Vaikišką baimę galima išaugti

Vaikų baimė – nemaloni, tačiau natūrali savisaugos instinktą sustiprinanti būsena. Jeigu nepereina į kasdienį mažamečio gyvenimą trikdančią fobiją. Netinkamai reaguodami į atžalų baimes, kai kurie tėveliai ne tik nepadeda jų atsikratyti, bet ir dar labiau paskatina bijoti.

Kalta vaizduotė

Klaipėdos psichikos sveikatos centro vaikų ir paauglių ambulatorinės tarnybos psichologės Rasos Karalienės teigimu, visi penkerių – šešerių metų vaikai ko nors bijo.

Mažamečių baimės paprastai neatsiranda iš niekur. Dėl pernelyg jautrios reakcijos į, atrodytų, kasdieniškas ir nepavojingas situacijas ar objektus neretai būna kalta laki penkiamečių ar šešiamečių vaizduotė.

„Skirtingai nei paauglių ar suaugusių žmonių, tokio amžiaus vaikų mąstymas yra ne kalbinis, bet vaizdinis”, – aiškino psichologė. Todėl, filmuke pamatęs didelį ir piktą vorą, vaikas išsigąs ir mažiuko jo kambario kampe tūnančio voragyvio.

Grasinti negalima

Graudžiomis ašaromis apsipils ir itin nemalonius pojūčius vaikas išgyvens kaskart atsidūręs panašioje į kadaise jį išgąsdinusią situacijoje. Pavyzdžiui, jeigu mažametį netikėtai užpuolė gaidys, aplojo ar apkandžiojo šuo, tikėtina, kad šių paprastai draugiškų gyvūnų baimė mažylį kamuos ilgesnį laiką.

Tas pats atsitiks ir kartą vos nenuskendus, nusideginus, išsigandus tamsos, pasiklydus. „5-6 metų amžiaus vaikai yra labai prisirišę prie tėvų, nuo kurių tuo metu visiškai priklauso jų saugumas. Todėl vaikai labai bijo likti vieni, stengiasi nuolat būti šalia mamos ir tėčio, net miegoti kartu. Tačiau tokio amžiaus vaikai ir neturi būti vieni”, – įsitikinusi R. Karalienė.

Anot gydytojos, kai kurie tėvai tuo naudojasi stengdamiesi priversti atžalą jiems paklusti. „Nenori su manimi eiti? Paliksiu tave čia” arba „Jeigu neklausysi, paliksiu tave vieną ir galėsi „išsidirbinėti”, – visiškai netinkamo, bet itin dažno suaugusiųjų elgesio su atžalomis pavyzdys.

Ignoravimas kenkia

Matydami, kad vaikui kažkas kelia nerimą, kad pasikeitė jo elgesys, bendravimo maniera, sutriko miegas, tėveliai turėtų pasistengti suprasti prastos mažojo nuotaikos ir savijautos priežastį.

Išsiaiškinę, ko vaikas bijo, tėvai galėtų prisipažinti, kad ir jie vaikystėje bijojo pelių, liftų, tamsos, vienatvės ir pan. Patartina atžalai skirti kiek daugiau dėmesio negu anksčiau, bet nereikėtų vaiko baimės pernelyg sureikšminti, perdėtai saugoti nuo jam nemalonių situacijų, drąsinti.

Taip pat negalima baimių ignoruoti, neigti. Tokiu atveju ko nors baimė gali užsitęsti, pereiti į mažylio gyvenimo kokybę prastinančią liguistą formą – fobiją.

Reikia kantrybės

Bijoti būdinga tiek mergaitėms, tiek berniukams, tačiau pirmųjų baimės dažniau pateisinamos. Berniukams neretai liepiama „susiimti ir būti vyrams”. „Bet koks jis vyras, jeigu jam – tik penkeri?” – retoriškai klausė psichologė.

Vaikiškos baimės ilgainiui dažniausiai praeina. Tačiau gali prireikti ne vieno mėnesio, kad mažylis pats ar su tėvų, psichologo pagalba atsikratytų savo baimių.

„Nereikėtų tikėtis, kad šiandien šuns sukandžiotas mažametis rytoj vėl linksmai žais su keturkoju. Juk jeigu suaugęs žmogus vakar buvo užpultas, šiandien jis tikrai netrokš naktinio pasivaikščiojimo”, – sakė gydytoja.

Julija Gural