Pasaulio ultratriatlono čempionui 47 metų Vidmantui Urbonui jau kelios savaitės maudžia ne tik ranką, bet ir širdį.
Po to, kai futbolo treniruotėje susidūrus su priešingos komandos žaidėju V.Urbonui lūžo ranka, jis nebegali nerti į baseiną. O tai reiškia, kad savo grandiozinį tikslą – Lamanšo sąsiaurio šturmavimą ateinantį rugpjūtį jam gali tekti pamiršti.
„Bet nieko, dar ne vakaras. Laiko iki vasaros pabaigos dar daug, treniruosiuos ir, jei viskas gerai, bandysiu plaukti”, – nepaleido vilties kenčiantis sportininkas.
Jo riešo kaule dabar pūpso varžtas.
Rankos lūžis – tik antras V.Urbono gyvenime. Pirmąjį jis jau bemaž ir pamiršo – tai buvo vaikystėje.
Tuomet lūžo ta pati ranka, tik kitoje vietoje. Vėliau net ir savo karjeros viršūnėje, itin intensyviai treniruojantis garsiajam triatlonininkui neteko patirti jokio skausmingo kaulo trakštelėjimo.
Aplenkė sportininką ir sudėtingos operacijos. Vaikystėje jam yra operavę tik nedidelį augliuką.
„Tai signalas, kad artėja senatvė”, – kiek liūdnesne gaida pastarąją nelaimę apibūdino V.Urbonas, bet iškart pareiškė, kad juokauja.
Buvusiam sportininkui nuotaiką gerokai pataisė ir medikai. V.Urbonas nesigaili nelėkęs ieškoti geresnių specialistų į Vilnių ar Kauną, nors panevėžiečiai iš karto jam pasiūlę siuntimą pas profesorius.
Nelaimėlio ranką operavo ortopedijos skyriaus vedėjas Julius Šileika. Jis netgi leido pacientui pasirinkti – operuoti ar ne. Nedaug nuskilęs riešo kauliukas galėjo užgyti ir be varžto, tačiau gydytojas įspėjo, kad tada plaukiant gali nuolat skaudėti. Šis faktas privertė ryžtis operacijai.
V.Urbonas dabar galėtų gailėtis tik vieno – kad nebuvo apsidraudęs. Rankos lūžis kompensuojamas nemaža suma.
Kaltas partijos bičiulis
Apie skausmingą susidūrimą su priešininku futbolo aikštėje sportininkas nelinkęs daug pasakoti.
„Tai buvo aštri kontrataka”, – tik tiek tepasako.
Tiesiog sunku iškvosti ir žaidėjo, su kuriuo jis susidūrė, pavardę.
Vis dėlto gandai po Panevėžį sklando greitai. Jau ne paslaptis ir tai, kas buvo V.Urbono traumuotojas. Pasirodo, kad aikštelėje jis susidūrė su kolega ir partijos bičiuliu Viktoru Trofimovu.
Dar prieš pusmetį abu konservatoriai sėdėjo netoliese – V.Trofimovas buvo mero patarėjas ekonomikai, o V.Urbonas – sporto reikalams. Tik pastarojo pareigos oficialiai vadinasi kitaip – tarybos sekretoriato vyriausiasis sporto specialistas.
Dabar V.Trofimovas persikėlė į kitą aukštą – jis tapo Miesto ūkio skyriaus vadovaujančiuoju inžinieriumi. Nepaisant to, jaunas inžinierius liko ne mažiau pavojingas futbolo aikštelėje. Apvalokam tvirto sudėjimo vyrui vienas juokas nublokšti priešininkus.
Neseniai „Panevėžio rytas” rašė apie V.Trofimovą kaip ne itin mandagų valdininką. Kaip skundėsi panevėžiečiai, jis interesantus kabinete sutikdavo ir kramtomosios gumos burbulus pūsdamas. Taip pat jaunas vyras nesikuklindavo bendraudamas su kur kas už save vyresniais žmonėmis, tujindavo juos.
Sklido kalbos, kad ir sporto aikštėje V.Trofimovas – ne džentelmenas. Tačiau V.Urbonas žurnalistei iš karto pareiškė, kad priekaištų jaunajam kolegai jis neturi – kova aikštelėje buvusi garbinga. Traumos juk esą daugelio sportininkų palydovės.
