Jau pusantrų metų Lietuvos pasienio pareigūnai saugo išorines Europos Sąjungos sienas. Dar po metų, 2007-aisiais, Lietuva svajoja prisijungti prie Šengeno sutarties. Tačiau kol kas kyla rimtų abejonių, ar spėsime tam pasiruošti, ar išorinių ES sienų apsauga atitiks Šengeno sutarties standartus. Juolab kad užsienio ekspertų nuomonė šiuo klausimu kol kas mums yra nepalanki.
Priežasčių tokiai situacijai – tiek vidinių, tiek tarptautinių – apstu.
Šaliai tapus Europos Sąjungos (ES) nare, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pakrančių apsaugos bei Pagėgių rinktinėms ir Klaipėdos teritorinei muitinei tenka patirti, kad kontrabandininkai po 2004 metų gegužės 1-osios keliskart suintensyvino savo nelegalų verslą.
Mūsų pareigūnai sienas ir ekonominius interesus stengiasi saugoti bendradarbiaudami tarpusavyje bei su kolegomis užsienyje. Sulaukiame ir ES paramos, tik vargu ar spėsime laiku ja pasinaudoti: viena, trukdo dar nenužymėta Lietuvos ir Rusijos siena, kita vertus, Europos lėšos, numatytos mūsų pasienio sargų moderniai technikai bei įrangai, klimpsta skandaluose dėl viešųjų pirkimų konkursų skaidrumo.
Tad pasieniečiai bei muitininkai mūsų valstybės (o kartu ir ES) jūrinę sieną Baltijos jūroje, sieną su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, einančią Kuršių mariomis ir Nemunu, saugo naudodamiesi negausia technika bei įranga.
Kol kas vienas iš nedaugelio realių teigiamų rezultatų ruošiantis atitikti Šengeno sutarties reikalavimus yra sėkmingai rengiami visų lygių personalo mokymai. O juk jau po pusmečio, 2006 metų liepos mėnesį, laukiama Šengeno sutarties šalių ekspertų, atvyksiančių įvertinti mūsų pasirengimo. Nuo jų sprendimo priklausys, ar prisijungsime 2007 metų prie Šengeno sutarties su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Sumuštinis juodaodžiui
VSAT aukštųjų pareigūnų komisija šį rudenį apvažinėjo visas išorines ES sienas saugančias užkardas, vertindama, ko dar trūksta, kad pasienio kontrolės punktai atitiktų Šengeno standartus. Deja, daugelyje trūksta dar daug ko. Pasak Pagėgių užkardos vado majoro Antano Albrekto, kalbinto Panemunės pasienio kelio poste, net nekalbant apie pačią sienos apsaugą, rūpesčių pakanka. Pavyzdžiui, Panemunėje prireiks statybų, nes reikia pasirengti ir galimiems prieglobsčio prašytojams iš trečiųjų šalių.
„Turime rasti, kur bus galima patalpinti prieglobsčio prašytojus, nes juos Panemunėje teks laikyti iki 2 parų. Be to, turime paruošti žmones, mat pareigūnai turės bendrauti anglų kalba. Beje, dar vienas galvosūkis – potencialius prieglobsčio prašytojus teks ir maitinti. Ar mūsų pareigūnas, atsinešęs pietums du sumuštinius, vieną turės atiduoti kokiam juodaodžiui?” – nušvietė situaciją majoras.
O juk dabar užkardai visas pajėgas tenka mesti konkretiems sienos apsaugos uždaviniams. A. Albrektas pripažino: „Mūsų kontroliuojamame ruože Nemuno pakrantėje, žinau, yra 19 vietų, iš kur kontrabandininkai plukdo nelegalias prekes. Neabejoju, kad ir dabar bent penki tokie stebi padėtį nuo rusų kranto, laukdami palankaus momento. Man atrodo, kad kartais kontrabandininkų žygiai būna ne šiaip pavieniai, o organizuota ataka.”
Neatsitiktinai nuo gruodžio 6 dienos į pagalbą VSAT Pagėgių rinktinei, saugančiai valstybės sienos ruožą su Rusijos Kaliningrado sritimi, pasiųstos vidaus tarnybos II pulko pajėgos bei specialiosios paskirties būrių ekipažai iš visų Lietuvos sienos apsaugos rinktinių. Tokių priemonių imtasi prieš šiuo metų laiku tradiciškai suaktyvėjančius kontrabandinių prekių, ypač cigarečių, gabentojus.
