Spalio mėnesį Turkija pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje. Pavasarėjant į Zoknius atskris turkų naikintuvai patruliuoti Baltijos šalių dangaus. Tarp šių įvykių galima įžvelgti ryšį.
Paskutiniais praėjusio tūkstantmečio dešimtmečiais daugeliui tautiečių Turkija buvo avikailių kailinukų svajonių šalis. Naujojo tūkstantmečio pradžioje lietuviams Turkija tampa pagrindiniu kurortu. Tiems, kurie ten lankėsi, Turkija – nebe vardas žemėlapyje, o didelė, graži ir draugiška šalis. „Ekstra” kalbasi su Turkijos ambasadore Lietuvoje Kadriye Sanivar Kizildeli.
Lapkričio 11-ąją Europos Komisija paskelbė 22 puslapių dokumentą dėl partnerystės su Turkija raidos, numatė artimiausius ir vėlesnius kelio į Europos Sąjungos narystę prioritetus.
– Rugsėjo 22 dieną Turkijos užsienio reikalų ministras Abdullah Giulis Niujorke pareiškė: „Turkija įvykdė visus savo įsipareigojimus, prisiimtus 2004 metų gruodžio 17 dieną”. Prašytume papasakoti apie tuos namų darbus.
– 1999 metais Helsinkyje Europos Sąjungos vadovai nusprendė pripažinti Turkijai šalies kandidatės statusą ir pakvietė rengtis deryboms dėl narystės šioje organizacijoje. Svarbiausias sprendimo aspektas tas, kad Turkijos pasirengimas bus vertinamas pagal tuos pačius kriterijus kaip ir bet kurios kitos šalies kandidatės.
Glaudžiai konsultuodamiesi su Europos Sąjungos vadovaujančiais organais priėmėme du konstitucijos pakeitimų paketus, septyniolika įstatymų pakeitimų paketų. Jie susiję su demokratija, žmogaus teisėmis, žodžio laisve, mažumų teisėmis.
Be įstatymų suderinimo, ES prašė Turkiją pasirašyti muitų susitarimus, kuriuos turime su senbuvėmis, ir su dešimtimi naujų narių. Įvykdėme ir tai.
Derybų pradžia – nors jų pabaiga dar skendi ūkuose – Turkijai buvo sėkminga: nebeužsimenama apie „strateginę” ar „privilegijuotą” partnerystę. Pasistengsime išdėstyti Turkijos požiūrį į dažniausiai keliamas problemas, didžiausius derybų kliuvinius. Pirma norėčiau paminėti vieną problemą, kurios nebėra. Tai Turkijos ir Graikijos santykiai, šimtmečius kunkuliavusi mirtina neapykanta.
Kai 1999 metais ir Turkiją, ir Graikiją sukrėtė žemės drebėjimai, abi šalys siuntė viena kitai gelbėtojų komandas, rūbų bei maisto atsargas ir ūmai suvokė, kiek daug jos turi bendrumų. Pernai Graikijos premjeras Costas Karamanlis buvo garbės svečias Turkijos premjero Recepo Tayyipo Erdogano dukters vestuvėse Stambule. Tais pačiais 2004 metais 500 tūkstančių graikų viešėjo Turkijoje.
– Gal jie ketino atsiimti Troją?
– Apie tokius veiksmus neteko girdėti. Galiu pridurti, kad graikai vyksta į Turkiją be vizų.
– Tai išties geros kaimynystės pavyzdys, vienas kertinių Europos Sąjungos principų. Deja, turkų ir Kipro graikų santykiams iki to toli, užuot susijungusios dvi salos bendruomenės dar labiau atitolo viena nuo kitos. „The Economist” taip įvertino padėtį: „Iš dalies p. Erdogano sumaniomis pastangomis kipriečiai turkai balsavo „taip”, o kipriečiai graikai tarė „ne.” Pasikeitimas vaidmenimis reiškia, jog Kipro klausimas, ilgą laiką trukdęs Turkijos narystei, dabar virto argumentu jos naudai”. O kas toliau?
– Negalime išspręsti tos problemos vieni. Ką daryti, jeigu kita pusė nenori žengti nė žingsnio artyn? Nerodo geros valios, nenori dalytis šalies valdymo su turkų bendruomene, naudojasi naryste spausti salos šiaurę ir Turkiją? Turkus norima paversti mažuma graikų valstybėje. Šito istorijoje nėra buvę.
