Triukšmingų kalbų vengiantys pramonininkai išmoko bendrauti su politikais, nors šie ne visada atsižvelgia į verslo atstovų nuomonę
Rytoj sostinėje vyks didžiausias verslo įmones bei asociacijas vienijančios Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) VI suvažiavimas.
Jo metu LPK prezidentas Bronislovas Lubys pateiks 2001-2004 metų veiklos ataskaitą, taip pat planuojama svarstyti įvairius klausimus, susijusius su ūkio bei pramonės šakų perspektyvomis, socialine gerove, šešėliniu verslu ir kt. Apie organizacijos veiklą „Kauno diena” kalbėjosi su LKP prezidentu Bronislovu Lubiu.
– Kaip įvertintumėt LPK vaidmenį formuojant šalies ūkio plėtros politiką?
– Į šį klausimą geriausiai atsakytų visi, kurie vertina mūsų veiklą. Konfederacija yra lobistinė organizacija, kuri siekia atstovauti, ginti ir įtvirtinti savo narių interesus įvairiose visuomenės bei valdžios institucijose.
Su šalies bei regioninės valdžios atstovais palaikome nuolatinius ryšius. Mūsų atstovai Vyriausybėje bei Seime turi galimybę dalyvauti komitetų posėdžiuose. Jeigu svarstomi itin svarbūs klausimai, pajėgas sustipriname ir siunčiame atstovus iš suinteresuotų organizacijų. Turime teisę dalyvauti ir Vyriausybės posėdžiuose. Be to, tiek iš Vyriausybės, tiek iš Seimo gauname nutarimų bei įstatymų projektus, kitus rengiamus dokumentus. Taigi turime galimybę teikti pasiūlymus ir siekti priimtiniausio rezultato. Tai mums gana dažnai pavyksta, o nuomonę išdėstome beveik visais svarbiausiais ūkio plėtros, naujų įstatymų priėmimo klausimais.
LPK bene aktyviausiai iš visų visuomeninių organizacijų bendradarbiauja su profesinėmis sąjungomis. Kaip tik šią savaitę su Vyriausybe ir profesinėmis sąjungomis Trišalėje taryboje pasirašėme susitarimą dėl bendradarbiavimo ir problemų sprendimo socialinio dialogo keliu.
Lietuvos verslo interesams atstovaujame ir tarptautiniu mastu. LPK yra kelių tarptautinių asociacijų, tarp jų stambiausios ES lobistinės organizacijos UNICE narė. Aktyviai dalyvaujame įvairiose konferencijose, seminaruose ir susitikimuose su Europos Komisijos nariais, kuriems taip pat teikiame savo nuomonę. Be to, palaikome glaudžius santykius su kitų šalių panašiomis konfederacijomis bei asociacijomis, iš kurių turime ko pasimokyti.
Taigi mes šiandien atliekame tikrai solidų darbą, kuo negali pasigirti nė viena kita visuomeninė organizacija. Tarptautinėje sferoje mes esame geriausiai žinomi ir labiausiai matomi.
– Ir vis dėlto ar pastaraisiais metais organizacijos įtaka nėra sumažėjusi? Pramonininkų balsas lyg ir ne taip garsiai girdisi?
– Toks įspūdis gali susidaryti tik dėl to, kad mes rečiau keliame triukšmą. Anksčiau mes iš tiesų daugiau triukšmaudavome, platindavome viešus pareiškimus, garsiai kritikuodavome ir visaip kitaip reikšdavome savo nuomonę.
Šiuo metu konfederacija dirba kryptingiau ir yra labiau susitelkusi siekiant konkrečių rezultatų įvairiose ūkio sferose. Galbūt dabar mes patys susivokėm, kaip reikia bendrauti su politikais.
