Po visagalių kaukėmis – palūžusios sielos

Policininkas įsivėlė į nusikaltėlių gaują. Girtas vairavęs patrulis sukėlė tragišką avariją. Pareigūnas nušovė niekuo dėtą jaunuolį. Angelas sargas smurtavo prieš silpnesnį žmogų.

Tai – dar ne kasdieniai faktai, bet toli gražu ir ne išimtys.

Pastaruoju metu visuomenę sukrėtė skandalinga Ukmergės patrulių istorija. Ji – kol kas be atomazgos.

Nuo įvykio kelyje, kai pareigūnai šiurkščiai pasityčiojo iš 19-mečio Nerijaus Bartkaus ir kiek jaunesnės jo nėščios žmonos Akvilės, praėjo daugiau kaip trys savaitės.

Tačiau Policijos departamentas iki šiol niekaip nesugebėjo išnarplioti, regis, tokios paprastos situacijos ir įvardyti kaltų.

Ar šis tyrimas vilkinamas ne dėl to, kad vidaus reikalų sistema visomis išgalėmis bando apginti savo mundurą?

Kas gali tai paneigti? Kaip ir to, kad vadovų nuolaidžiavimas neretai skatina pavaldinius pasijusti visagalius ir nebaudžiamus.

Nušovė du niekuo dėtus vyrus

Dar nebaigta ir kita skandalinga byla, susijusi su policininkų savivale.

Kauniečiai Regina Juozaitienė ir Romualdas Jonas Bikulčius nekantriai laukia kitų metų, kurių pradžioje Europos žmogaus teisių teismas priims sprendimą iš esmės jų byloje prieš Lietuvą – pareigūnas nušovė jų sūnus ir išvengė bet kokios teisinės atsakomybės.

1998-ųjų liepos mėnesį Kauno viešosios policijos viršila Sergejus Gucu šaudė į sprunkantį girto vairuotojo vairuojamą automobilį ir nušovė 27 metų Dalių Juozaitį bei 28 metų Darių Bikulčių.

Vairavęs „Ford Escort” Ramūnas Marcinkevičius nebuvo sužeistas, jo kraujyje rasta 2,1 promilės alkoholio.

Tą vėlų vakarą R.Marcinkevičius nepakluso pareigūnų reikalavimams sustoti ir padidinęs greitį bandė bėgti.

Persekiojamas kelių policijos ekipažų automobilis atsitrenkė į metalinio tinklo tvorą, ir pareigūnai pradėjo šaudyti.

S.Gucu iššovė 4 kartus ir mirtinai sužalojo du keleivius. Ginklą naudojo ir kiti pareigūnai, bet jų kulkos smigo į automobilį.

Iš karto buvo pranešta, kad policininkai sušaudė Kauno nusikaltėlių automobilį. Tik vėliau išsiaiškinta, kad abu žuvusieji – atsitiktiniai keleiviai, neturintys nieko bendra su nusikalstamu pasauliu.

Tik po metų S.Gucu buvo iškelta baudžiamoji byla.

Po pusmečio ji buvo nutraukta, neradus nusikaltimo požymių. Vėliau toks sprendimas buvo panaikintas ir dar kartą priimtas, o žuvusiųjų artimųjų skundai atmesti.

Taikėsi ne į mašinos ratus

Strasbūrą pasiekusioje byloje tvirtinama, kad pradėjęs šaudyti S.Gucu turėjo numatyti savo veiksmų pasekmes. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareigūnas šaudė ne į ratus, nežinodamas, kiek mašinoje yra keleivių ir esant blogam matomumui.

Abiem žuvusiesiems buvo pataikyta į viršutinę nugaros dalį.

Iš pradžių buvo teisinamasi, kad policininkams neva pasigirdę šūviai iš automobilio. Advokatai savo ruožtu klausė, kodėl kvalifikuotiems pareigūnams girdisi garsinės haliucinacijos.

Ištraukė trumpiausią šiaudą

Inžinierė R.Juozaitienė, 1998 metų vasarą susiruošusi į draugės tėviškę, nepajuto jokios nelaimės nuojautos matydama dienraščių pirmuosiuose puslapiuose policijos kulkų suvarpyto automobilio nuotraukas.

Kaunietės sūnus D.Juozaitis dirbo „Vilko” įmonėje kailių išdirbėju, kas rytą vesdavo 6 metų sūnų Lauryną ir 4 metų dukterį Gabrielę į darželį, o vakare parveždavo namo dviračiu. Tačiau tą liepos vakarą vyriškis namo negrįžo.

