Luizės gyvenamajam rajonui pavadinimą padovanojo Danės pakrantėje stovėjęs dvaras. Iš jo liko vienas gyvenamasis namas su įdomiu skliautuotu rūsiu. Dar vienas dvaro „palikimas” – faneros fabrikas, išaugęs į didžiulę įmonę, nuo kurios dabar kenčia Luizės rajono gyventojai…
Buvo dvaras
Į šiaurę nuo senosios Klaipėdos iki pat Žvejonės ežerėlio buvo pievos ir dirbamos žemės. Šiaurinės ganyklos buvo daug sausesnės už pietines. Dar Ordino laikais iš Sendvario piemenys varydavo avis į šiaurines ganyklas.
Miesto šiaurėje nebuvo intensyvios pramonės – stovėjo tik dvi plytinės: viena – prie dabartinės Kretingos gatvės, kita – prie Danės upės. Ir dabar Luizės rajone yra Plytinės gatvė.
Šioje miesto dalyje ilgą laiką nebuvo ir dvarų. Tik XVIII amžiaus antroje pusėje prie Liepų gatvės tęsinio, už geležinkelio viaduko, dabartinio Luizės rajono pakraštyje, įsikūrė Vachseno (Luizės) dvarelis. Žvelgiant iš Joniškės, kitąpus Danės buvo Mažoji lanka, vėliau pradėta vadinti Mažąja gubernatoriaus pieva. Ji XVIII a. tapo būsimojo dvarelio užuomazga. Žemę valdė pirklys Kristianas Vilhelmas Vachsenas, jis pastatė dvaro sodybą, pavadintą jo vardu. Savininkas kelis metus yra buvęs Prancūzijos generaliniu konsulu Prūsijoje.
Jis vėliau dvarą pardavė našlei Luizei Vitei-Šulcei. Jos tėvas Johanas Kristianas Šulcė XVIII a. buvo pašto ir banko direktorius. Jis pastatė iki šiol išlikusį namą, kuriame įsikūręs Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, bei senąjį paštą. Antrasis L. Vitės-Šulcės vyras dvarą pervadino žmonos Luizės garbei.
Luizės dvare yra veikęs aliejaus spaudimo malūnas, džiovykla, faneros fabrikas, garinė plytinė. 1917 metais dvarą nupirko miestas, o jo įmonės perėjo į akcininkų rankas.
1898 metais dvare įkurta medžio apdirbimo bendrovė po poros metų pastatė prie Danės faneros fabriką. Įmonė vėliau priklausė olandų pramonininkams. Įmonėje buvo gaminamos plokštės baldams, kazeinas. Produkcija buvo ekportuojama į Vokietiją, Angliją, Australiją, Pietų Afriką ir kitur. Fabrikas taip pat gamino specialią fanerą lėktuvams bei sklandytuvams.
Sovietmečiu fabrikas tapo medienos medžiagų kombinatu. Įmonė pirmoji Tarybų Sąjungoje pradėjo medžio drožlių plokščių gamybą. Dabar ši įmonė vadinasi AB „Klaipėdos mediena”.
Ieškojo čigonų aukso
Luizės gyvenamajame rajone pokario metais stovėjo mediniai namai, skirti medžio apdirbimo kombinato darbininkų būstams. Iš tų laikų dar yra išlikę keletas senų šulinių.
„Aplinkiniai žmonės – visi senbuviai. Jau 16-17 metų visi čia gyvename, aš pirmas sklypą gavau šioje gatvėje ir pasistačiau namą. Yra netoliese ir prieš keturiasdešimt metų statytų namukų. Mano sklype yra kažkoks „barakas” stovėjęs, kai kasiau pamatus, radau liekanų. Maniau, gal kokių čigonų paslėpto aukso rasiu, – juokėsi ponas Kęstutis. – Man ir žmonai patinka čia gyventi. Žmonai siūlau parduoti šį namą ir važiuoti, kur kitur namą pasistatyti. Sakau, kad tokio didelio namo mums nereikia. Ir daug darbo jį prižiūrėti. Bet žmona nenori kraustytis – čia yra pripratusi.”
Tiesa, šio rajono gyventojai tik prieš porą metų gavo galimybę prisijungti prie miesto kanalizacijos ir vandentiekio sistemos. Asfaltu išlieta gatve žmonės irgi džiaugiasi tik antrus metus.
„Iki tol 15 metų turėjom didelį vargą ir nepatogumų. Dabar niekuo negalime skųstis: visos sąlygos patogiam gyvenimui yra sudarytos. Tiesa, nėra šaligatvių. Vaikams sunku eiti į mokyklą – mašinos purvus taško. Mes palei savo sklypą žvyro pasipilame. Anksčiau galbūt ir būdavo atsitikimų, kai upė būdavo teršiama nuotekomis. Anksčiau laistydavo žvyrkelį, kad nedulkėtų, kažkokia mase, lyg riebalais, gal iš alaus daryklos ar kur kitur. Ta medžiaga surišdavo žvyrą, kad nedulkėtų. Saulėje ta masė sudžiūdavo ir gaudavosi kieta plėvė. O lietus nuplaudavo ir viskas nutekėdavo į Danę”, – prisiminė gyventojas.
