Vertinimas pažymiais: mokytis padeda ar trukdo

Jau keletą metų pradinukams neberašomi pažymiai. Tačiau iki šiol vieni tėvai ir mokytojai džiaugiasi naujuoju vertinimu, o kiti sako, kad daug geriau būtų grįžti prie pažymių.

Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) pareigūnai tvirtina, kad pažymys – atgyvenusi vertinimo forma, nepasakanti, kas būtent vaikui sekasi prastai ar gerai, neleidžianti išsamiai informuoti apie jo pasiekimus.

Pradinukai vertinami formaliuoju kriteriniu vertinimu, orientuotu į Išsilavinimo standartus – pastaruosiuose nurodyta, ko vaikas turi išmokti vienoje ar kitoje klasėje. Taip pat taikomas individualios pažangos arba idiografinis vertinimo principas, kurio esmė – nuolatinis vaiko skatinimas už pažangą.

Užuot rašius pažymį, daromas aprašas, kuriame mokytojai žymi, ko vaikas išmoko, kas jam sekasi prasčiau, kiek jis pasikeitė nuo to laiko, kada atėjo į pirmą klasę ir panašiai. Teigiama, jog, pavyzdžiui, sužinoti, kad vaikas puikiai dėsto savo mintis, bet daro klaidų rašydamas nosines raides, daug informatyviau, nei septintukas ar aštuntukas.

Aprašais nesidomi

Kiekviena mokykla pati pasirenka, kokia forma fiksuos vertinimą, kokias metodikas naudos.

Pradinėje mokykloje, kurioje mokosi klaipėdietės Sandros sūnus, pamokose vaikai vertinami raidėmis.

„A” – tai reiškia puikiai, „B” – labai gerai ir taip toliau, tačiau aš raides mintyse verčiu į pažymius. Kodėl? Tai kad visi aplinkui klausinėja – kokiais pažymiais mokosi mano vaikas. Pavyzdžiui, seneliams dabar jis jau pats paaiškina, kad „A” – tai tas pats kas dešimtukas, o pradžioje mokslo metų aš buvau tarsi tarpininkė tarp savo vaiko ir senelių”, – pasakojo Sandra. S. Dacho mokyklos pradinių klasių mokytoja Jūratė Šliogerienė pamokose taip pat naudoja vertinimą raidėmis, kaupia mokinių darbų aplankus, skatina vaikus dalindama jiems įvairiausius lipdukus, kitokiais būdais.

Tačiau, prisipažino pedagogė, iki šiol atskirame sąsiuvinyje kiekvienam mokiniui rašanti pažymius dešimtbalėje sistemoje. „Gaunasi dvigubas vertinimas – vienas sau, kitas – tėvams”, – sakė J. Šliogerienė.

Vertinimo aprašų, pastebėjo pedagogė, dauguma tėvų neskaito. „Aprašą esame susitarę pildyti kartą per mėnesį. Šitiek laiko atiduodi, vargsti, o atrodo, kad tas darbas be manęs daugiau niekam ir nerūpi. Vienas kitas tėvelis perskaito, o kiti pavarto ir klausia – jūs man geriau pasakykite, kokiam pažymiui mokosi mano vaikas?”, – pasakojo J. Šliogerienė.

Pažymys įpareigoja

Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Klaipėdos susivienijimo pirmininkė Laima Juknienė įsitikinusi, jog vertinimas pažymiais švietimo strategų menkinamas be reikalo.

„Aiškinama, kad pažymys sukelia stresą, tačiau juk kiekvienas mes darbe patiriame stresų, ir jei vaikus auginsime kaip šiltnamio gėleles, kaip jis vėliau adaptuosis? Ministerijos pareigūnai pavyzdžiu ima šalis, kur mokiniai vertinami ne pažymiais, tačiau ar kas atliko tyrimus, koks tokio vertinimo poveikis vaikams? Mano manymu, pažymys labiau įpareigoja mokytis, savotiškai drausmina. Beje, neseniai lankiausi Briuselyje, mokykloje, kurioje mokosi Europos parlamento ir kitų ES institucijų darbuotojų iš įvairių šalių vaikai. Šioje įstaigoje, garsėjančioje griežta tvarka ir aukštu mokinių pažangumu, vaikų pasiekimai vertinami pažymiais, o nuo 6 klasės jie laiko keliamuosius egzaminus”, – pasakojo L. Juknienė.