Tik po laidotuvių moteris atsiminė, kad per Kalėdas jos sūnus ištraukė iš po Kūčių stalo trumpiausią šiaudą. Visai prieš mirtį ji kartą guodė pinigų pristigusį sūnų: „Nesvarbu, kad neturi pinigų, bet gali miegoti ramiai, nes tavęs niekas nenušaus”.

Nesulaukė net atsiprašymo

Dabar R.Juozaitienė atidžiai seka pranešimus apie policininkų šūvių aukas ir yra įsitikinusi, jog turi laimėti bylą prieš Lietuvą, kad sudrausmintų pareigūnus, o tokių bylų teisėjai vengtų šališkumo, vertindami pareigūnų poelgius.

Kaunietė neslepia, kad per sūnaus laidotuves jai buvo taip skaudu, kad, sulaukusi menkiausio policininkų atsiprašymo, būtų iš karto jiems atleidusi.

Bet pareigūnai jos iki šiol neatsiprašė, jau nekalbant apie tai, kad bent iš dalies būtų padengę laidotuvių išlaidas ar būtų padėję auginti našlaičiais likusius vaikus.

Teismai virto pragaru

Po laidotuvių dvejus metus vykusius teismus R.Juozaitienė vadina pragaru. Ji daug kartų buvo raginama susitaikyti su sūnaus, kuris, pareigūnų teigimu, tiesiog atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje, žūtimi.

Teismuose R.Juozaitienė susipažino ir su kartu su jos sūnumi žuvusio D.Bikulčiaus tėvu, su kuriuo, pasirodo, kažkada dirbo vienoje gamykloje. Jaunuolio ji teigia nepažinojusi, su juo sūnus nedraugavęs, galėjęs tiktai iš matymo būti pažįstamas.

70 metų R.Bikulčius pasakojo teismo procesų metu sulaukęs ir grasinančių skambučių.

Kaunietis neslepia, kad sūnus Darius, būdamas nepilnametis, turėjo bėdų, buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau vėliau surimtėjo, subrendo ir dirbo lentpjūvėje.

Su savo pusantrų metų sūnaus Euriko motina D.Bikulčius nebuvo spėjęs susituokti, nes jaunai šeimai buvo svarbi vienišos motinos pašalpa.

Pinigai – anūkams ir paminklui

R.Juozaitienė iki šiol nežino, kokia žala nurodyta jos byloje, bet ji įsitikinusi, kad be tėvo likę anūkai turi gauti pensiją, o policija privalo padengti laidotuvių išlaidas.

Advokatas teigė kompensacijos sumą skaičiavęs pagal tai, kiek mokama žuvusio policininko šeimai: 120 vidutinių darbo užmokesčių. Jei jai bus priteista pinigų žalai atlyginti, iš jų teks sumokėti advokatui, o likusius pinigus kaunietė ketina skirti anūkams.

R.Bikulčius prašo iš Lietuvos priteisti 400 tūkstančių litų žalos atlyginimo.

„Jei automobilis pervažiuoja veislinį šunį, net tuomet vairuotojas sumoka”, – piktinosi kaunietis.

Teismui priteisus iš Lietuvos žalą, D.Bikulčius pirmiausia pastatytų paminklą ant sūnaus kapo ir grąžintų skolas, kurios susidarė dėl teismų.

Šiuo metu abi žuvusiųjų našlės yra ištekėjusios, našlaičus augina kiti tėvai.

Per 5 metus – 6 žuvusieji

Prieš metus, gruodžio 10-ąją, policininkas Klaipėdoje, Pulmalių kaime esančioje sodų bendrijoje, surengtoje pasaloje nušovė niekuo dėtą Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos abiturientą 19-metį Lauryną Mėčių. Teismas priteisė valstybei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą – 110 tūkst. litų.

2002 metais Alytuje, „Teatro”” kavinėje, policininkas paleido kelis šūvius ir mirtinai sužalojo 26 metų Žaną Reinikovą.

2001 metais Kaune pavogto vilkiko paieška baigėsi tragiška nieko bendra su šiuo nusikaltimu neturinčio Prienų rajono Šilavoto kaimo gyventojo Valdo Riaubos mirtimi. Neblaivų vyrą iš pistoleto nušovė pasaloje vilkiko vagių tykojęs greitojo reagavimo rinktinės „Aras” viršila.