Pasak vyro, kai šie darbai buvo nutraukti, upė tapo švaresnė ir žuvų daugiau atsirado. „Einu žvejoti. Daugiau plaukiam į marias, buvom Anglijoje žvejoti. Bet ir į Danę nueinu pažvejoti – čia karšiai, unguriai, lynai, karosai kimba. Yra labai daug lydekų. Išeinam čia pat prie upės pažvejoti, kur tokį malonumą praleisi. Prieš kurį laiką į Danę muilo cisterną kažkas Kretingoje išleido. Tai tada niekas nėjo žvejoti”, – pasakojo jis.
Pono Kęstučio namus prieš mėnesį apiplėšė – iš garažo išnešė elektros prietaisus, pjūklus. Pasak jo, nuo vagių dažnai nukenčia ir namą dar tebesistatantis kaimynas. Nuo vagių Kęstutis sako saugosi vietine signalizacija. „Policija kartais pravažiuoja pro šalį, bet kokiu tikslu jie čia važinėja, sunku pasakyti. Kriminalistus sunku prisikviesti: jei ryte paskambini, po pietų teatvažiuoja. Vagysčių tiek daug, o darbuotojų mažai”, – pastebėjo jis.
Luizės rajono gyventojai linkę pasikapstyti po žemę: ne viename kieme stovi šiltnamis, vasarą auginamos daržovės ir vaisiai. „Gyvulių čia niekas nebeaugina, ūkininkai nebenori auginti, o ką jau kalbėti apie miesto žmogų, – šypsojosi ponas Kęstutis. – Ir mes turime šiltnamį su dvigubais stiklais. Iki pat gruodžio mėnesio turėjome pomidorų. Auginame dėl savęs svogūnų, agurkų. Kiekvieną kartą į turgų nereikia lėkti.”
„Ramu, nedidelis judėjimas – tai ne miesto centre gyventi. Vasarą sužaliuoja gamta: prie upės galima pasimaudyti, pažvejoti, pasideginti. Yra Danės pliažas, gelbėtojai budi, – vardijo rajono pliusus gyventojas. – Tik medžio apdirbimo įmonė pasistatė katilinę ir drožles ir pjuvenas kūrena. Tai, kai vėjas papučia, – ant mašinos vieni suodžiai…”
Kenčia nuo „bomžų”
Ponas Saulius taip pat ne itin patenkintas „Klaipėdos medienos” kaimynyste. „Nuolat skraido dulkės ir pelenai, maži angliukai. Kai papučia vėjas iš tos pusės, užplaukia debesis. Skalbinių kieme padžiauti neįmanoma, palangės ir mašina – juoda. Jei lietus užlyja, bėga juodas vanduo. Vaisiai pasidengia suodžiais, nuo šonų nukrinta, bet prie obuolių kotelio suodžių prisikaupia. Bent gerai, kad vėjas iš tos pusės dabar retai pučia”, – pasakojo gyventojas.
Jis gyvena gatvėje, kurioje tipiniai namukai išdygo 1961-1962 metais. Tiesa, iš senųjų gyventojų jau mažai kas belikę.
Į gatvę užklysta ir prašalaičių – valkatų. „Buvo netoliese „bomžynas” – tokia kompanija įsitaisė. Vieną iš jų neseniai sulaikė dėl narkotikų. Rankiojo metalus aplink, jei kas kieme gulėdavo, tai nepraeidavo pro šalį. Tai pas vieną, tai pas kitą vis kas nors dingsta. Kartais jie išnyksta, kartais vėl pasirodo. Dabar gal jie pasislėpę, kur šilčiau”, – manė ponas Saulius.
Netoli Lietuvos krikščioniškojo koledžo esančiuose kotedžuose gyvenanti Aurelija džiaugiasi tyliu ir ramiu Luizės rajonu. „Čia nėra taip, kaip kitur, kad kokie paaugliai gertų ir triukšmautų. Čia gana saugu. Toje pusėje, kur Miško rajono daugiaaukščiai, yra mažiau saugumo. Šalia – koledžas, netoli – dviračių trekas, bažnyčia. Man čia viskas įspūdingai atrodo. Vasarą jaunimas pasidaro, kur riedlentėmis važinėti, tvenkinys labai gražiai atrodo”, – grožėjosi mergina.
„Susisiekimas su miestu geras. Dabar čia žada tiesti kelią Palangos plento link, tai bus geras išvažiavimas. Na, netoliese pradėjo važinėti trečias, važinėja keturioliktas, septynioliktas autobusai. Iki parduotuvės – penki žingsniai. Tie žmonės, kur toliau gyvena, turi kioskelį, kur būna būtiniausių produktų: duonos, kiaušinių. Tik ten toliau nebėra maršrutinių autobusų”, – rodė gyventoja.
Ji sakosi pažįstanti daugelį aplink gyvenančių žmonių – jie esą geri, draugiški, turtingi, turtą užsidirbę savo rankomis. „Su kaimynais sutariame. Tik su tolimesniais kaimynais esam pykęsi dėl šiukšlių išvežimo, – prisiminė Aurelija. – Šiukšlių konteineriai yra pastatyti kotedžų gyventojams. Privačių namų gyventojai turėtų samdyti šiukšlių vežėjus, bet jie meta šiukšles į mūsų konteinerius.”
Rima Čeliauskaitė