Nė gyvos dvasios, sunykusios, išdraskytos lūšnos, piktžolėmis apaugę laukai – tokią ateitį Lietuvos kaimui prognozuoja patys kaimiečiai.
Kad ir kaip pesimistiškai tai skambėtų, tokių kaimiškų vietovių, kuriose nebeliko nė vieno gyventojo arba jų liko vos keletas, Lietuvoje jau nemažai. Ne dešimtys, ne šimtai, o tūkstančiai.
Su emigracijos banga Lietuvos kaimo senėjimo krizė tapo dar gilesnė. Jaunimas, kurio dar nebuvo pasiglemžę miestai, patraukė į Angliją, Airiją, Ispaniją. Kaimuose likę pusamžiai tėvai ir seneliai – likę gyventi skurde, girtuoklystėje, suvargę nuo slegiančios būties – neabejoja: jie nebegrįš. Ir nors šalies aukščiausioji valdžia žada vis didesnę Europos Sąjungos paramą bei kaimo atgimimą, kol kas pesimizmo kaimo žmonių gyvenime yra kas kur daugiau nei optimizmo.
Juodoji statistika
Ištuštėję Lietuvos kaimai paskutinį kartą buvo skaičiuojami beveik prieš penkerius metus – visuotinio surašymo metu. Anot šių 2001 metų duomenų, Lietuvoje yra 3363 gyvenamosios vietovės su pavadinimais, kuriose nėra nė vieno gyventojo. Tokių vietovių yra visose šalies apskrityse.
Kaip šis skaičius pasikeitė per penkerius metus, ko gera, sužinosime tik įvykus kitam surašymui. O kol kas yra tik gąsdinanti statistika apie išmirštančius Lietuvos gyventojus, kurią vis pateikia Statistikos departamentas. Statistika, kurią greitai vadinsime juodąja, nes ji nuolat primena: gyventojų šalyje, miestuose ir kaimuose, sparčiai mažėja. Vien per devynis 2005-ųjų mėnesius gyventojų sumažėjo 16,9 tūkst. Pagrindinė priežastis – ir toliau lietuvių gimsta mažiau nei miršta. Per devynis mėnesius šalyje mirė 32,481 tūkst. žmonių – beveik 2 tūkst. daugiau nei 2004 metais.
Gyventojų kaime nuolat mažėjo iki 2003 metų. Ir tik pernai užfiksuotas padidėjimas.
Kaime, to paties paskutinio surašymo duomenimis, gyvena trečdalis Lietuvos gyventojų. Prieš 50 metų kaimo vietovėse gyvenusių žmonių buvo du trečdaliai.
Paskambinome į dešimtį atsitiktinai pasirinktų seniūnijų ir visose, išskyrus vieną, radome gyventojų nebeturinčių kaimų.
„Siauteliuose nebėra nė vieno gyventojo. Rubaičiuose likę du”, – vardijo Traksėdžio (Šilalės r.) seniūno pavaduotoja Nijolė Vaitkevičienė.
„Kaime jaunimo nebėra – dauguma išvyksta mokytis į miestus ir nebegrįžta, o tie, kurie buvo likę, emigruoja į užsienius. Gimstamumas mažėja. Kaimai nyksta tiesiog mūsų akyse”, – pridūrė N. Vaitkevičienė. Vienas kaimas seniūnijoje turi itin neįprastą – Užsienio pavadinimą, tačiau gyventojų mažėja ir ten.
Šilalės r. Upynos seniūnijoje taip pat yra du gyventojų nebeturintys kaimai – Karpiškė ir Bruškiai. Klaipėdos r. Endriejavo seniūnijoje tokie keturi: Naujokų, Viržintų, Kačių ir Dausynų kaimai. Judrėnų seniūnijoje negyvenami trys kaimai. Be to, yra kaimiškų vietovių, kuriose belikęs vienas ar keli gyventojai. Pasak pastarosios seniūnijos darbuotojų, situacija yra išties kelianti susirūpinimą: jei per metus seniūnijoje gimsta 2-3, tai miršta net iki penkiolikos gyventojų.
Nepaisant valdžios pastangų bei augančios ES paramos, Lietuvos kaimas vis dar nėra pajėgus sulaikyti jaunimą. Vyriausybės patvirtintoje 2006-2008 metų Kaimo plėtros programoje konstatuojama, kad Lietuvoje socialinė ir ekonominė atskirtis tarp miesto ir kaimo bei tarp atskirų regionų yra viena ryškiausių visoje ES.