Profsąjungos atstovės manymu, pažymys mokinį skatina atsakingiau ruoštis pamokoms ir atvirkščiai – vertinimas ne pažymiais mažina motyvaciją mokytis.

„Sakykime vienas pradinukas išmoko 30 angiškų žodžių, o kitas – du žodžius. Bet mokytojas giria abu. Vienam sako: tu labai pasistengei, kitam – pasistengei. Abu girdi žodį pasistengei, ir tas kuris išmoko daugiau žodžių, praranda motyvaciją: kam stengtis, jei mokytoja abu pagyrė. Prisimenu, kai mano dukra perėjo į penktą klasę: po I trimestro, kai prasidėjo vertinimas pažymiais, ji pasakė: na, štai, dabar jau reikia pradėti mokytis. Tai, vadinasi, iki tol ji mokėsi minimaliai, na išsprendė kokį uždavinį, reiškia viskas gerai, padarė pažangą…”, – prisimena L. Juknienė.

Vietoj aprašų – romanai

Pasak ŠMM Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėjos Gražinos Šeibokienės, tėvai, darantys mokytojams spaudimą dėl vertinimo, yra teisūs.

„Jeigu man duotų skaityti tokį aprašą, kokių tenka matyti, aš taip pat neskaityčiau. Nes juose – nesuskaičiuojama daugybė lapų, informacija pateikta neaiškiai. Neseniai lankiausi vienoje Klaipėdos rajono mokykloje. Joje pamačiau vienos klasės mokinių vertinimo lapais nuklotus visus kabineto stalus, o mokytoja tai demonstravo kaip gerą pavyzdį. Paklausiau – o kada jūs gyvenate? O ji – ko jūs iš manęs tyčiojatės? Taigi, vertinimas šiandien yra išties didelė problema, tačiau tai nereiškia, kad turėtume eiti atgal”, – kalbėjo ji.

Reikia šviesti tėvus

Anot G. Šeibokienės, šiandien vaikai demonstruoja visiškai kitas vertybes, nei, tarkim, prieš trisdešimt metų, o mokytojai, susidūrę su problemomis, kurių nežino kaip spręsti, užuovėjos esą ieško „praeities reliktuose”. Anot pareigūnės, pažymį pedagogai dažniausiai naudoja kaip drausminimo priemonę.

Tačiau, pasak G. Šeibokienės, mokytojai ne tik turėtų keisti savo mąstymą, bet ir tėvams išaiškinti vertinimo ne pažymiais naudą, vertinimo paskirtį apskritai.

Ministerijos atstovė akcentavo, jog aprašų pildymas neužima daug laiko, jei tik moki tai daryti.

„Nereikia rašyti romanų. Pakanka aprašą pildyti kartą per mėnesį – kiekvienam dalykui skirti po 2-3 sakinukus, kas vaikui sekasi geriausiai, o kur dar reikėtų pasistengti”, – sakė G. Šeibokienė.

Pažymio neužtenka

Šį mėnesį pasibaigė kelerius metus trukęs ŠMM pavaldaus Švietimo plėtotės centro vykdomas projektas „Moksleivių pasiekimų ir pažangos vertinimas ugdymo procese”, kuriame dalyvavo 30 savanorių šalies mokyklų. Šių įstaigų vyresniųjų klasių mokiniai jau patyrė, ką reiškia negauti pažymių.

Švietimo plėtotės centro vyr. specialistė Violeta Jonynienė informavo, kad šio projekto pagrindu bus parengta metodinių rekomendacijų knyga kitoms mokykloms, kaip atsisakyti tradicinio vertinimo.