Apgaulingas saugumo jausmas
Tarptautinių ekspertų teigimu, vieni didžiausių ir pelningiausių kontrabandininkų maršrutų Europoje driekiasi per Baltiją. Nors po 2004-ųjų gegužės 1-osios Baltijos jūrai tapus kone ES vidaus jūra (Sankt Peterburgo ir Kaliningrado uostai liko vieninteliai, priklausantys ne ES šalims), panašu, jog Baltijos šalių vyriausybes buvo užliūliavęs apgaulingas saugumo jausmas. Iki šiol tiek pastarosios, tiek jų partnerės ES šalyse labiausiai rūpinosi rytinėmis mūsų sienomis. Ne vien Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių vyriausybės negalvoja apie tokias investicijas į pakrančių apsaugą, kokiomis pastaruoju metu gali pasigirti Ispanija, Italija ar Graikija. Baltijos regiono šalys pamiršta apie tai, kad Kategato ir Skagerako sąsiauriuose pasienio kontrolės nėra ir nebus, o į Baltiją gali įplaukti kiekvienas. Kontrabandininkams telieka iškrauti krovinį atviroje jūroje, o ten krovinį perims pseudožvejai ir pseudoturistai, bendradarbiaujantys su nusikaltėliais.
Faktai rodo, kad pasienio padaliniams, saugantiems vakarines bei pietvakarines šalies sienas, tenka susidurti su kur kas stipresniu priešu – didžiule tarptautinio organizuoto nusikalstamumo struktūra, o grupuotės, veikiančios Lietuvoje, tėra tik tos struktūros dalis. Į tai atkreipė dėmesį ir Džono Hopkinso universiteto Vašingtone (JAV) bei Upsalos (Švedija) universitetų įkurtas Jungtinis transatlantinis tyrimų ir politikos centras. Pastarojo šių metų birželį Stokholme surengtos konferencijos, skirtos organizuoto nusikalstamumo problemoms Baltijos jūros regione, dalyviai konstatavo, kad padėtį Lietuvoje formuoja jos geografinė padėtis, socialinės bei politinės plėtros tendencijos.
Globalizacijos procesai paskatino organizuoto nusikalstamumo plėtrą. Pavyzdžiui, laisvas žmonių ir darbo jėgos judėjimas per sienas padidino organizuotos legalios ir nelegalios migracijos mastą ir padėjo atsirasti legalioms ir nelegalioms struktūroms, gabenančioms žmones per sienas.
Šiandien daugelis organizuoto nusikalstamumo grupuočių Baltijos jūros regione dalyvauja transnacionaliniuose nusikaltimuose. Tarp pastarųjų dažniausiai sutinkamas yra nelegalių prekių gabenimas iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Baltijos šalių į senąsias ES valstybes.
Pelningas verslas
Anot minėtosios jungtinio transatlantinio tyrimų ir politikos centro Stokholme surengtos konferencijos pranešėjų, netruko pasitvirtinti faktas, kad organizuotas nusikalstamumas Baltijos jūros regione yra itin pelningas verslas, o tai tik dar labiau suaktyvino nusikaltėlių veiklą. Organizuoto nusikalstamumo grupuotės naudoja pajamas, pelnytas iš nusikaltimų, vis naujoms savo operacijoms finansuoti. Pelningiausios veiklos rūšys yra kontrabanda, narkotikų prekyba, automobilių vagystės ir prostitucija. Keletas labai aukštu organizavimo lygiu pasižyminčių grupuočių turi net savo „iždus”. Tos lėšos skiriamos finansuoti nusikalstamoms operacijoms.
Stokholmo konferencijos dalyviai, remdamiesi Lietuvos teisėsaugos institucijų duomenimis, teigė, jog Baltijos jūros regione veikiančios organizuoto nusikalstamumo grupuotės, užsiimančios narkotikų kontrabanda bei nelegalių migrantų gabenimu, paprastai palaiko ryšius su muitinės ir kitais pasienio apsaugos pareigūnais. Beje, grupuotės, užsiimančios prostitucijos verslu, dažnai taip pat turi policijos „stogą”. Daugelis grupuočių naudoja dalį savo fondų tiems pareigūnams papirkinėti.
Lietuvos policijos vertinimu, vienuolika nusikaltėlių grupuočių, užsiimančių tokiais nusikaltimais kaip kontrabanda, automobilių vagystės, prostitucija ir nelegalių migrantų gabenimas, yra susijusios su organizuoto nusikalstamumo grupuotėmis kitose šalyse, tokiose kaip Rusija, Latvija, Lenkija, Ukraina, Vokietija ir Nyderlandai. Keletas gerai organizuotų grupuočių Vilniuje ir Kaune turi „patarėjus” kitose šalyse, padedančius planuoti grupuočių tarptautinę veiklą.