Be to, kai kuriuos aktualius klausimus mums pavyksta be didelio rezonanso išspręsti organizacijos viduje, nes, kaip žinoma, kartais kyla konfliktų tarp atskirų verslo grupių. Tokiais atvejais mes patys prašome Ūkio ministerijos leisti pirmiausia padiskutuoti šiais klausimais tarpusavyje. Dažniausiai sudarome darbo grupę, į kurią įtraukiame besiginčijančių įmonių atstovus ir kartu su konfederacijos vadovybe ieškome kompromiso. Paprastai pavyksta surasti abiem pusėms priimtiną variantą, nors kartais darbo grupei tenka diskutuoti net ilgiau kaip pusmetį.
– Kartais atrodo, jog politikai tik formaliai teiraujasi verslininkų nuomonės vienu ar kitu klausimu, tačiau į pareikštą poziciją visiškai neatsižvelgiama.
– Iš tiesų taip nėra. Žinoma, verslininkams ne visada pavyksta įtikinti politikus absoliučiai visais klausimais. Kartais mūsų balsas nebūna išgirstas. Galėčiau pateikti ne vieną raštą, į kurį taip ir nebuvo atsižvelgta. Tačiau, nepaisant to, mes esame išlaikę gerus santykius su parlamentarais, visais Vyriausybės nariais, o ypač su ministrais, kuruojančiais įvairias ekonomikos, ūkio sritis, socialinius reikalus. Su politikais mes gana aštriai diskutuojame, ko anksčiau vengdavome. Suprantama, galva sienos nebedaužysim, jeigu yra ir durys, ir langai.
Vis dėlto Lietuvoje dar yra per daug negatyvių tiesioginio valdymo apraiškų. Sakykim, dėl trijų papildomų atostogų dienų vienareikšmiai nusprendė valdžios atstovai, nors dėl to turėjo susitarti darbdaviai ir profsąjungos. Kas iš to išėjo? Vieni verslininkai buvo pajėgūs įgyvendinti naują įstatymą, o kiti pradėjo ieškoti visokių išeičių, net mažino atlyginimus darbuotojams.
– Kokius tikslus keltumėte LPK artimiausiems dvejiems trejiems metams?
– Vienas iš aktualiausių klausimų, kurį reiktų spręsti kuo greičiau, tai – ES direktyvų įgyvendinimas Lietuvos įstatyminėje bazėje. Deja, iki šiol toli gražu ne visi mūsų šalies įstatymai atitinka ES teisės normas. Maža to, kai kurie teisės aktai netgi nutolsta nuo Lietuvos Konstitucijos!
Rengiant naująjį, šiuo metu atidėtą Gamtinių dujų įstatymą mes pirmiausia reikalavome, kad būtų laikomasi ES direktyvos, kuri yra itin išsami. Tokios principinės nuostatos ketiname laikytis ir toliau, nors visko gali būti, kad šis įstatymas rudenį bus priimtas neatsižvelgiant į mūsų pastabas.
Iš viso dar yra apie trisdešimt įstatymų, kurie nėra suderinti su ES direktyvomis. Beje, dalis tarptautinių teisės aktų net nepradėti diegti mūsų šalyje. O tai reiškia, kad Lietuvos verslui yra sudarytos prastesnės sąlygos nei Prancūzijos, Vokietijos ar kitų ES šalių verslininkams. Mes jau ir taip turime sukaupę mažesnį kapitalą, negalime pasigirti pačiomis pažangiausiomis technologijomis, o čia dar susiduriame su papildomomis kliūtimis, t.y. esame priversti dirbti sudėtingesnėmis konkurencinėmis sąlygomis. Jeigu įstatymų leidėjai paisytų ES reikalavimų, Lietuvos verslininkai turėtų bent jau panašias verslo sąlygas kaip konkurentai užsienyje.
– Kaip, Jūsų nuomone, mūsų šalies verslininkams sekasi įsitvirtinti vieningoje ES rinkoje?