Europos Sąjunga ragina Turkiją normalizuoti santykius su Kipru. Mielai sutinkame, bet su kokiu Kipru? Su jo dalimi pietuose? Juk Kipre nėra bendros vyriausybės, veikia dvi skirtingos administracijos. Europos Sąjungos įstatymai negalioja šiaurėje. Be to, ES netesi pažadų šiaurei, jei referendumas nepavyktų. Žadėti tiesioginiai ryšiai tarp salos šiaurinės dalies ir ES šalių, žadėta finansinė pagalba, kad šiaurė išsivystytų iki pietų lygio. Tai neįgyvendinta dėl Pietų Kipro vyriausybės reakcijos.
– Ar sankcijos dar neatšauktos?
– Ne, tebėra embargas. Kipro turkai net negali parduoti savo apelsinų jokiai Europos šaliai.
– O kaip buvusi buferinė zona, žalioji linija?
– Jungtinių Tautų kariai tebesaugo žaliąją liniją. Turkai panaikino daug kelionių, prekybos apribojimų. Bet liko pietiečių apribojimai turistams ir verslininkams. Niekas turkams saloje nepasikeitė.
– Turbūt sunkiausias derybų klausimas – tragiški 1915 metų įvykiai. Pacituosiu žymų istoriką Normaną Daviesą: „1915 m. gegužės 27 d. Osmanų vyriausybė paskelbė, kad armėnai turi būti priverstinai iškeldinti iš Rytų Anatolijos. Mat buvo įtariama, kad krikščionys armėnai slapta palaiko rusus Kaukazo fronte ir ketina įkurti vieningą Armėniją, kurią gintų Rusija. Vyriausybės potvarkis palietė du tris milijonus žmonių. Pateikiami įvairūs skaičiai, bet manoma, kad apie trečdalį armėnų buvo išžudyti, dar trečdalis žuvo deportacijos metu, o išliko vos viena trečioji”. Kaip tuos įvykius šiandien traktuoja Turkija?
– Armėnija beveik 800 metų buvo Osmanų imperijos sudėtyje. Ilgą laiką armėnai buvo oficialiai vadinami lojalia tauta. Jie užimdavo aukštus administracinius postus.
XX amžiaus pradžioje armėnai buvo išsisklaidę, jie gyveno Balkanuose, Stambule, Izmyre, Anatolijoje, Viduržemio jūros pietinėje pakrantėje, bet nė vienoje imperijos provincijoje nesudarė gyventojų daugumos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Osmanai stojo Vokietijos bei Austrijos ir Vengrijos pusėn. 1915 metais Rusijos ir Antantės remiami armėnai pradėjo ginkluotis ir maištauti. Ginkluotos gaujos siautėjo su Rusija kovojančios kariuomenės užnugaryje ir Anatolijos miestuose. Vyriausybė negalėjo sutramdyti armėnų politinėmis priemonėmis – jie sukildavo čia vienoje, čia kitoje vietoje, savo veiksmus koordinuodami su Rusijos armija. Didėjo chaosas, žūdavo taikūs gyventojai. Frontas buvo visur.
Galų gale vyriausybė nusprendė iškeldinti armėnus iš pafrontės zonų į atokesnes vietas. Armėnai buvo vežami į Siriją, kitus rytinius bei pietinius imperijos regionus. Perkėlimo metu įvyko daug tragedijų. Buvo puldinėjami armėnų konvojai, per susidūrimus žūdavo žmonės, kiti mirdavo dėl sunkių sąlygų, nuo ligų. Dalis armėnų, pasiekusių Siriją ir pietinį Libaną, emigravo į Ameriką, Prancūziją bei kitas šalis.
Daugelio žmonių žūtis – neginčijamas faktas, tragiškas ir labai apgailestautinas. Bet armėnų tvirtinimas, kad Osmanų centrinė valdžia nusprendė sunaikinti visus šalyje gyvenančius armėnus ir vykdė jų genocidą, niekuo nepagrįstas. Jų pateiktus dokumentus ištyrė istorikai ir pripažino kaip kopijas. Tragiški 1915 metų įvykiai Turkijoje nenutylimi. Tyrinėjame juos, aiškinamės priežastis. Tam reikia laiko ir daugiau demokratiškų diskusijų.