„Prie kitokio vertinimo vyresnėse klasėse bus pereinama laipsniškai, nes darbo organizavimas pradinėse klasėse ir dalykinėje sistemoje labai skiriasi. Tačiau pažymių rašymas kertasi su ugdymo tikslais, kurių šiandien siekiame, o be to, tėra tik labai menkas etapėlis visame vertinimo procese”, – kalbėjo V. Jonynienė.

Veikia kaip stresorius

Pasak pašnekovės, pasaulyje naudingiausiu vertinimu laikomas komentaras raštu arba žodžiu, kas vaikui sekasi, kur reikėtų pasistengti, o pažymys, beje, ir kiti sutartiniai vertinimo ženklai – spalvos, raidelės ir kiti – suteikia per mažai informacijos apie vaiko pažangą.

Be to, anot V. Jonynienės, pažymiai vaikus lengvai sudėlioja į lentynėles – čia kvaili, čia protingi, pasitarnauja kaip stresorius, kelia agresiją. „Neturėtų būti vaikų skirstymo į gaunančius gerus ir blogus pažymius, gabius ir negabius. Net paties kvailiausio vaiko negalima lyginti su gabiaisiais, kurių jis niekada nepavys. Juk vertinimo paskirtis – padėti vaikui bręsti, mokytis, jį paskatinti. Nusivylimo, kad esi prastesnis, bent iki 5-6 klasės vaikas neturėtų jausti. Suprantu, kad ateityje tas neišvengiamai atsitiks, tačiau psichologai akcentuoja, kad iki paauglystės vaikas turi augti psichologiškai pakankamai saugiai, kad susiformuotų stiprus asmenybės stuburas”, – kalbėjo Švietimo plėtotės centro darbuotoja.

V. Jonynienė pastebėjo, kad visi vaikai nori gauti gerus pažymius. Tačiau dalis vaikų metai iš metų gauna tik blogus pažymius, ir dar po keletą kasdien. Tokie vaikai nuo viso pasaulio apsišarvoja įvairiais luobais, tačiau vieną dieną pratrūksta.

„Įsivaizduokite, kad darbdavys kasdien jūsų straipsnius lygina su kolegų ir vertina blogais pažymiais. Ar ilgai dirbtumėte redakcijoje? O kaip jaučiasi vaikas? Skandinavų patirtis rodo, kad blogi pažymiai labai prisideda prie mokyklos vengimo, bėgimo iš pamokų”, – pasakojo ji.

Mokosi savarankiškai

G. Šeibokienė sutinka: didžiausia problema šiandien yra ta, jog pedagogams stinga žinių, kaip vertinti vaikus.

V. Jonynienė pastebi, kad užsienio universitetų mokytojų rengimo programose net trečdalis laiko skiriama būsimųjų pedagogų mokymui vertinti vaikus, įžvelgti jų stipriąsias puses. Tuo tarpu mūsų šalies aukštosios mokyklos rengiančios pedagogus, anot jos, nuo pat švietimo reformos pradžios esą atsiribojo nuo to, kas vyksta mokyklose ir gyvena savo gyvenimą: studentai čia nemokomi pildyti vertinimo aprašų, rašyti komentarų, kaupti darbų aplankų ir kitų vertinimo subtilybių.

„Nuo pat pradžių supratome, jog reformą būtų efektyviausia pradėti įgyvendinti nuo studentų rengimo, tačiau aukštoji mokykla su aukštojo mokslo įstatymu dar ir šiandien – tarsi nepramušamas bastionas”, – teigė V. Jonynienė.

Vertinimo mokytojai mokosi kvalifikacijos kėlimo kursuose, tačiau Švietimo plėtotės centro darbuotoja akcentavo, jog neįmanoma padaryti taip, kad tuos kursus praeitų visi pedagogai.

Laima Švedaitė