriai ir vadovai. Kartais kyla klausimų, ar visada taip yra, ar prokuroras neina šone ar net atsilikęs. Šie klausimai be galo svarbūs.
Prokurorai gatvėje neatsidurs
– Užsiminėte apie tai, kad galbūt Generalinėje prokuratūroje per daug prokurorų, kurių darbą galėtų atlikti kiti žmonės. Ar nebijote taip kalbėdami sukelti pavaldinių nerimą ar net sulaukti jų priešiškumo?
– Aš nieko nevynioju į vatą ir nekalbu miglotai, kad netektų kiekvienam spėlioti, ar ne apie jį taip kalbama. Labai aiškiai išsakau savo mintis, kur galėtų būti daromi pakeitimai. Kalbama apie tą patį mokymo skyrių, taip pat apie personalo skyrių. Tai esu tiesiai pasakęs, ir visi tai žino. Taip pat šiame kontekste kalbėta ir apie valdymo skyrių. Manau, kad Generalinėje prokuratūroje turėtų egzistuoti labai rimta analitinė tarnyba. O tokioje tarnyboje reikia ne tik teisininkų.
Ir galų gale tai ne mano arba ne vien mano mintys. Tai yra ir čia ilgiau dirbančių žmonių mintys. Patys prokurorai, sėdintys tokiose vietose, ilgainiui pasijunta nesą prokurorai, nes dirba visiškai su profesija nesusijusį darbą. O jeigu jie yra tikri prokurorai, nori tokie būti, tuomet jie nori vadovauti ikiteisminiams tyrimams, organizuoti, dirbti kitokį darbą. Kiekvienas prokuroras turi būti teisininkas, bet ne kiekvienas prokuratūroje dirbantis teisininkas turi būti prokuroras. Taigi kai kurį darbą prokuratūroje galėtų atlikti prokuroro rango neturintys teisininkai.
Tikrai nebus taip, kad pasakysime, jog naikiname kažkokias pareigybes ir kažkiek prokurorų metame į gatvę. Visus tuos procesus galima atlikti labai neskausmingai. Pagaliau vyksta nemaža žmonių kaita – vieni išeina į pensiją, kiti patys pasirenka kitą darbą. Taigi svarbu, kad žmonės matytų, kokie bus pokyčiai, ir tuomet nekils klausimų.
– Jeigu jau prabilome apie kadrus, norėčiau paklausti, ar neplanuojate keisti savo pavaduotojų.
– Gerbiu įstatymą ir pasirinkimą žmonių, kurie, remdamiesi tuo įstatymu, juos paskyrė į šias pareigas. Juos tam tikram laikui paskyrė Prezidentas. Asmuo turi būti vertinamas pagal savo darbus. Jeigu jam patikėti darbai ir užduotys sėkmingai atliekami, tai man nesvarbu, kas jis toks – Jonaitis ar Petraitis. Tačiau jeigu atsitiks priešingai, tuomet bus kita kalba. Šiuo metu, jeigu kalbame apie mano pavaduotojus, aš nematau jokių problemų.
Niekam nebeįdomus viešasis interesas
– Pastaruoju metu politikai pamėgo į savo tarpusavio santykių aiškinimąsi vis dažniau įtraukti prokuratūrą. Ar sugebėsite išlaviruoti tarp šių politinių manevrų ir ką Jums reiškia terminas „politinė byla”?
– Galima pasakyti paprastai, kad bylos yra bylos ir jos politika net nekvepia. Tačiau iš tikrųjų dažnai kas nors iš šono bando tą kvapą suteikti, bylą sureikšminti, paversti ją rezonansine, kad ją tiriantys žmonės jaustų daugiau įtampos. Ir tirdamas bylas negali sakyti, kad esi bejausmis, nekreipi dėmesio, ką šneka politikai arba ką rašo spauda. Taip nėra – visi esame žmonės. Jeigu būtų surastas būdas, kaip atsiriboti nuo tokios įtakos, jis jau būtų seniai užpatentuotas ir labai brangiai perkamas.
Bet aš stengiuosi į tokius dalykus labai ramiai reaguoti. Man ne tiek svarbu, kas pasakė, o svarbu, ką pasakė. Nėra blogai, kai politikai ar kiti žmonės išreiškia susirūpinimą dėl vieno ar kito fakto, įvykio. Jeigu atkeliauja kažkokia informacija, reikia su ja dirbti. Bet kokia informacija yra labai svarbi.
