Pirmas honoraras – būsimam „metskaitlių“ derliui

Geriausio šių metų kalendoriaus leidėjui Aurelijui Noruševičiui verslo kelyje talkino atžalos ir ištikimybė laisvės idealams

Greičiausiai nėra namų be sieninio, stalinio, kišeninio ar kitokio kalendoriaus. Dabar jie stulbina tematikų įvairove, tačiau bene mieliausias toks, kurį kiekvienas matėme savo vaikystėje – sieninis plėšomais lapeliais, kuriame kiekvienas šeimos narys randa ką nors sau įdomaus ir naudinga. Būtent toks – „Bobulės kalendorius“ šiemet pelnė žinomo liaudies švietėjo Lauryno Ivinskio premiją. Kalendorių sudarė ir išleido istoriko Aurelijaus Noruševičiaus leidykla „Kalendorius“.

Sėkmę lėmė dukros triūsas

Ant geriausio šių metų kalendoriaus leidėjo stalo – daugybė įvairaus formato ir paskirties kalendorių. Vieni iš jų šiemet jau pasklidę po Lietuvą, o kitais naudosimės tik ateinančiais metais.

Šių metų „Bobulės kalendorius“ iš pirmo žvilgsnio labai kuklus. Jo viršelis patraukia tuos, kuriems brangus tautiškumas, šeimos ar giminės šaknys. Kalendoriaus turinys stulbina praktiškų patarimų gausa ir jų įvairove, istorinėmis įdomybėmis, perpintomis papročiais ir šventėmis, liaudies humoru ir net astrologiniu sėjos ir sodinimo kalendoriumi. Daug kuo šis kalendorius panašus į garsiuosius Z.Ivinskio „metskaitlius“.

„Į šį kalendorių sudėjome nemaža to, kas 2002 metais buvo skirta populiariam anuomet mūsų sieniniam „Gimtinės“ kalendoriui. Malonu, kad šis kalendorius pagaliau sulaukė oficialaus įvertinimo“, – džiaugėsi A.Noruševičius. Anot leidėjo, 2006 metų „Bobulės kalendorius“ gerokai įdomesnis už dabartinį, nes skirtas vien moterims.

Planuodamas kalendorių, A.Noruševičius stengiasi sužinoti dukros Odetos, dirbančios knygų vertėja leidykloje „Aušra“, nuomonę. Mat būtent ji parengė paskutinį dienos šviesos neišvydusį „Gimtinės“ kalendorių, kuris tapo geriausio šių metų kalendoriaus pagrindu. Svarbi leidėjui ir Pilėnų vidurinėje mokykloje mokytojaujančios žmonos Alvyros nuomonė. „Kalendorius turi būti naudingas, patrauklus ir patogus, tačiau ne visuomet pavyksta tuos reikalavimus, kaip ir jaunystės svajones, įgyvendinti“, – prisipažįsta A.Noruševičius.

Turėjo keturias mamas

Vaikystę A.Noruševičius prisimena nenoriai. Gal todėl, kad dabar smarkiai nuvertintas patriotizmas ir visa tai, kas susiję su tautos pasipriešinimu okupacijoms. Leidėjo tėvas, vienas iš partizanų vadų, pokaryje žuvo, o motina, ryšininkė, buvo suimta. „Aš gimiau kalėjime. Mama vėliau pasakojo, kad viena mano ranka ir koja buvo lūžusios – žiauraus tardymo pasekmė. Beje, mano gimimo dokumentuose nėra parašyta, kad gimiau kalėjime – Stalino kalėjimuose nėščių moterų „nebuvo“. Be savo mamos, aš turėjau dar tris mamas, kurios mane augino, kol mama sėdėjo kalėjime“, – pasakojo A.Noruševičius.

Besimokydamas mokykloje, jis jokių minčių apie kalendorių sudarymą ar leidybą neturėjo. Išaugęs patriotiškoje aplinkoje, puoselėjo svajonę tapti teisininku, patekti į saugumiečių struktūras, partiją ir ardyti jas iš vidaus. Deja, „banditų“ vaikui nebuvo lemta gauti teisininko diplomą. Tad Aurelijus studijavo istoriją ir vos netapo, šiuolaikiniais terminais kalbant, teroristu.

