Vilniaus „Lietuvos ryto” krepšinio komandos pasirengimas debiutui Eurolygoje ramiai vyko iki rugsėjo 20 dienos. Tada komandą supurtė žinia apie ULEB taurę į Lietuvą atvežusio trenerio slovėno Tomo Mahoričiaus pasitraukimą. Nors oficialiai buvo nurodyta, kad sutartis nutraukta abipusiu susitarimu dėl trenerio fizinės būklės, slovėnas papasakojo tikrąsias išsiskyrimo aplinkybes.
„Šis sezonas man praktiškai jau prarastas, o „Lietuvos ryto” vadovų veiksmai sukėlė grėsmę visai mano karjerai”, – sakė T.Mahoričius.
Nugaros skausmai – blefas
„Norėdamas tęsti karjerą, turiu išsigydyti seną negalią”, – tokius T.Mahoričiaus žodžius rugsėjo pabaigoje citavo oficiali „Lietuvos ryto” svetainė internete.
Nors ten pat nurodyta, kad slovėnui dėl nugaros traumos gali tekti gultis po chirurgų skalpeliu, keturiasdešimtmetis T.Mahoričius mums (kaip anksčiau ir Slovėnijos žurnalistams) patvirtino, kad jo fizinė būklė puiki, o praėjusį sezoną jis praleido vos vieną treniruotę.
Šių metų sausį „Lietuvos rytui” vadovauti pradėjęs T.Mahoričius pratęsė liūdną Vilniaus klubo tradiciją – keisti vairininkus du kartus per metus. Anksčiau toks likimas ištiko Kęstutį Kemzūrą ir serbą Vladę Djurovičių.
Interviu Tomas Mahoričius papasakojo apie atleidimo iš „Lietuvos ryto” aplinkybes.
– „Lietuvos ryto” komandą remiančiame dienraštyje buvo pasirodžiusi versija, kad iš vyriausiojo trenerio posto pasitraukėte dėl nugaros skausmų. Ar iš tiesų taip buvo?
– Kiekvienas, kas mane pažįsta, gali pasakyti, kad nuolat rūpinuosi savo fizine būkle. Ji yra puiki. Niekada nepareiškiau noro palikti Vilniaus komandą, tad formuluotė „abipusiu susitarimu” ar „savo noru” čia visiškai netinka. Mes su fizinio rengimo treneriu Bostjanu Jakše buvome paprasčiausiai išspirti. Galime tai įrodyti, nes iš klubo gavome atleidimo raštus.
Kalbant apie mano nugarą, galiu pasakyti, kad iškart po atleidimo nuodugniai pasitikrinau sveikatą. Šie tyrimai parodė, kad galiu dirbti trenerio darbą. Dar galiu pridurti, kad nuo atvykimo į Vilnių praleidau vos vieną treniruotę.
Signalus pajuto po LKL finalo
– Neoficialiai Jūsų atleidimo priežastimi laikomas pralaimėjimas Kauno „Žalgiriui” LKL finalo serijoje. Kaip pasikeitė Jūsų santykiai su klubo vadovais po baigiamojo praėjusio sezono akordo?
– Vos pasibaigus LKL finalo serijai, klubo direktorius Jonas Vainauskas buvo labai nepatenkintas ir nuolat priekaištavo dėl pralaimėjimo „sausu” rezultatu. Tikėjausi, kad, bėgant laikui, jo pyktis atlėgs, bet taip neatsitiko. Visą vasarą mūsų santykiai buvo labai keisti. Vis mėginau jam paaiškinti pagrindines pralaimėjimo priežastis. Jos labai paprastos. Mums trūko jėgos po krepšiu, nes traumą patyrė Haris Mujezinovičius, be to, į LKL finalą ranka numojo Taironas Nesbis.
Tačiau bene pagrindinė priežastis buvo ta, kad žaidėjai nespėjo atsigauti po ULEB taurės finalo. Buvo akivaizdu, kad jie yra išsisėmę, nes visas fizines ir psichologines jėgas atidavė kovodami dėl kelialapio į Eurolygą.