Ir nors sėkminga kaimo plėtra įmanoma tik esant konkurencingai žemės ir maisto ūkio veiklai, sukuriant kaime daug darbo vietų, šalies valdžia pripažįsta, kad nūdien ji nėra pakankamai efektyvi. Alternatyvi veikla neišplėtota, todėl kaimo gyventojų pajamos mažos.
Skurdas ir prabanga
Tačiau pasižvalgykime arčiau Klaipėdos. Už dvidešimt dviejų kilometrų, visai arti Gargždų esančiame Kvietinių kaime tendencijos kiek kitokios. Kvietiniškiai skųsdamiesi kalba apie tą patį: kaimas sensta, o ūkininkauti nenorintis jaunimas laimės ieško užsienyje. Tačiau sykiu pastebima, kad išvykstančiųjų vietą užima naujakuriai. Dėl geros geografinės padėties kaime žemę perka nuo miesto triukšmo pavargę klaipėdiečiai. Vienas po kito dygsta nauji namai, todėl ryškėja kontrastai: šalia suklypusių medinių lūšnų stūkso ištaigingi plytiniai namai nepriekaištingai sutvarkytais kiemais. Panaši situacija šiandien yra ir kitose kaimiškose vietovėse arti didmiesčių.
Antrus metus Kvietiniuose gyvena Seimo nario Vytauto Grubliausko šeima. Grubliauskų namo kieme užtikome dirbančius statybininkus. „Neskubame, norime susitvarkyti taip, kaip mums patinka”, – paaiškino politiko žmona, Klaipėdos pilies džiazo festivalio organizatorė Inga Grubliauskienė. Žinoma moteris tvirtino, kad jiedu su vyru nė kiek nesigaili miestą iškeitę į kaimą. „Norisi turėti savo sodą, veją šalia namo, kurioje vaikai galėtų lakstyti. Galų gale ir namas – tai ne butas, niekas virš galvos tau nevaikšto, čia daugiau privatumo. O 22 kilometrai iki Klaipėdos yra tiesiog juokingas atstumas, žinau, kad kiti klaipėdiečiai ilgiau nei aš per miestą iki darbo važiuoja”, – pasakojo I. Grubliauskienė.
Kvietinių seniūnė Ieva Meilienė sako, kad šiuo metu kaime gyvena apie 580 gyventojų, ir jų vis daugėja. „Mūsų kaimo padėtis nėra tipiška, – pripažįsta pati seniūnė. – Darbo yra užtektinai – kas nori, tas ir dirba. Bet bėda, kad dirbti nori ne visi – gyvena iš pašalpų ir jiems gerai. O ūkininkai skundžiasi, kad negali rasti darbininkų.”
Seniūnės padėjėjo Antano Butkaus teigimu, norinčiųjų įsikurti kaime miestiečių neatbaido net ir tai, kad žemės kainos čia yra gerokai išaugusios.
Tačiau Kvietinių gyventoja Vilija Šarkienė, nedidelės parduotuvės savininkė, tvirtina, kad kaimo senbuviai ir naujakuriai vieni kitų nepažįsta. „Miestiečių gyvenimas ir verda mieste – nei pažįstame jų, nei ką. Sugrįžta čia tik pernakvoti”, – numoja ranka moteris.
Ir vis dėlto iš Kvietinių pavyzdžio galima daryti išvadas apie bendrą Lietuvos kaimo padėtį.
Čia, kaip ir kitur, yra nemažai šeimų, kurios diena iš dienos grumiasi su skurdu. Klaipėdos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė sako, kad net ir patys didžiausi rajono skurdžiai prieš kai kurių kitų rajonų gyventojus gali jaustis tikrais turtuoliais, tačiau kiekvieną kąsnį taupančių žmonių tai, žinoma, neguodžia. Oficialiais duomenimis, kaimo gyventojų pajamos – maždaug trečdaliu mažesnės nei miestiečių. Net 32 proc. šių pajamų sudaro socialinės išmokos.
Seniūnijos duomenimis, visame kaime tėra keli stambūs ūkininkai ir tik vienas gauna paramą savo projektams iš ES fondų. Nors siekiant atjauninti kaimą ES teikia paramą jauniems ūkininkams, norinčiųjų ūkininkauti dėl to nepadaugėjo. Priešingai – vietiniai kalba, kad greitai bus galima ant rankų pirštų suskaičiuoti tuos, kurie laiko bent vieną karvę ar pora kiaulių. Esą iš to daugiau išlaidų nei naudos.