Kita vertus, visuomenėje labai sureikšminami kai kurie dalykai. Jeigu tik prokuratūra pradėjo tyrimą – viskas, pasaulio pabaiga! Kai kam atrodo, kad žmogus iš karto nuteisiamas, įkalinamas. O kas atsitinka, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas? Nieko. Tai yra normali procedūra demokratinėje valstybėje. Jeigu kažkam atrodo, kad kažkas yra negerai ir turima atitinkamos informacijos, tam ir yra prokuratūra bei kitos ikiteisminio tyrimo institucijos, kad jos atliktų tyrimą ir pasakytų, ar yra pagrindas keliauti į teismą, kuris įvykdys teisingumą, ar tokio pagrindo nėra. Ir jeigu mes visi tai suprasime ir nedarysime iš prokuratūros kažkokio baubo, tai viskas bus tvarkoje, neliks noro ir politikams kiekviena proga kreiptis į prokuratūrą ir kelti ažiotažą, o po to didžiuotis, kad tai jie tą ažiotažą sukėlė.
– Dabar tapo madinga kalbėti apie viešąjį interesą ir prokuratūros vaidmenį jį ginant. Kas gi yra tas viešasis interesas?
– Ta tema iš tikrųjų tapo labai populiari. Taip jau atsitiko, kad susidarė tam tikras vakuumas – valstybėje niekam nebeįdomus tas viešasis interesas. Vyksta įvairiausi įtartini sandoriai dėl žemės, pastatų, statybų, viešųjų konkursų. O tos organizacijos, kurios turėtų tai kontroliuoti ir kažką padaryti, lyg ir nieko nedaro. Tampa net neaišku, kas yra valstybė, kas – jos nuosavybė, kas – jos interesas, o kartu ir kas yra visuomenės interesas.
Konstitucijoje įrašyta prokuratūros funkcija ginti viešąjį interesą. Ir jeigu niekas kitas to nedaro, tą turi padaryti prokuratūra. Einant į šias pareigas mano pozicija buvo ir lieka tokia, kad jei prokuratūra imasi ginti viešąjį interesą, tai neatleidžia nuo atsakomybės tų institucijų, kurios pirmos turėjo tuos darbus atlikti.
Dėl viešojo intereso gynimo jaučiamas ir nemažas politinis susirūpinimas. Sudarytos įvairios komisijos, kad būtų išgryninta pati viešojo intereso sąvoka. Dabar vienam kažkas gali pasirodyti labai dideliu viešu interesu, o kitas pareikš, kad tai, tarkime, vos ne privatūs dviejų bendrovių reikalai, ir ko čia kišasi tas prokuroras. Žinoma, turi būti išgryninta ir išaiškinta ši sąvoka, o taip pat tiksliai sudėliotos ir atskleistos prokuroro funkcijos – ką jis gali daryti ir kaip jis tai turi daryti. Kaip tik rengiama Prokuratūros įstatymo pataisa, kurioje būtent kalbama apie viešojo intereso gynimą.
Turi būti vertinami darbai
– Jūs tvirtai pareiškėte ketinąs būti pirmuoju generaliniu prokuroru, kuris savo poste dirbs visą septynerių metų kadenciją. Iš kur toks užtikrintumas?
– Prokuratūra yra tapusi konstitucine institucija, jeigu taip galima pasakyti, nes Konstitucijoje ir prokuratūrai skirta vietos, numatyta generalinio prokuroro skyrimo tvarka. Tad dabar iš tikrųjų jeigu kažkam neįtiksi politiškai arba šiaip nepatiksi, be motyvų atleisti ne taip ir paprasta. Dėl to ir esu taip tvirtai įsitikinęs. Aš atėjau dirbti septynerių metų laikotarpiui ir tiek laiko dirbsiu, nes taip numatyta įstatymuose. Galų gale ir Konstitucinio Teismo nutarimas dėl vieno iš ankstesnių generalinių prokurorų parodė, kad teisiniai principai buvo pažeisti, kai dėl kažkam nepatikusio pareigūno imta keisti įstatymus. Manau, kad tas pamokas visi esame išmokę.
Kitas dalykas, kad man galioja toks pat principas, kokį minėjau, kalbėdamas apie savo pavaduotojus. Jeigu atsitiks taip, kad, vertinant mano darbus, bus pasakyta, jog šitas žmogus nesusitvarkė su savo pareigomis arba netinkamai jas atliko, tuomet nebus jokių klausimų ir iš tikrųjų reiks palikti postą.
Arūnas Ivaškevičius