„Žalgiris” turėjo daugiau laiko pasirengti finalui ir nusipelnė tos pergalės. Bet aš nesijaučiu kaltas dėl nesėkmės. Kaip treneris padariau viską, ką galėjau. Žinoma, po finalo jaučiausi blogai, nes nuvylėme puikius sirgalius. Ir aš nekenčiu pralaimėjimų, bet toks yra sportas.
– Praėjusį sezoną „Lietuvos rytas” pasiekė puikių rezultatų net žaisdamas be traumą patyrusio lyderio Frederiko Hauso. Nebandėte klubo vadovams pasakyti, kad komanda viršijo savo galimybes?
– Viskas yra reliatyvu. Manau, demonstravome kokybišką krepšinį, ir jei sėkmė mums būtų nusišypsojusi labiau, prie ULEB taurės galėjome pridėti pergalę BBL pirmenybėse. Kita vertus, galėjome likti ir visai be titulų.
– Prieš atvykdamas į Vilnių žinojote, kad „Lietuvos rytas” trenerius keičia du kartus per metus?
– Kai atskridau į Lietuvą, pirmasis žurnalistų klausimas oro uoste buvo būtent toks. Nuoširdžiai atsakiau, kad apie tai nieko nežinau. Mano galva, tokios dažnos permainos neduoda naudos klubui. Čempionų komandos kūrimas yra ne vienerių metų darbas, tai – ilgas procesas.
– Kalbama, kad viena Jūsų atleidimo priežasčių – žaidėjų pagarbos trūkumas.
– Šiuo klausimu geriau kreiptis į „Lietuvos ryto” krepšininkus. Mano nuomone, mes bendradarbiavome puikiai ir pasitikėjome vieni kitais. Be šių dalykų turbūt nebūtume laimėję ULEB taurės.
– Šią vasarą Vilniaus komandą papildė keli naujokai – Metju Nilsenas, Ivanas Tomasas, Sandis Buškevicas. Kokia buvo Jūsų įtaka komandos formavimui: ar klubo direktorius tarėsi su Jumis prieš pasirašydamas sutartis su naujais žaidėjais?
– Klubo vadovai su manimi beveik nesikonsultavo, ir tai tikriausiai buvo vienas signalų. Kai dirbau Liublianos „Olimpija” klube (1999-2002 metais – red.), galėjau pasirinkti kiekvieną krepšininką – ten trenerio žodis buvo lemiamas. Vilniuje situacija buvo kardinaliai priešinga. Gal tai lėmė pasitikėjimo stoka, gal kiti veiksniai. Žinau tik tiek, kad ponas Vainauskas visada viską nori spręsti vienas, o jo nuomonė apie vieną ar kitą žmogų ir reiškinį keičiasi kaip kaleidoskope.
Verdiktas – arčiau namų
– Atleidimo iš Vilniaus klubo raštą gavote gimtinėje, Liublianoje. Ar jame buvo nurodytos išsiskyrimo priežastys?
– Kai atvykome į Liublianos oro uostą, vienas klubo darbuotojas priėjęs pasakė, kad nebesu treneris ir galiu vykti namo. Atsisakiau palikti komandą be raštiško įrodymo apie atleidimą ir po kelių valandų gavau jį faksu. Ten buvo parašyta lakoniška frazė, kad esu atleidžiamas klubo vadovų sprendimu.
– Jūsų sutartis su „Lietuvos rytu” turėjo galioti iki 2006 metų vasaros. Ar gavote kokią nors kompensaciją? Gal Vilniaus klubas jau anksčiau Jums nemokėjo suderėto atlyginimo?
– Praėjusį sezoną gavau visus atlyginimus laiku, bet rugpjūčio mėnesį prasidėjo problemos. Tada sumokėjo tik pusę algos, ir vėl nesulaukiau jokių paaiškinimų. Tik buvo pasakyta, kad gaunu per daug pinigų ir jų nenusipelniau. Nuo rugpjūčio nebegavau nė cento, negavau ir savo bagažo, kuris liko viename Vilniaus viešbutyje.