Dėl mažo gimstamumo kaime buvo iškilusi mokyklos uždarymo grėsmė. Be to, kaimą gąsdina girtaujantys paaugliai. Vargus butelyje neva skandina daugybė kaimiečių. Tai, kad paskutinis baras Kvietiniuose uždarytas prieš septynerius ar aštuonierius metus – gyventojai tiksliai neprisimena – jokia kliūtis susirasti alkoholio. Kaime įkurto moterų klubo „Versmė” narėms ypač kelia susirūpinimą girtaujančios motinos – vis daugiau jų klimpsta į alkoholio liūną.
Kaimietis kaimiečiui nelygu
Klaipėdos rajone beveik du trečdaliai gyventojų – kaimiečiai. Tačiau D. Šeporaitienė atkreipia dėmesį, kad tai gana sąlygiška, nes rajono kaimiečiai – labai skirtingi. „Vienokie kaimų, kurie ribojasi su Klaipėda ar Palanga, gyventojai. Jų vaikai lanko miesto mokyklas, jie gydosi pas miesto gydytojus, dviračiu gali nuvažiuoti į darbą mieste. Truputį kitokie – kitų kaimų, esančių ties greitkeliu Klaipėda-Vilnius, gyventojai, kurie automobiliais geru keliu pasiekia Klaipėdą per 30-40 minučių”, – sakė rajono Savivaldybės atstovė.
D. Šeporaitienės nuomone, daugiausia problemų kyla penkiasdešimtmečiams ir vyresniems gyventojams, kuriems sunku prisitaikyti permainų metais. „Turintiems atgyvenusias žemdirbiškas profesijas kyla nemažai klausimų. Kaip panaudoti savo zootechnikos, agronomijos, veterinarijos ar mechanizacijos išmanymą? Kaip įsigyti naują profesiją? Persikvalifikuoti? Kaip tapti logistikos specialistu, vadybininku, biržos makleriu, brokeriu ar dar kokiu kapitalistinės rinkos žinovu? Daugelis iš mūsų rinką piktokai pavadina „laukiniu kapitalizmu”. O ar galėtų būti kitaip? Daugybę metų mums buvo skiepijama, kad verslas – tai spekuliacija ar nedarbinės pajamos. Tada nereikėjo to, ko darbdavys reikalauja dabar: mokėti dirbti kompiuteriu ir susikalbėti angliškai, visiems turėti vairuotojo teises ir išmanyti raštvedybą, mokėti tvarkyti archyvą ir turėti minimalių buhalterinės apskaitos žinių, būti jaunam ir turėti patirties”, – svarstė valdininkė.
Kvietinių verslininkė V. Šarkienė, pati aptarnaujanti savo parduotuvės pirkėjus, gali daug papasakoti apie kaimo gyvenimą. „Esame vargšai atsiskyrėliai – ne tik seniūno čia, vietoje, neturime, bet net ir mūsų policininkas Gargžduose budi. Neduok Dieve kas nors atsitiktų, – linguodama galva kalbėjo moteris. – Turėjau ūkelį, bet atsisakiau: penktą ryto keltis, kad dešimt litrų pieno priduoti? Kas mes – pamišėliai? Kiek tu tegausi – kelis centus… Tikra tiesa, kad daug kas į užsienį išvažiavo. Žinau, kad viena statybininkų brigada išvyko į Vokietiją. Kiti – į Daniją, į Airiją ar kitur… Gimdo mūsų moterys mažai, šiemet gal koks vienas vaikelis ir gimė… O tą barą, vienintelį kaime, žmonės uždarė, nes išlaikyti nebepajėgė. Ir šiaip ten tik „prisibaigti” eidavo, o dabar, kas nori išgerti, tas ir taip randa.
Gerai, jei kaime atsiranda vienas kitas veiklus žmogus – iš karto gyvenimas pagyvėja. Tokių aktyvistų mums labai trūksta, nes matome, kad neturime ką net bendruomenės pirmininku išrinkti. Kas aktyvesnis, su aukštuoju, tas jau dirba nuo ryto iki vakaro, – jam nėra kada. Trūksta mums ir tų renginių, koncertų. Kita vertus, Kultūros namuose tokia salė, kad tikra gėda čia ką nors kviestis…”, – visas kaimo aktualijas išdėstė ponia Vilija.