2001 metais Šiaulių rajono patrulinės tarnybos policininkas iš tarnybinio ginklo Lieporių gyvenvietėje greta Šiaulių mirtinai sužalojo reikalavimui sustoti nepaklususį 15-metį automobilio vairuotoją Justiną Leparskį.

2001 metais nuo pareigūnų šūvių žuvo 26 metų alytiškis Tomas Lopatovas, tą naktį apiplėšęs Alytaus rajono savivaldybę.

2000 metų rugpjūtį Lingiškės kaime Šilalės rajone po ilgo persekiojimo Plungės rajono kelių policijos ekipažas sulaikė bandžiusį pasprukti automobilį. Policininkas tarnybiniu ginklu mirtinai sužalojo mašinos keleivį rietaviškį 23 metų Vaidą Poškų.

Ginklas naudojamas per retai?

Vidaus tyrimų valdybos viršininkas Aleksandras Katinas „Lietuvos rytui” teigė pastaruoju yra baudęs pareigūnus, kurie, susidūrę su potencialiai pavojingais asmenimis, vengia panaudoti tarnybinį ginklą. Dėl to jie esą patys nukenčia.

Pareigūno manymu, toks reiškinys – tai tarnybinių patikrinimų ir per didelio ažiotažo dėl kiekvieno ginklo panaudojimo pasekmė.

Šiuo metu įstatymas leidžia panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę. Tačiau daugumoje Europos Sąjungos valstybių tai draudžiama. Jei iškyla akivaizdi grėsmė pašalinių žmonių gyvybei ir sveikatai, šaunama ne į automobilį, o į vairuotoją.

Pervargę, irzlūs, pikti

Kodėl teisėtvarkininkai, turintys persekioti ir bausti pažeidėjus, patys vis dažniau jais tampa? Psichologų teigimu, tai – darbe patiriamos įtampos pasekmės.

Sostinės Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedroje studijuojantys specialistai rengiami dirbti su policininkais.

Tačiau, docentės Ritos Bandzevičienės teigimu, psichologai kol kas nesijaučia reikalingi pareigūnams.

Nemažai policijos pareigūnų atvirai abejoja medikų siūlomos pagalbos nauda.

* * *

– Kas kelia didžiausią įtampą, kuri kartais priverčia policijos pareigūnus daryti šiurkščių klaidų ar net nusikalsti? – „Lietuvos rytas” paklausė docentės R.Bandzevičienės.

– Jų darbas yra susijęs su tiesiogine rizika – pavojumi gyvybei, gerovei, prestižui, sveikatai.

Policininkų mūsų šalyje daugėja, tačiau jų darbo krūvis nemažėja, greičiau – atvirkščiai. Darbo sąlygos tų pareigūnų, kurie tiesiogiai dirba su žmonėmis, – prastos.

Jų darbo rezultatai irgi nebūna tokie, kokių tikimasi. Tyrėjus neretai nuvilia įdėtos pastangos.

Nors kartais jie dirba sėkmingai, galutinis rezultatas – jau ne jų kompetencijos dalykas. Policininkus slegia nesutarimai tarp atskirų institucijų.

Statutinėse organizacijose yra griežta hierarchija. Dažnai policininkai atsiduria tarp kūjo ir priekalo. Kartais atrodo, kad logiška būtų reaguoti vienaip, tačiau formalūs reikalavimai verčia policininkus paklusti kitai nuomonei.

Jiems vadovauja žmonės, kurie baigę dar sovietines milicininkų mokyklas.

Policija jau tapo socialinių paslaugų teikėja, kur svarbiausia – ryšys su žmogumi. Tačiau pareigūnų darbas dažnai vertinamas tik pagal formalius kriterijus.

Mūsų studentai dažnokai turi daug gražių vilčių nuveikti ką nors labai naudinga, bet pradėję dirbti skaudžiai nusivilia.

– Nepaminėjote mažų algų ir varganos buities. Ar tai nedaro įtakos policininkų psichologinei sveikatai?

– Daugelis policininkų supranta, kad pagal dabartines valstybės išgales jų algos negali būti didesnės. Pareigūnus žeidžia tiktai absurdiškos situacijos, kai, tarkime, gaudant nusikaltėlį baigiasi benzinas.

– Kokios gali būti policininkų patiriamos įtampos pasekmės?

– Pirmiausia pradeda kamuoti psichosomatiniai negalavimai: jie anksčiau ima skųstis aukštu kraujospūdžiu, imuniteto sutrikimais, infarktais, opalige.

Be to, nuo įtampos suyra emocinė pusiausvyra, ir žmonės tampa irzlūs, dirglūs.

