Garsus Lietuvos dviratininkas Raimondas Rumšas, 2002 metų liepą kantriai siekęs įspūdingiausios savo pergalės prestižiškiausiose „Tour de France” profesionalų lenktynėse, negalėjo įsivaizduoti, kad svajonės išsipildymas jo gyvenimą pavers kone pragaru.
Daugiau kaip trejus metus besitęsiančios istorijos pabaiga turėtų pasibaigti ten, kur ir prasidėjo – Prancūzijoje. Sausio 26 dieną Bonvilio miesto teismas turėtų paskelbti nuosprendį byloje, kurioje Raimondas ir Edita Rumšai kaltinami medicinos preparatų kontrabanda.
Prokuroras sutuoktiniams pasiūlė tik lygtinį laisvės atėmimą: R.Rumšui – 8 mėnesių, E.Rumšienei – 6 mėnesių. Ekspertai teisme pripažino, kad medikamentų kiekis, rastas lietuvės automobilyje, greičiausiai skirtas vienam žmogui.
Po bylos nagrinėjimo Bonvilio teisme 33 metų R.Rumšas davė interviu „Kauno dienai”.
Tikisi išvengti bausmės
– Raimondai, ar, išgirdę prokuroro siūlomą bausmę, pajutote palengvėjimą?
– Iš tikrųjų tapo lengviau. Mūsų gyvenimą pastaraisiais metais nuolat lydėjusi psichologinė įtampa gerokai atslūgo. Liko tik sulaukti galutinio teismo sprendimo. Dabar galime džiaugtis, kad viskas eina į pabaigą, nors tai – dar ne pergalė.
– Kaip vertinate prokuroro pasiūlytas bausmes Jums ir žmonai? Ar sutiksite, jeigu teismas pritars prokuroro siūlymui skirti lygtines laisvės atėmimo bausmes?
– Mes tikimės, kad bausmės apskritai išvengsime, nes kaltinimai – tik teoriniai, jokių įrodymų prokuroras nepateikė. Mūsų advokatas Aleksandras Varo stengėsi užginčyti jo kaltinimus. Bet viską nuspręs teismas.
– Į teismą Prancūzijoje vykote kartu su savo mažamečiais vaikais. Ką jie žino apie tėvų problemas?
– Iš tikrųjų į Bonvilį juos vežėmės dėl to, kad negalėjome vienų palikti namuose. Tas 12 valandų, kol vyko teismas, vaikai buvo su dviem mūsų draugais italais, atvykusiais kartu į Prancūziją. Suprantama, visų smulkmenų vaikai nežino, tačiau žinojo, kad vykstame į teismą. Iš esmės mūsų rūpesčiai jiems buvo žinomi. Juk vaikai ne kartą matė ir jautė tėvų nerimą bei išgyvenimus. Jie auga ir juo toliau, juo labiau viską supranta.
– Ar, vykdami į Bonvilį, nesibaiminote, kad viskas gali baigtis daug blogiau, ypač žinant visas prancūzų teisėsaugos pastangas Jus sužlugdyti?
– Aišku, jie buvo išpūtę didelį burbulą, todėl baimės buvo. Bet mes patys žinome tiesą ir tai mums padėjo jaustis tvirčiau, nepasiduoti baimės jausmui. Tikimės, kad teisybė nugalės. Prancūzų teisėsauga mus stengėsi palaužti morališkai ir per spaudą, nes šioje šalyje apie mus buvo daug rašoma.
Iškentė prancūzų teisėsaugos patyčias
– Teisme prisistatėte esąs bedarbis.
– Atstovavau mėgėjų komandai „Parkpre-Guru-Selle Italia” iki birželio. Taip pat dirbau dviračių parduotuvėje. Mano sritis buvo biomechanika – turėjau nustatyti žmonėms taisyklingą sėdėjimą ant dviračio. Išmatavęs žmogaus duomenis ir suvedęs juos į kompiuterį matydavau, kokį dviratį konkrečiam žmogui reikia išrinkti. Dviračiai nevienodi kaip ir žmonės.
Vasarą buvau sugrįžęs į Lietuvą, dalyvavau šalies čempionate, laimėjau aukso ir sidabro medalius, iškovojau kelialapį į pasaulio čempionatą. Bet, grįžęs į Italiją, buvau areštuotas pagal Bonvilio teismo teisėjo prieš metus išduotą tarptautinį arešto orderį. Lukos kalėjime praleidau 8 dienas. Florencijos teismas mane išleido su sąlyga, kad turiu būti šioje savivaldybėje ir judėti galiu tik Toskanos ribose. Tad visas mano darbas ir veikla automatiškai nutrūko, netekau pagrindo po kojomis.
Mano judėjimo laisvė buvo suvaržyta iki pat teismo, vykusio lapkričio 24 dieną. Jeigu nebūčiau gavęs tiesioginio Florencijos teismo leidimo, į Bonvilį nebūčiau galėjęs vykti, nes prokuroras nesikreipė į teimą dėl leidimo man vykti į Prancūziją. Edita jau buvo viena išvažiavusi, o aš leidimą gavau paskutinę minutę teismo išvakarėse. Tuomet ji grįžo ir išvykome visi kartu.
Tačiau šis pavyzdys tik įrodo, kaip atmestinai dirba prokuroras. Mano manymu, jo tikslas buvo mūsų šeimą sužlugdyti psichologiškai. Bet jau spėjome įprasti prie visokių keistenybių ir netikėtumų, netgi patyčių. Kaip kitaip galima pavadinti visus išpuolius, užklumpančius mane po kiekvieno bandymo atsitiesti? Tai – tyčiojimasis iš manęs, mano šeimos, tėvų, draugų ir artimųjų. Skaudu man pačiam, bet ne mažiau skaudu visiems šalia esantiems artimiems žmonėms, mačiusiems visas patyčias, kurias turėjome iškęsti.