– Pykstate ant viso „Lietuvos ryto” klubo, ar tik ant jo vadovų?
– Labiausiai pykstu dėl to, kaip buvo atsisakyta mano paslaugų. Juk galėjome išsiskirti gražiai. Aš nenusipelniau tokio nešvaraus žaidimo. Labai rizikavau savo reputacija, kai sausio mėnesį stojau prie klubo vairo. „Lietuvos rytas” buvo patekęs į krizę, o aš atvykau likus vos keturioms dienoms iki ULEB taurės aštuntfinalio su Salonikų „Aris”. Jei būtume pralaimėję tą dvikovą, neįsivaizduoju, kas man būtų atsitikę, nes visi klube tik ir kalbėjo apie būtinybę parvežti ULEB taurę.
Viskas išsisprendė gerai, tad nenusipelniau tokio vadovų elgesio. Norėjau likti Vilniuje, nes jaučiau, kad galime nemažai pasiekti Eurolygoje ir šalies čempionate. Man labai patiko komanda ir sirgaliai.
– Šią vasarą sklido gandai, kad Jumis domisi Vitorijos „Tau Ceramica” klubas. Nesigailite likęs Lietuvoje?
– Mano agentas neminėjo, kad nors viena elitinė komanda būtų manimi susidomėjusi. Tam yra logiškas paaiškinimas – turėjau galiojančią sutartį su „Lietuvos rytu”. Be to, ir pats nepuoselėjau planų palikti Lietuvos.
– Vėl ieškote naujos darbo vietos?
– Kai sezonas jau prasidėjęs, rasti darbą labai sunku. Nesuprantu, kodėl nebuvau atleistas iškart po sezono. Su manimi buvo pasielgta kaip su žaisliuku. Dabar nerealu tikėtis pasiūlymų, nes joks rimtas klubas nekeičia trenerio prieš pat sezono pradžią arba jam startavus. Šis sezonas man praktiškai jau prarastas, o „Lietuvos ryto” vadovų veiksmai sukėlė grėsmę visai mano karjerai.
Vilniaus klubui blogo nelinki
– Gal esate pažįstamas su naujuoju „Lietuvos ryto” treneriu Nevenu Spahija? Jūsų nuomone, kiek tęsis kroato karjera?
– Pažįstu Neveną, bet nenorėčiau kalbėti apie jo darbą ir sugebėjimus. Tai auksinė mūsų, trenerių, taisyklė.
– Dabar džiaugiatės nedarbo „malonumais”. Kaip leidžiate laiką?
– Daugiausiai būnu savo namuose Liublianoje. Mano artimieji labai laimingi, kad grįžau namo ir galiu daugiau laiko praleisti su jais. Taip pat stengiuosi neatitrūkti nuo krepšinio – žiūriu ir analizuoju rungtynes, skaitau krepšinio literatūrą, diskutuoju su kolegomis. Treneriui savo formą atgauti dar sunkiau nei žaidėjams, tad noriu būti kuo geriau pasirengęs naujiems iššūkiams. Tikiuosi, jų dar bus.
– Su „Lietuvos rytu” laimėjote ULEB taurę, bet vėliau neaiškiomis aplinkybėmis buvote atleistas. Kaip reziumuotumėte savo karjerą Lietuvoje?
– Nors karjeros pabaiga Lietuvoje buvo siaubinga, išliko daug gražių prisiminimų apie jūsų šalį, žmones, krepšinio aistruolius. Turite nuostabų šalies Prezidentą – nuotrauka su juo kabo svarbiausioje mano darbo kabineto vietoje.
Didžiuojuosi galėjęs dirbti dėl krepšinio pamišusioje šalyje. Manau, kad buvau viena iš detalių, kuri „atvežė” Eurolygą į Vilnių. Tad jausmai dviprasmiški. Tikiuosi, kad vadovų asmeninės ambicijos neužgoš visos komandos ir linkiu „Lietuvos ryto” žaidėjams sėkmės ateityje.
Gediminas Reklaitis