Aurimas
– Kaime tikrai neliksiu. Kodėl? Juk čia nėra ką veikti. Ūkininkavimas manęs netraukia, o visa kita… Noriu kur nors iš Lietuvos išvažiuoti, pavyzdžiui, į Airiją. Visai nenoriu čia pasilikti. Kaime nėra darbo, atlyginimai maži. Nematau jokių perspektyvų. Manau, išvažiuosiu, kai tik baigsiu mokslus. Dabar man šešiolika, liko mokytis treji metai. Na, nelabai man sekasi mokykloje, bet jei norėčiau, mokyčiausi gerai. Kas trukdo? Aj… mergos galvoj, – juokiasi. – O šiaip, čia net pramogų nėra – diskotekos nebevyksta, uždraudė, nes kiekvieną savaitgalį dvi „chebros” muštynes rengdavo. Liks kaime tik senukai…
Dalia
– Kodėl jaunimas bėga iš kaimo? Na ką aš žinau… Mano dukra, pavyzdžiui, Ispanijoje gyvena. Daug kas jau išvažiavo. Gal neįsivaizduoja savo ateities kaime? Juk net autobusas ne visada į Gargždus važiuoja, nors grafikas yra, – jei neturi mašinos, esi čia įkalintas. Normaliai mokamų darbų irgi nėra. Anksčiau buvo lentpjūvė, o dabar jau nebėra jos. Aš niekur nedirbu – mane dukra išlaiko. Na, už 400 litų, ponia, dirbti tikrai neapsimoka! Į Klaipėdą važinėti – brangu. Iki Gargždų – litas, nuo Gargždų iki Klaipėdos – 2,50 Lt, o parvažiuoti, pavalgyti juk irgi reikia. Tad gerai, kad turiu dukrą ir dar tokį gyvenimo draugą, kurie man padeda… Kaime nemažai skurstančių. Aš čia gyvenu septynerius metus ir matau. Kas turi daug gyvulių, sukasi, veža į Gargždus pardavinėti sūrio, grietinės, pieno, bet tokių nedaug…
Antanas
– Mūsų kaime gyventojų mažėja – greitai liks tik seniai. Niekaip tu to jaunimo nepriversi pasilikti! Aš suprantu: darbo neturi, todėl ir išsikelia – kas į didesnius miestus, kas į užsienius. Štai ir mano mergelė žada išvažiuoti. Ji studijuoja Klaipėdoje trečiame pedagogikos kurse, kol kas išvyks tik trumpam, per atostogas. Aš pritariu, tegu važiuoja, – užsidirbs. Kaip gyvenam? Lyg ir neblogai, bet liūdna, kad daug šeimų skursta; neturi vaikų nei kuo aprengti, nei ką pavalgyti duoti. Sunkiausia toms moterims, kurios vienos, be vyrų, vaikus augina, o dar jei išgeriančios… Yra tokių, yra. O ką mes, pensininkai, – vargstame, kaip ir visi. Pensijos juk mažos. Nebeišlaikau savo ūkelio iš pensijos, neverta nei šienauti, nei karvių ar kiaulių auginti. Gerai, kad vis kokį darbelį susirandu, nes vien pensijos tikrai mažoka. Bus lengviau, kai žmona išeis į pensiją. Bet kad jau šešis mėnesius negauna dokumentų. Netvarka. Jau sakiau, kad reikės „TV pagalbą” išsikviesti…
Jadvyga
– Maži atlyginimai kaime, nepragyvena žmonės. Išvažiuoja jaunimas, nes nėra kitos išeities – kaipgi kitaip? Bet juk ta Lietuvėlė išnyks, jei taip ir toliau! Prapuls mūsų šalelė. Aš, jei jaunesnė būčiau, tai niekur nevažiuočiau, Lietuvoje esu gimusi, čia ir mirsiu. Jokie pinigai manęs nesuviliotų. Daug pinigų – tai „smertis”, prie gero neprives. Gaila, kol kas nepastebime, kad gyvenimas gerėtų. Į Europos Sąjungą įstojome, bet jokių permainų nepajutau. Žiūrėk, ne tik nepagerės, bet dar ir pablogės tas gyvenimas: kur jau ne, kai tą eurą įves! Buvo rubliai, atsimenate, kiek pinigų pradingo? Po metų, kai vėl keis pinigus, ar nebus tas pats? O šiaip man visai neatrodo, kad gyvenčiau kaime… Dar sovietmečiu mus iš trobelės iškraustė, į daugiabutį perkėlė, bet aš niekaip nepriprantu. Suvarė kaip į kokį lagerį… Jei tik atsirastų galimybė, mielai vėl į namuką grįžčiau.
Giedrė Petkevičiūtė