Sienos sargų „ginkluotė”
Ką mūsų pasienio tarnybos gali priešpastatyti tarptautiniam nusikalstamo pasaulio „aštuonkojui”, apraizgiusiam šalį kontrabandos kelių, nelegalaus verslo įmonių ir korupcinių ryšių raizginiu? Dažniausiai tik sąžiningą tarnybą valstybės (ir ES) labui – dažnai neturint tinkamų patalpų, stokojant technikos bei modernios įrangos.
VSAT Pakrančių apsaugos rinktinės pulkininkas Vainius Butinas sako: „Kitaip nei kitos pasienio apsaugos rinktinės, Pakrančių apsaugos rinktinė vykdo kelias funkcijas – saugo jūrinę sieną bei sieną, einančią Kuršių mariomis, uostą bei vadinamąją žaliąją sieną. Pagrindinė problema uoste, kuri, beje, jau geranoriškai sprendžiama, – iki šiol uosto užkarda neturėjo savo patalpų. Kai nuomojame vietą pas tuos, kuriuos kontroliuojame, darbo kokybė – ne ta. Be to, savo įrangos stebėti priekrantę mes neturime. Bendradarbiaujame su Karinėmis jūrų pajėgomis – naudojamės jų radarų sistema, tačiau ji mus tenkina ne visiškai. Naudojamės Uosto direkcijai priklausančiomis stebėjimo priemonėmis.
Jūrinės sienos apsaugos problema – statoma Kopgalio užkarda. Nuo 1999 metų tęsėsi krantinių, angarų ir kitų objektų projektavimo darbai. Dabar, kai tie projektai parengti, tikimės, kad jie bus įgyvendinti sparčiau. Kita problema – katerių atnaujinimas, naujų katerių įsigijimas. Turėtume ES pinigais įsigyti du naujus katerius, tačiau tas procesas dėl ne nuo mūsų priklausančių priežasčių užsitęsė. Sausumoje problemiška įvardinčiau užkardos rekonstrukciją Nidoje”.
Klaipėdos teritorinės muitinės viršininkas Antanas Šipavičius pripažino, kad aktualiausia muitinės veiklos problema uoste – nėra įrengta tinkama infrastruktūra, t.y. nesukurtos reikalavimus atitinkančios sąlygos prekių tikrinimui atlikti, dėl to nepatogu legaliam verslui atlikti norimas muitinės procedūras.
„Yra parengtas muitinės posto projektas – artimiausiu metu bus paskelbtas jo statybos konkursas. Diskusija dėl šio posto tęsiasi jau nuo 2000 metų, o rezultatų… Veterinarijos ir fitosanitarijos postas uoste yra įkurtas, o muitinės – nėra.
Paprastai verslui yra sudaroma galimybė pasitikrinti krovinius prieš pateikiant prekes muitinei, o pas mus uoste ji yra ribota. Uoste nėra sukurtos reikalavimus atitinkančios infrastruktūros fiziniam prekių tikrinimui atlikti, todėl sąlygos deklaruoti ir pateikti gabenamas prekes muitinei yra kiek apsunkintos. Didžiausią dėmesį Malkų įlankos jūrų uosto poste skiriame jūrinių konteinerių muitiniam tikrinimui. Konteinerių srautai labai didėja, todėl tikslinga muitinės postą įrengti netoli konteinerių terminalo. Čia planuojama įrengti ir galingesnę konteinerių skenavimo”, – sakė A. Šipavičius.
VSAT Pagėgių rinktinės vadas pulkininkas Genadijus Kuznecovas „Vakarų ekspresui” tvirtino, jog siena su Rusijos Kaliningrado sritimi dar nėra įrengta – pati infrastruktūra dar tik pradedama kurti.
„Šengeno standartų atitikties priemonių plane yra numatyta naujų užkardų statyba prie pat valstybės sienos, įvairios videosistemos, numatytos amfibijos – turėtume nemažai priemonių gauti”, – vylėsi G. Kuznecovas. Tačiau Pagėgių užkardos vadas majoras A. Albrektas padėtį vertina realiai: „Žada mums daug, bet tų pažadų dar nevykdo. Todėl turime pasikliauti tuo, ką turime”.
Artūras Grigaliūnas