Šių metų balandį mūsų premjeras parašė laišką Armėnijos prezidentui siūlydamas sudaryti bendrą istorikų ir politikų komisiją tam laikotarpiui išstudijuoti ir įvertinti. Iki šiol operuojama skirtingais skaičiais ir faktais. Armėnai tvirtina, kad žuvo pusantro milijono jų tautiečių. Pagal mūsų šaltinius visa armėnų populiacija imperijoje neviršijo pusantro milijono. Dalis jų emigravo, dalis išliko ir po karo gyveno Turkijoje.
– O kokia prezidento Roberto Kočariano pozicija?
– Jis nepasakė nei „ne”, nei „taip.” Toliau žengiama politinio spaudimo keliu, stengiamasi paveikti ES šalių parlamentus priimti sprendimus, kad Osmanai vykdė genocidą. Buvau nemaloniai nustebinta, kai ir Vilniuje, Genocido aukų muziejuje, veikė armėnų paroda. Negaliu suvokti, ko siekė muziejus, skirtas lietuvių tautos kančioms atminti, talkindamas armėnų propagandos mašinai.
Tikimės, kad Lietuva – ne tik Vyriausybė, bet ir nevyriausybinės organizacijos, akademinė visuomenė – stengsis padėti Turkijai ir Armėnijai suartėti. Norime gerinti santykius su savo kaimyne Armėnija, įsprausta tarp Rusijos ir Irano, neturinčia priėjimo prie jūros. Prekiaujame per Gruziją, per savaitę vyksta keturi lėktuvo reisai Stambulas-Jerevanas, Turkijoje dirba 30-40 tūkstančių Armėnijos piliečių.
– Ne paslaptis, kad suartėjimo kelyje Turkija susiduria su dalies europiečių nedraugiškumu, už kurio slypi baimė. Kol ateis stojimo metas, Turkijoje gyvens 80 milijonų žmonių, ji būtų didžiausia ir gausiausiai atstovaujama Europos Sąjungos valstybė. Todėl ir imamasi įrodinėti, kad ji ne Europoje, kad ji musulmoniška…
– Premjeras Erdoganas yra pasakęs, jog geografija pati moko, kad Turkija yra Europos žemyno dalis. Turkija yra paskutiniai Europos vartai į Aziją ir Azijos vartai į Europą. Jeigu Europos Sąjunga pasiryžusi būti politinė sąjunga, o ne krikščionių klubas, jeigu Europos Sąjunga užsibrėžia tikslą vesti civilizacijas, tai Turkijos vieta šitoje Sąjungoje. Jei Turkija taps Europos klubo nare, tai bus švyturys, nušviečiantis kelią kitoms musulmonų šalims, mėginančioms žengti laisvės ir demokratijos keliu.
Keturi milijonai turkų gyvena Europos Sąjungoje, vien Vokietijoje jų 2,5 milijono, tarp jų 700 tūkstančių – šios šalies piliečiai.
Jau pusę šimtmečio turkai saugo Europą NATO gretose, Turkija dalyvauja daugelyje tarptautinių organizacijų.
Europoje tik dvi pasaulietiškos valstybės – Prancūzija ir Turkija – draudžia ryšėti islamiškas skareles mokyklose.
– Su kokiu kraičiu ketina ateiti Turkija į Europos Sąjungą?
– Didžiausias mūsų, kaip ir kiekvienos šalies, turtas – žmonės, ypač jauni. 40 proc. turkų dar nesulaukę 15 metų (72 proc. nesulaukę 35), natūralus prieaugis 2,3 proc. Gerėjanti gyvenimo kokybė, tobulėjanti medicina sendina Europą. Įvairių šaltinių prognozėmis, per 25 metus Europos Sąjungai teks priimti kelias dešimtis milijonų imigrantų. Jei ne turkų, tai arabų ar kitų azijiečių, afrikiečių. Pastaraisiais metais iš Turkijos išvyksta nebe pigi darbo jėga kaip XX šimtmetyje, o jauni specialistai.
Mūsų šalis pradeda eksportuoti į pasaulio rinkas Kaspijos regiono naftą ir dujas. Ateityje Turkija ketina tapti ketvirta – po Norvegijos, Rusijos ir Alžyro – Europos energijos arterija.
… Kai žurnalistas paklausė Turkijos premjero R.T.Erdogano, ar jo šalis norėtų tuoktis su Europos Sąjunga dėl išskaičiavimo, ar iš meilės, jis atsakė: „Noriu katalikiškos santuokos – vienos visam amžiui”.
„Ekstra”