Darbe jie save kontroliuoja, visaip varžo, o po to išsilieja pasitaikius progai. Kenčia šeimos, kaimynai, draugai, nutrūksta žmogiški santykiai. Prasideda dėmesio sutrikimai, nemiga, depresija.

Jei pamatytumėte policininką, kuris dirbo pusmetį, o po to susitiktumėte jį po penkerių metų, nesunkiai pastebėtumėte asmenybės pokyčius. Jei visą tą laiką žiūri į pasaulį tik pro policijos mašinos langelį – pradedi matyti tiktai tamsiąją gyvenimo pusę.

– Ar pastaruoju metu visuomenę šiurpinęs girtų policininkų siautėjimas keliuose – taip pat įtempto darbo pasekmė?

– Alkoholis – populiari ir pigi priemonė įtampai sumažinti tarp Lietuvos policininkų.

Kartais žmogui būna sunku, jis yra įsitempęs, pavargęs, negali užmigti, trokšta užsimiršti, atgauti pusiausvyrą. Išgeria vieną kitą taurelę – ir palengvėja.

Tačiau problemos vis vien lieka neišspręstos, o alkoholio vartojimas pamažu tampa grėsmingu įpročiu.

– Kuo psichologas gali padėti policininkui?

– Pirmiausia specialistas išmoko suprasti, kad yra būdų sau padėti. Vienas efektyviausių – apie savo problemas atvirai pasikalbėti su kolega tarnyboje. Juk daugelis civilių dažnai net nesupranta policininkų problemų.

Tačiau daugelis pareigūnų yra įsitikinę, jog kalbėti apie savo emocijas ir įtampą su draugais nepadoru, nes jų gyvenime ir taip netrūksta niūrių spalvų.

Yra ir kitų būdų, kaip sau padėti nevartojant alkoholio. Pavyzdžiui, labai naudingi atsipalaidavimo pratimai. Dvi savaites kasdien paskyrus po 20 minučių, galima išmokti, kaip išsivaduoti nuo įtampos.

Tai padeda stabtelėti, susimąstyti, geriau suprasti įvykių priežastis ir elgtis racionaliau.

Galima išmokyti ir planuoti laiką, probleminėmis situacijomis priimti optimalius sprendimus.

– Ar būsimiesiems policininkams paaiškinate, kad jie neišvengiamai patirs psichologinių problemų? Galbūt mokote, kaip su jomis susidoroti?

– Mūsų universitete studentai gali pasirinkti kursą apie stresą.

Jie sužino, iš kur kyla įtampa ir kaip su tuo susidoroti, nagrinėjamos konkrečios situacijos.

Be to, jie išklauso privalomą psichologijos kursą, nors tų žinių ir nepakanka.

– Vieni pareigūnai iš principo neima kyšių, kiti ima pinigus rizikuodami tarnyba. Ar galite palyginti idealisto ir kyšininko psichikos būklę?

– Kol idealizmas dar neišblėsęs, žmogus turi daugiau energijos, jaučiasi naudingesnis. Jei policininkas ima kyšius ar kitaip nusikalsta, jis randa būdų nuraminti sąžinę.

Tačiau toks žmogus patiria kur kas daugiau stresų, kadangi negali saugiai jaustis. Ilgainiui jis ir aukščiausiose valstybės grandyse ima matyti tik kyšininkus.

Geriausia būti realistui ir suprasti, ką gali pakeisti ir kas nuo tavęs nepriklauso.

Dvasinio nuovargio įkaitai

Policijos departamente jau dešimt metų dirbančiai psichologei Dainai Gorovičiūtei gerai žinomos pareigūnų problemos.

Departamente dirba 17 tūkst. policininkų. Jų psichologine sveikata šiuo metu rūpinasi trys psichologai.

* * *

– Kaip atrenkate tuos, kuriems reikia pagalbos? Policininkai patys į jus kreipiasi, o gal tenka ieškoti tų, kuriems reikia pagalbos? – „Lietuvos rytas” paklausė D.Gorovičiūtės.

– Jei pareigūnas išgyvena sunkią asmeninę krizę, jis retai kada pats į mus kreipiasi.

Dažniausiai tuo susirūpina vadovai, bendradarbiai. Mes visaip stengiamės juos prisivilioti, pasikviesti pas save, kad galėtume suteikti būtiną pagalbą.

Pasitaiko, kad policininkas tarnybos metu nušauna žmogų. Tokiu atveju mūsų prašo su juo susitikti, nors tai nėra privaloma.

