Kaip maži vaikai išmoksta to, kas būtina jų gyvenime? Be abejo, šio bei to tėvai ar kiti suaugusieji moko specialiai. Tačiau didžiąją dalį jiems reikalingos informacijos vaikai gauna tarsi iš niekur. Juk kūdikių niekas nesodina į suolus, nemoko linksniavimo, asmenavimo, žodžių darybos, sintaksės ar kitų gramatikos vingrybių, be kurių suaugusieji neįsivaizduotų kalbos mokymosi. Vaikai visa tai atranda patys. Maža to, atranda stebėtinai greitai. Ketverių metų mažylis dažniausiai jau gana laisvai čiauška savo gimtąja kalba. O ar kiekvienas suaugęs, kuris atėjęs į aukštąją mokyklą pradėjo studijuoti jam naują užsienio kalbą, gaudamas diplomą galėtų pasakyti, kad kalba ja taip pat gerai kaip tas keturmetis? Kartais taip, bet labai dažnai ne… Beje, nepamirškim, kad mažyliui iškyla ir aibė „techninių kliūčių”: jam reikia išsiaiškinti, kaip veikia jo paties kūnas, kaip išgauti vienokį ar kitokį garsą ir t.t. Todėl nors atrodo, kad vaikas kalbos specialiai nesimoko, tai nėra tiesa: viskas, ką jis daro, iš tikrųjų yra mokymasis, tyrinėjimas, eksperimentavimas ir nuolatinis atradinėjimas. Be abejo, taip jis tyrinėja ne tik kalbą, bet ir visą aplinkinį pasaulį, savo paties galimybes. Vaikas stebi aplinką, klauso kitų žmonių kalbėjimo, mėgina tai kartoti pats. Aplink jį nuolat sklando žodžiai, sakiniai – ištisas kalbos srautas. Labai panašu į upės tėkmę, nešančią daug smulkių akmenukų ir smiltelų – gramatikos struktūrų, taisyklių, formų ir t.t. Tai pats paprasčiausias ir lengviausias tiesioginis kalbos mokymosi metodas, kai visa to srauto nešama gramatika tiesiog nusėda mažo žmogučio galvoje ir susidėlioja į aiškią ir tikslią sistemą. Žinoma, taip visų pirma yra mokomasi gimtosios kalbos. Tačiau turbūt visi yra pastebėję, kad vaikai lengvai išmoksta ir kitų, iki tol negirdėtų kalbų. Pavyzdžiui, pakliuvę į svetimą šalį, jie labai greitai randa bendrą šneką su bendraamžiais, susiranda žaidimų draugų. Ir išmoksta kalbėti ta kalba kur kas greičiau nei jų tėvai. Kodėl? Žinoma, ir todėl, kad jie to mokosi tiesiogiai ir natūraliai. Tačiau ne tik. Labai svarbu ir tai, kad vaikams tai yra malonu, įdomu ir reikalinga. Juk reikia susikalbėti su kitais vaikais, kad su jais žaistum! Žaidimas ir bendravimas teikia malonumą ir yra natūralus ir puikus atlygis už gerą mokymąsi. O tai, kas susiję su malonumais ir džiaugsmu, priimama ir įsisavinama kur kas paprasčiau, greičiau ir kokybiškiau. Jau nekalbant apie tai, kad vaikai dažniausiai nesigėdija ir nesivaržo to, kad gali ką nors pasakyti ne taip. Suprantama, jei kas nors jų nepuola specialiai barti ir gėdinti už ne taip pasakytą žodį. O būtent gėda, varžymasis, baimė suklysti suaugusiems labai dažnai kliudo greitai ir veiksmingai mokytis kalbų. Be to, sulig nerūpestingos vaikystės pabaiga prarandamas ir sugebėjimas kalbos mokytis tiesiogiai. Suaugusieji kalbos mokosi logiškai ir sąmoningai. Tai, ką vaikas tiesiog priima natūraliai, suaugusiajam jau reikia išmokti, įsiminti, suklasifikuoti ir t.t. Suaugusieji kalbos mokosi loginiu principu, todėl jiems reikia ir daugiau laiko, ir pastangų. Ir jei aplinkybės susiklostė taip, kad jūsų vaikui natūraliai yra savos dvi kalbos (o gal ir daugiau), pasistenkite nepraleisti progos padėti jam kuo geriau išmokti jų visų. Šiuo atveju, be abejo, kalbame apie lietuvių kalbą ir jos mokymąsi.
Birutė Lenktytė-Masiliauskienė