– Aš dar nedrįsčiau sakyti, kad įmonės įsitvirtina ES, nors dauguma verslininkų palankiai vertina pirmuosius šalies narystės metus. Verslui dar labai didelės įtakos turi ne tik dolerio ir euro kursų svyravimai, bet ir Vakarų požiūris. Niekam ne paslaptis, kad mes dar nesame Europoje priimami kaip lygūs su lygiais. Tam įtakos turi net ir neigiamos publikacijos užsienio spaudoje apie mūsų tautiečių kriminalinę veiklą. Ispanijos gyventojams kur kas įdomiau skaityti, ką iškrėtė atvykėlis lietuvis nei vietinis ispanas. O tokių faktų, kad lietuviai yra darbštūs ir geri darbuotojai, užsienio spaudoje nedaug surasi. Tačiau pasitikėjimas Lietuvos verslu po truputį didėja.
– Lietuvoje vis dažniau tenka išgirsti apie sunkius įtarimus, metamus garsiems mūsų šalies verslininkams. Ar verslo struktūros netampa kriminalinių nusikaltėlių prieglobsčiu, kur ne tik plaunami pinigai ir legalizuojamos nusikalstamu būdu įgytos lėšos, bet ir užsakomos konkurentų žmogžudystės?
– Ne, su tokiais teiginiais tikrai nenorėčiau sutikti. Tačiau net ir versle jaučiama, sakyčiau, genetikos įtaka. Lietuvoje buvo nelegalaus kapitalo, kurio dalis tam tikrose srityse genetiškai persiduoda ir iki šiol, o visam verslui metamas šešėlis. Nenorėčiau įvardyti konkrečių įmonių pavadinimų, nors jos ir taip žinomos.
Tačiau aš tikrai nesu įsitikinęs, kad, pavyzdžiui, A.Bosas galėtų būti įsivėlęs į visus tuos nusikalstamus dalykus, kuo yra įtariamas. Nors jo vadovauta korporacija suskilo, tačiau tuo metu, regis, nebuvo pagrindo itin rimtiems nesutarimams ar konfliktams, kuriuos sprendžiant reiktų pasitelkti kriminalinio pasaulio atstovus.
Esu tikras, kad šiuo metu versle vyksta ne kriminalizavimosi, o apsivalymo procesas. Žinoma, niekas negali garantuoti, kad ateityje neigiamų apraiškų nebus. Juk šiais laikais postų netenka ir teisėjai, ir Seimo nariai, ir net šalies Prezidentas.
Tačiau jeigu versle liks nors menkutis šešėlis, prasimušti į Vakarų rinkas bus neįmanoma. Bet kuris verslininkas, ketinantis kitoje šalyje įsteigti savo įmonės atstovybę, bus iškratytas iki paskutinio siūlo. Aš pats turėjau progą tuo įsitikinti.
– Rytoj vyksiančiame LPK suvažiavime ketinama rinkti prezidentą. Ar sutiksite toliau vadovauti konfederacijai, jeigu Jūsų kandidatūra bus pasiūlyta?
– Labai teisingai užbaigėte klausimą… Jeigu mano kandidatūra būtų pasiūlyta, iš principo sutikčiau dirbti toliau.
– Ar nesvarstote galimybės sugrįžti į politiką?
– Tikrai ne. Šiuo klausimu aš esu padėjęs ne taškiuką, iš kurio bet kada galėčiau padaryti kablelį, o didelį tašką. Į politiką tikrai negrįšiu. Dešimtkart geriau jaučiuosi versle nei politikoje. Nors kuo esi stambesnis verslininkas, tuo labiau jautiesi suvaržytas. Tačiau vis tiek ne taip, kaip politikas.
Šiandien būti politikoje yra visai kas kita nei 1992-1993 metais, kai Lietuva neturėjo suskystintų dujų, kai stovėjo „Mažeikių nafta”, kai gamtinių dujų kainos ne kilo, o šuoliavo aukštyn, kai reikėjo pasiekti, kad būtų panaikinta Rusijos paskelbta blokada. Būti politikoje tuo metu ir dabar yra visiškai priešingi dalykai.
Lina Navickaitė