Jei policininkas nusižudo, pagal savižudybių prevencijos programą vykstame į buvusią jo darbo vietą ir kalbamės su bendradarbiais.

Ieškoti psichologinės pagalbos Lietuvoje kol kas dar nėra populiaru. Todėl mes teikiame psichologinę pagalbą daugiau savo, o ne pačių pareigūnų iniciatyva.

– Kaip vertinate policininkų psichikos sveikatą?

– Ją sunku vienareikšmiškai vertinti. Aišku viena – pareigūnai nepakankamai gauna psichologinės pagalbos ir patys nelabai rūpinasi savo psichikos sveikata.

Žmonės nesirūpina savo dvasiniu gyvenimu, nemoka atsiriboti nuo darbų, yra labai pavargę.

Kai kurie pasirenka netinkamus būdus įtampai pašalinti. Kalbu apie alkoholį.

– Vis dėlto į jus kartais kreipiasi pareigūnai. Kokias problemas jie prašo padėti išspręsti?

– Jie kreipiasi su įvairiomis problemomis: dėl šeimos, vaikų. Kartais padedame surasti jiems specialistą.

– Ar tarp Lietuvos policininkų paplitusi depresija?

– Mes – ne psichiatrai ir ligų nediagnozuojame, bet galima sakyti, kad depresyvios nuotaikos – dažnos.

Tirdamos psichologinį klimatą įsitikinome, kad dvasinis nuovargis vargina labai daug žmonių. To priežastys – labai dideli krūviai, finansiniai nepritekliai.

– Kokio amžiaus ir kiek tarnavę policininkai turi rimčiausių psichologinių problemų?

– Problemų turi įvairaus amžiaus policininkai, bet dažniau – turintys šeimas, nes šeima, buitis kelia daug problemų.

Vidutinis policininkų savižudžių amžius – 30 metų, dažniausiai jie būna tarnavę apie 10 metų.

– Ar privalote kaip nors reaguoti ir kam nors pranešti, jeigu matote, kad problemos labai rimtos?

Juk nemažai policininkų nešiojasi tarnybinius ginklus.

– Jeigu žmogus jau turi rimtų problemų, mes visad kalbame su juo pačiu.

Tačiau dėl jo ginklo kalbame su vadovais. Patariame, kad šiam pareigūnui kurį laiką galbūt nereikėtų nešiotis ginklo, pasiūlome jį nukreipti pas psichiatrus.

– Ar esate davusi pasižadėjimą niekada neprasitarti apie tai, ką išgirstate pokalbiuose su policininku?

– Taip. Be to, saugoti paciento paslaptį reikalauja ir mūsų darbo etika.

– Jeigu nutariate suteikti pagalbą policininkui, kiek valandų su juo dirbate?

– Labai įvairiai. Aš paprastai su žmogumi kalbuosi valandą ar pusantros.

– Jei problemos labai didelės, ar policininkus siunčiate kitur?

– Vilniuje turime galimybę siųsti, bet žmonės nenoriai gydosi.

– Galbūt čia kaltas klaidingas supratimas, neva policininkas turi būti kietas, tvirtas, kone geležinis?

– Taip, sunku pasirodyti silpniems. Todėl ir į mus reaguojama labai įvairiai. Vieni po kiek laiko susitikę pasikalba, padėkoja, o kitiems esame tiktai nemalonios gyvenimo situacijos prisiminimai.

Įtampos, kurią policininkas patiria darbe, padariniai gali būti liūdni. Jei įtampa užgniaužiama arba iškraunama netinkamais būdais, nukenčia ne tiktai pareigūno darbo kokybė. Jis tampa pavojingas aplinkiniams.
Dalia Gudavičiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 atsiliepimai į "Po visagalių kaukėmis – palūžusios sielos"

  1. ne lietuvis

    Lietuva yra NE TEISINE valstybe 100% o MENTAi visada dengiami departaMENTO! 👿 👿 👿

  2. bmxroolz

    ot geraj kad nusove ta lopatova

    • ASMENYBE

      APIE MANO TETE GERAI ARBA NIEKO .

  3. na lietuv...

    jei ka tai Lopatovas turi dukra kuriai tikrai nera gerai o kad valstybe nemoka normaliu algu tai jis nieko nekaltas

    • ASMENYBE

      teisinga nuomone man tikrai nera lengva , tevo man niekas niekada negrazins , visi zmones klysta bet mirtinos kulkos ir policijos abejingumas sugriove musu gyvenimus .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.