Jautė Lietuvos žmonių paramą
– Iš ko gyvenate? Ar užtenka santaupų?
– Gyvename iš to, ką uždirbau anksčiau, tačiau skolų grąžinti kol kas neįstengiame. O jas grąžinti teks, tikiuosi, kad, pasibaigus šiai istorijai, jau galėsiu jaustis savo likimo šeimininkas ir planuoti gyvenimą.
– Per visus sunkiausius gyvenimo metus nuo dviračio nebuvote nulipęs. Vasarą laimėjote daugybę mėgėjų lenktynių Italijoje. Ar yra galimybė Jums grįžti į profesionalų sportą?
– Galimybė visada yra ir aš jos neatmetu. Jeigu bus pasiūlymų, bandysiu sugrįžti, nes visą laiką treniruojuosi.
– Kas padėjo Jūsų šeimai išgyventi visus tuos košmaru virtusius metus?
– Pirmiausia – Lietuvos žmonės. Visą laiką ir aš, ir Bonvilio kalėjime daugiau kaip du mėnesius praleidusi Edita, jutome jų palaikymą. Taip pat visada šalia buvo mūsų artimieji, giminės. Didžiulį dėkingumą jaučiame mūsų advokatui Aleksandrui Varo, kuris visą laiką tikėjo mumis ir iki šiol gina mūsų šeimą. Esame dėkingi Lietuvos garbės konsului Pjerui Minonzio. Per visus trejus su puse metų sutikome labai daug gerų žmonių. Todėl galvojame, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
– Turbūt ir keturi augantys vaikai neleido Jums palūžti?
– Vaikai – svarbi mūsų gyvenimo dalis. Jų buvimas mums su Edita suteikė daug papildomų jėgų, stengiamės, kad jų gyvenime liūdesio būtų kuo mažiau.
Meilės šeimoje – vis daugiau
– Niekas nepasakys, kuris iš judviejų su Edita išgyveno daugiau. Galbūt Jūsų šeimą sunkumų metai tik dar labiau suartino ir sutvirtino?
– Kalbant apie meilę, iš tiesų jos šeimoje jaučiame daug daugiau ir šiuo požiūriu mūsų šeima tikrai sutvirtėjo. Tačiau patirti išgyvenimai turėjo ir daug minusų. Bet stengiamės būti vienas kitam atrama ir viską išgyventi drauge.
– Ar tėvai ir artimieji neskatina Jūsų grįžti gyventi į Lietuvą?
– Yra visokių nuomonių. Kol kas bandysime išsilaikyti Italijoje, vaikai lanko mokyklą, jiems čia patinka. Sugrįžti į Lietuvą visada galėsime. Mūsų gyvenimą pakoreguotų ir mano karjera, jeigu pavyktų pasirašyti sutartį su profesionalų klubu. Žodžiu, žiūrėsime, kokias sąlygas pateiks pats gyvenimas, o mes prie jų prisitaikysime.
– Galbūt grįšite atostogų į Lietuvą per Kalėdas?
– Tokių planų turime, bet dar tiksliai nežinome. Jeigu neatvyksime į Lietuvą, galbūt su šeima pasistengsime kur nors ištrūkti kelioms dienoms pailsėti.
Lietuvis iššoko per aukštai?
Kai 2002 metų liepos 28-ąją Paryžiaus Eliziejaus laukuose, stebint šimtams tūkstančių žiūrovų visame pasaulyje, R.Rumšui buvo užkabintas „Tour de France” bronzos medalis, juo didžiavosi ir visa Lietuva. Tačiau netrukus viskas apvirto aukštyn kojomis. Buvo kalbama, kad įtakos profesionalų sporto pasaulyje neturinčios Lietuvos dviratininkas neturėjo teisės užlipti ant „Tour de France” garbės pakylos.
Profesionalių dviratininkų pasaulyje, kur sukasi milžiniški pinigai, R.Rumšo išsišokimas labiausiai prestižinėse lenktynėse daugeliui tapo nemalonia staigmena. Galbūt tai tik sutapimas, tačiau po didžiausio lietuvio laimėjimo jo gyvenime prasidėjo ir didžiausios problemos, palietusios ne tik patį atletą, bet ir jo šeimą.
„Tour de France” lenktynėse dopingo kontrolieriai R.Rumšo organizme neaptiko jokių draudžiamų preparatų pėdsakų. Tačiau iškart po varžybų prie Prancūzijos ir Italijos sienos buvo sulaikyta Edita Rumšienė, kurios automobilyje prancūzų muitininkai aptiko medikamentų, sporte vadinamų dopingu.
Netrukus E.Rumšienė buvo uždaryta į Bonvilio kalėjimą, kuriame iš viso praleido 73 paras. Buvo iškelta byla dėl pagalbos naudojant dopingą, jo laikymo, platinimo ir gabenimo, jai grėsė iki septynerių metų kalėjimo ir 150 tūkst. eurų bauda. Moters kalinimas sulaukė didelio tarptautinio rezonanso.
E.Rumšienė buvo išleista į laisvę 2002 metų spalio 12-ąją už 20 tūkstančių eurų užstatą, nepareiškus jokių kaltinimų. Užsimiršti jai padėjo 2004 metų rudenį gimęs ketvirtasis vaikas. Dabar jauniausiajai Rumšų atžalai Renatui – vieneri metai ir trys mėnesiai. Vyriausiajam sūnui Raimondui – 11, Linui – 10, Rasai – 7 metai.
Dovilė Kamarauskienė