Silpniausiąja saugumo užtikrinimo grandimi VSD vadovas vadina Lietuvos energetinį priklausomumą, per kurį bandoma daryti įtaką politiniams procesams
Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Arvydas Pocius atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje vis dar nepakankamai suvokiama, jog valstybės energetinio saugumo užtikrinimas yra ypač svarbus šalies politiniam gyvenimui, taip pat jos vaidmeniui tarptautinėje arenoje.
Atsakydamas į „Kauno dienos” klausimus A.Pocius tvirtino, kad visuomenė neturėtų baimintis dėl visuotinio sekimo, nes, anot jo, specialiųjų tarnybų „operatyviniai veiksmai yra teisiškai griežtai reglamentuoti ir yra kontroliuojami”.
Iššūkiai tie patys
– Ar smarkiai pasikeitė Jūsų darbas Lietuvai tapus Europos Sąjungos ir NATO nare?
– Lietuvai tapus transatlantinių ir europinių struktūrų dalimi, padidėjo VSD partnerių ratas. Savo darbą turėjome organizuoti pagal analogiškas NATO ir Europos šalių struktūras. Tapome pasaulio dalimi, todėl priartėjo globaliosios problemos su visais pliusais ir minusais.
– Tačiau ar dėl to pasikeitė iššūkiai nacionaliniam saugumui?
– Jie iš esmės yra tie patys kaip ir prieš kelerius metus. Tai užsienio specialiųjų tarnybų veikla, kai kurių šalių bandymai naudoti ekonominius svertus siekiant politinių tikslų, besiplėtojantis tarptautinis terorizmas ir kiti dalykai.
Tačiau svarbiausias iššūkis yra nepakankamas paties nacionalinio saugumo, apskritai valstybingumo suvokimas. Tai lemia keletas dalykų. Sąmonėje vis dar gajūs stereotipai, suformuoti sovietmečio – saugumas yra institucijų, valdininkų, specialiųjų tarnybų „užsiėmimas”, dažnai nukreiptas prieš pilietį. Pilietinėje visuomenėje saugumas turėtų būti suprantamas kaip kiekvieno iš mūsų poreikis. Patikimumo būsena yra būtina sąlyga gyvenant savo valstybėje.
– Bet gal tokiam suvokimui įtakos turi ir tai, kad saugumo užtikrinimas kasmet kainuoja vis brangiau tiek finansine, tiek moraline prasme?
– Nacionalinio saugumo užtikrinimas finansiniu požiūriu kainuoja vis brangiau, kaip brangiau kainuoja viskas modernėjančiame pasaulyje. Moraline prasme – itin brangus ir, pasakyčiau, itin brangintinas dalykas yra visuomenės parama.
Gajūs sovietmečio prisiminimai
– Vis dėlto nemažai žmonių tebėra įsitikinę, kad esame visuotinai sekami, kad itin dažnai pažeidžiamos žmogaus teisės gyvenimo privatumo užtikrinimo srityje. Kodėl taip yra? Ir kaip Jūs paneigsite tokį stereotipą?
– Aš suabejočiau, kad nemažai žmonių yra įsitikinę, jog yra sekami. Bet jeigu sutiktume su šia prielaida, galima pabandyti aiškintis to mito priežastis.
Pirma, šis klausimas aktualus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, pastaruoju metu – ypač Amerikoje, apie tai daug diskutuojama ir Europos Sąjungoje. Nes pasaulyje pastaraisiais metais buvo imtasi modernių priemonių prevenciškai kovojant su terorizmu.
Antra, į mūsų asmeninį buitinį gyvenimą atėjo tobulos modernios technologijos, internetas, elektroninis paštas, mobilieji telefonai. Tai sustiprina sekimo galimybės įspūdį, be abejo, ir pačias galimybes. Pasaulis tapo dideliu kaimu.
Trečia, sąmonėje vis dar gajūs sovietmečio prisiminimai, kai iš tiesų galėjo būti sekamas kiekvienas pilietis.
Galiu ir pajuokauti: jei kam nors atrodo, kad jis yra nuo ryto iki vakaro sekamas, tai dar nereiškia, kad jis sekamas nėra.
Rimtai kalbant, norėčiau dar kartą priminti, kad operatyviniai teisėsaugos institucijų veiksmai yra griežtai teisiškai reglamentuoti ir kontroliuojami.
Susidomėjimas padidėjo
– Ar Lietuvos saugumo silpniausiąja grandimi vis dar turėtume vadinti ekonominį, ypač energetinį, saugumą?