V.Trofimovas nenoriai su žurnaliste kalbėjo apie nesėkmingas rungtynes. Valdininkas sakė jau pamiršęs tą situaciją, kai priešininkui nuo susidūrimo lūžo ranka.
Baseine dirbs kojomis
Nors jau kuris laikas V.Urbonas buvo įpratęs per savaitę bent po kartą su bendraminčiais iš savivaldybės pagainioti kamuolį sporto rūmuose, tačiau ši priverstinė pertrauka jam – ne bėda. Dėl futbolo prisiekęs ultratriatlonininkas galvos niekada nebuvo pametęs.
O štai plaukimas – tai tikroji garsiojo panevėžiečio aistra. Lamanšas jam iš tiesų neduoda ramybės.
Plaukti jis veržiasi ir dabar. Gydytojai jam gailestingi – pažadėjo leisti tą daryti vos tik nuėmus gipsą. Tik prigrasė visą mėnesį po to šiukštu vandenyje nesiirti nesveikąją ranka.
Todėl kurį laiką plaukikas baseine dirbs vien kojomis. Tai jį irgi artins prie Lamanšo šturmo.
Šuo Kikas laižo ranką
Nedarbingumo lapelis ligoniui kol kas išrašytas iki kito savaitgalio. Gydytojai jį žada dar tęsti, tad nuobodybių laikas, kai nėra kuo užsiimti, V.Urbonui gresia ilgiau užtrukti.
Tačiau jį ir sugipsuota ranka galima sutikti savivaldybėje.
Namuose panevėžietis bando užmušinėti laiką viena ranka barškindamas kompiuterį. Sportininkas tikina, kad jam didesnės namiškių pagalbos nereikia – pats jau išmoko apsirengti bei pavalgyti sveikąja ranka.
Tačiau jei ir reikėtų pagalbos – ji šalia. Žmona Rita kaip tik medicinos specialistė, o sūnus Rokas dar paskutiniai metai šalia tėvų – baigia dvyliktą klasę. Šuo Kikas nuolat pasirengęs laižyti nesveikąją ranką – žmonės sako, kad nuo to ji greičiau gyja.
Fantastiški planai – realūs
V.Urbono planai – vis dar fantastiški. Tačiau tik svajokliu jo vadinti niekas nedrįsta, nes atkaklusis triatlonininkas bemaž visus juos įgyvendina.
Prieš 7 metus jis Meksikoje nuskynė pasaulio ultratriatlono laurus, pirmasis planetoje per 18 parų įveikęs 4516 kilometrų alinančią trasą. Tuomet jis nuplaukė 76 kilometrus, nubėgo 844 km ir dviračiu numynė 3600 km.
Dar po metų V.Urbonas Lietuvoje išilgai įveikė Nemuną – per 100 valandų jis nuplaukė 460 kilometrų. Dabar daugelis neabejoja, kad vadinamasis geležinis žmogus gali įveikti ir Lamanšą, tik kiek daugiau abejonių tarp gerbėjų dėl Baltijos jūros.
Apie tai, kad plaukikui įmanoma įveikti Baltijos jūrą, V.Urbonas yra tvirtinęs ir savo karjeros zenite.
Vienintelis dalykas, kas turėtų pristabdyti V.Urboną arba bent jau versti jį itin gerai apskaičiuoti jėgas – tai prieš 6 metus vos jo nenuvaręs į kapus patirtas išsekimas nuo itin didelių krūvių.
Tik didelių šalies medikų pastangų ir paties sportininko valios dėka jam pavyko nugalėti ir mūšyje dėl gyvybės.
Šią vasarą, jau pasijutęs visiškai atsigavęs po mirtimi jam grėsusios išsekimo ligos – robdamiolizės, garsus sportininkas vėl nėrė į triatlono trasą Danijoje. Po to prašneko apie Lamanšą.
Lamanšas per siauriausiąją vietą nėra itin platus – 32 kilometrai. Baisus jis ne ilgiu, o atvirais, nuo gamtos stichijų priklausančiais vandenimis. Sąsiaurį nuolat bando įveikti ir įveikia pasaulio drąsiausieji. V.Urbonui, jei ne atlaikytas balansavimas ties mirtimi, tai irgi būtų juokas.
„Dabar noriu patikrinti, ar po tokių sunkių ligų įmanoma tiek atsigauti, kad vėl šį tą pasiektum”, – sakė V.Urbonas.
Limina Kepalaitė
„Panevėžio rytas”