Lietuvos žemės ūkio ministerijos vienas iš pagrindinių strateginių tikslų yra formuoti integruotą maisto ūkį, orientuotą į kokybiškų, saugių, įvairių produktų gamybą – procesą „nuo lauko iki stalo”, tai yra iki galutinio produkto sukūrimo ir pateikimo vartotojams, vidaus rinkai ir eksportui.
Lietuvos Vyriausybė skiria didelį dėmesį kaimo ir žemės ūkio regioninei plėtrai. Jos politika nukreipta į tai, kad būtų užtikrintas visų šalies bendruomenių stabilus aukštas gyvenimo lygis, būtų mažinami šalies regionų ekonominiai, socialiniai, kultūros, išsilavinimo ir administracinių gebėjimų skirtumai. „Derinant socialinę ir ekonominę politiką, visi kaimo regionai turi būti plėtojami tolygiai, deramai išnaudojant jų savitumus”, – pabrėžia žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė. Ministrė atkreipia dėmesį į tai, kad lietuviškų gaminių kokybė nuolat gerėja ir jau kuris laikas nė kiek nesusileidžia Vakarų Europos gamintojų produkcijai.
Devizas „nuo lauko iki stalo” tampa realybe, nes visos technologinės grandys: žemės ūkio gamyba, perdirbimas, prekyba dirba pagal analogiškus maisto saugos reikalavimus. Didelis dėmesys skiriamas vartotojų informavimui apie maisto saugą ir kokybę, produktų ženklinimą, pokyčius maisto saugos ir kokybės srityje bei kitais vartotojams aktualiais klausimais.
Lietuvos žemės ūkio, aplinkosaugos bei kokybės politikos uždaviniai yra susiję su Europos Sąjungos bendrąją žemės ūkio politika, konkurencingo žemės ir maisto ūkio kūrimu, ekonominės veiklos kaime įvairinimu. Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos šalys, derindama aplinkosauginius, ekonominius ir socialinius tikslus, siekia visuotinės gerovės dabartinei ir ateinančioms kartoms. Labai svarbus Žemės ūkio ministerijos tikslas yra plėtoti modernų, konkurencingą žemės, maisto ir miškų ūkį; skatinti ekologišką ūkininkavimą, aplinkos apsaugą, kraštovaizdžio puoselėjimą, ir taip užtikrinti vartotojų sveikatą bei gerovę. Yra parengta teisinė bazė bei suformuota kontrolės sistema „nuo lauko iki stalo”, kad į rinką patektų tik saugūs, deklaruojamus kokybės kriterijus atitinkantys bei taisyklingai paženklinti maisto produktai. Prekių savininkų ar paslaugų teikėjų atsakomybė yra apibrėžta Lietuvos įstatymais.
Dėl stiprėjančios konkurencijos prekių teikėjai vis labiau stengiasi įtikti vartotojui. Norint užsitikrinti vartotojų palankumą, daugiausiai lemia produkto kokybė, kuri suprantama kaip maisto savybių visuma, leidžianti tenkinti išreikštus ir numanomus vartotojų poreikius. Todėl reglamentuose nėra konkrečių, aiškiai apibrėžtų kokybės kriterijų. Svarbiausia, kad vartotojas gautų išsamią informaciją, ir galėtų pagal savo poreikius pasirinkti vieną ar kitą produktą. Taip pat svarbu, kad ženklu teikiama informacija atitiktų tikrovę ir vartotojai nebūtų klaidinami. Kartu negali būti pažeidžiami ir panašių produktų gamintojų (konkurentų) interesai. To pasiekti galima keliais būdais:
Vartotojų palankumą gamintojui garantuoja gera gaminių kokybė. Taigi to siekdami gamintojai diegia kokybės vadybos ir užtikrinimo sistemas, kurios apibrėžia daugybę techninių reikalavimų, keliamų maisto gamybai, perdirbimui ir transportavimui. Šie reikalavimai kartais yra aukštesni ir už numatytus bendraisiais teisės aktais.
Išskirtiniai bei vartotojų pasitikėjimą pelnę produktai, išlaikę nacionalines, etnines ir kultūrines tradicijas, regioninę įvairovę, žymimi ženklais, patvirtinančiais sertifikavimą bei nuolatinę nepriklausomos institucijos kontrolę. Žemės ūkio ir maisto produktų pavadinimų, siejamų su tam tikru geografiniu regionu arba tradiciniu gamybos būdu, apsauga Europos Bendrijoje įteisinta nuo 1992 metų. Lietuvoje Saugomos geografinės nuorodos ženklinamos santrumpa „SGN”, Saugomos kilmės vietos nuorodos ? santrumpa „SKVN”. Sertifikuoti produktai, pasižymintys specifinėmis savybėmis, ženklinami santrumpa „GTG” bei Europoje patvirtintais ženklais. Sertifikuoti ekologiški produktai privalo būti pažymėti užrašu „Ekologiškas produktas” bei ženklu „Ekoagros”. Šitoks ženklinimas rodo, kad produkto savybes lemia ekologinio ūkininkavimo būdas, specifinės gamtos sąlygos ar tradicinės gamybos technologijos, o gamybos procesai yra griežtai kontroliuojami.
Visos čia paminėtos priemonės reikalauja papildomų ir nemažų išlaidų, kurias, kaip nurodyta Europos reglamentuose, padengia šių produktų gamintojai. Kita vertus, produktų išskirtinumas ir apsauga dėl jų populiarumo, realizacijos ir kainos padidėjimo, sukuria pridedamąją vertę. Tai rodo skaičiai. Europos Bendrijoje jau yra užregistruota daugiau kaip 600 saugomų žemės ūkio ar maisto produktų pavadinimų, tarp kurių apie 150 sūrių rūšių, apie 60 šviežios mėsos rūšių, apie 90 mėsos gaminių pavadinimų, apie 130 vaisių, daržovių ir grūdų, įvairių duonos, konditerijos gaminių, alaus gėrimų, medaus bei kitų produktų. Iš Europos Sąjungos šalių narių daugiausiai registruotų saugomų nuorodų turi: Italija ? 134, Prancūzija – 131, Portugalija – 85, Graikija – 83, Ispanija – 73, Vokietija – 69. Mažiausiai saugomų nuorodų turi: Suomija – 1, Švedija – 2, Danija – 3, Belgija, Liuksemburgas po 4, Olandija – 6.
Šiuolaikiniame žmonijos raidos etape maisto ūkis ir jo galutinis produktas šalia pagrindinės savo misijos – žmonių aprūpinimo kokybišku, saugiu ir įvairiarūšiu maistu, atlieka ir kitas paralelines funkcijas – padeda taupyti laisvalaikį, nes vartotojams pateikia giliai perdirbtus ir paruoštus vartojimui produktus, išsaugoti regiono ar tautos etninės kulinarijos ir mitybos tradicijas, reprezentuoti, atskleisti šalių ir tautų savitumą, sudominti vienus kitais, praturtinti žmonijos kulinarijos, kultūros ir bendros patirties lobyną.
Angelė Liubeckienė
ŽŪM Kokybės skyriaus vedėja