– Be abejo. Lietuva yra maža valstybė, neturinti savo energetinių išteklių, kuriuos galėtų paversti galia, kaip jų turinčios valstybės. Šiuo požiūriu mes galime būti pažeidžiami.
Tačiau grėsmių ekonominiame sektoriuje kiltų mažiau, jei nebūtų palankios vidinės terpės, piliečių ir politikų, nesuvokiančių ar vaizduojančių, kad nesuvokia, jog energetinis priklausomumas yra grėsmė. Be abejo, situacija yra visai kita nei 1990 metais, tačiau, manipuliuojant šia priklausomybe, galima paveikti ne tik ekonominį, bet ir socialinį, politinį šalies gyvenimą.
Galima valstybę suvaržyti kaip žaidėją politinėje arenoje, priversti ją bent kurį laiką pasėdėti ant atsarginių suolelio.
– Tai reiškia, kad užsienio specialiųjų tarnybų susidomėjimas mūsų valstybe neatslūgsta?
– Įstojus į NATO ir Europos Sąjungą kitų valstybių specialiųjų tarnybų dėmesys mums padidėjo.
– Ypač Rusijos?
– Atsakysiu į šį klausimą taip: padidėjo susidomėjimas tų valstybių, kurios nėra NATO ir ES narės.
Šnipus gaudo „tyliai ir efektyviai”
– Kaip renkama informacija apie Lietuvą?
– Įvairiais būdais. Ir iš atvirų informacijos šaltinių, žiniasklaidos, bendraujant su neatsakingais atsakingus postus užimančiais kai kuriais pareigūnais, prisidengiant kitokiomis tarnybomis.
– Vadinasi, turėtume sugauti daug su užsienio specialiosiomis tarnybomis bendradarbiaujančių asmenų, paprasčiau tariant, šnipų. Kodėl apie tai pastaruoju metu nieko negirdėti? Kaip, liaudiškai šnekant, sekasi sučiupti šnipus?
– Atsakysiu irgi liaudiškai: tyliai ir efektyviai. Pajuokaudamas galiu pridurti, kad vis pasitikrinam kalendoriuje, ar sučiupimo diena nesutampa su kieno nors gimtadieniu.
Radikalizmas neturi išeiti už turgaus ribų
– Kiek įtakos nacionaliniam saugumui turi politinis populizmas?
– Politikų siekis savo programas derinti su rinkėjų lūkesčiais yra natūralus demokratinės visuomenės reiškinys. Tačiau šiuo atveju mes kalbame apie neatsakingai dalijamus politikų pažadus iš anksto žinant, kad jų neįmanoma įgyvendinti.
Politiniam populizmui palankiausia terpė yra toje valstybėje, kurioje, paprastai tariant, ne viskas gerai. Yra daug nusivylusių žmonių, ne visiems užtikrinta bent minimali socialinė gerovė, leidžianti žmonėms gyventi ir jaustis oriai.
Kokios nors abstrakčios tvarkos ir gėrio apologetas ar propaguotojas, iš esmės nekompetentingas ir neatsakingas žmogus, gali greitai užkopti į valdžios olimpą. O tada juo, turinčiu išskirtinių, įstatymu numatytų galių, gali pasinaudoti daug kas. Tokiu atveju galima būtų kalbėti ir apie grėsmes nacionaliniam saugumui.
– O ar realus Lietuvoje politinio radikalizmo ir ekstremizmo plitimo pavojus?
– Lietuvoje jis toks pats, kaip ir kiekvienoje pasauliui atviroje valstybėje. Tačiau ar tas pavojus gali pavirsti grėsme, priklauso nuo visuomenės sąmoningumo laipsnio, nuo žmonių pilietiškumo lygio, nuo pakantumo ir tolerancijos.
Pilietinė branda turi padėti atskirti radikalumą nuo, tarkim, griežtos pozicijos, iniciatyvumą ir novatoriškumą – nuo ekstremizmo.
Ekstremistinės ir radikalios idėjos yra puikus instrumentas pažadinti visą laiką kuo nors nepatenkintus, amžinus maištautojus, priešų ir kaltininkų ieškotojus.
Tokių žmonių dalis yra kiekvienoje visuomenėje. O kokį pagreitį jų maištas gali įgyti, kaip minėjau, priklauso nuo tos visuomenės brandos. Pilietinėje visuomenėje tokių idėjų sklaida baigiasi turguje.
Stasys Gudavičius