Užgniaužė neapykantą

„Gyvendamas Užusaliuose, dirbau mokykloje ir neakivaizdiniu būdu studijavau istoriją. Mokykloje susipažinau su jauna fizike ir mudu sukūrėme šeimą. Kai gimė dukra, išsikraustėme į Karmėlavą. Sovietmečiu tai buvo labai specifinis miestelis, kuriame karaliavo rusų kariškiai. Tuo metu mane buvo užvaldžiusi idėja parodyti okupantui neapykantą fiziškai, tačiau šio sumanymo visgi atsisakiau“, – prisiminė A.Noruševičius.

Kai gyvenimo keliai sovietmečiu jį atvedė į Kauną, įsidarbino „Kauno balduose“ – tapo generalinio direktoriaus Stepono Arciškevičiaus padėjėju. Fabriko vadovas, anot A.Noruševičiaus, buvo nepaprasta asmenybė, perpratusi partinės nomenklatūros egzistavimo principus ir mokėjusi juos panaudoti Lietuvos ir fabriko darbuotojų labui.

Mokykloje mokęs vaikus analizuoti istorinius faktus, o ne „kalti“ juos mintinai, domėtis kraštotyra, neatsitiktinai baldų fabrike įrengė muziejų, kaupė eksponatus, rašė metraščius. Dabar A.Noruševičius stebisi, kaip sugebėjome neišsaugoti bent senųjų savo pramonės įmonių istorijos, ištrindami jas iš miesto žemėlapio ir nepalikę nieko archyvams.

Stulbinantis „Gimtinės“ kalendoriaus populiarumas

Sąjūdžio aušroje, kai pradėjo eiti savaitraštis „Gimtinė“ (leidžiamas iki šiol!), A.Noruševičius tapo aktyviu jo bendradarbiu. Kiekvieną mėnesį jis pateikdavo savaitraščiui svarbiausių Lietuvos istorinių datų apžvalgą, kuri ilgainiui išsirutuliojo į pirmąjį „Gimtinės“ kalendorių, turėjusį stulbinantį pasisekimą – visas 200 tūkstančių egzempliorių tiražas buvo išpirktas. „Už šūsnį vadinamųjų vagnorkų nupirkau žmonai madingą anuomet lietpaltį ir nusprendžiau pamažu kaupti pinigus savo verslui – kalendorių leidybai“, – prisiminė leidėjo karjeros pradžią A.Noruševičius.

Sudėliojo vardadienius į vietas

Geriausiu savo darbu per verslo dešimtmetį leidėjas laiko „Vardų kalendorių“, kurio, kaip pats prisipažįsta, vienas nebūtų parengęs – labai padėjo sūnus Nerijus, parengęs kompiuterinę vardų sisteminimo programą.

Tėvas ir sūnus Noruševičiai išties atliko pragariškai sunkų darbą, susisteminę tūkstančius kortelių su vardais, tikslindami vardadienių vietas kalendoriuje, tardamiesi su specialistais. Dabar daugiau nei 4000 vardų kalendoriuje turi nesikartojančius vardadienius. Šis mėginimas išspręsti įsisenėjusią lietuviškų kalendorių problemą sulaukė visuotinio pritarimo ir susidomėjimo – kalendoriaus leidimą reikėjo kartoti.

Beje, artėja gruodis – mėnuo, kuriame, pasak A.Noruševičiaus, yra daugiausiai vardadienių (379).

Dievo dovanos – vaikai

Traukdamas iš lentynų įvairaus formato, paskirties ir storio ateinančių metų kalendorius, jų leidėjas pasidžiaugė, kad niekada nesulaukė kalbininkų pastabų, kad pavykdavo prisišnekinti bendradarbiauti su leidykla žinomus sodininkus, daržininkus, etnologus, liaudies medicinos žinovus, astrologus, gydytojus ir daugybės kitų specialybių žmones, kurie rašė ir rašo „Kalendoriaus“ leidyklai.

Be įprastų gėlininkams, sodininkams ar daržininkams skirtų kalendorių, leidykla pasirūpino žvejais arba, pavyzdžiui, nesveikuojančiais – astrologė sudarė kišeninius žūklės bei orientacinį sveikatos kalendorius. Pirmą kartą Lietuvoje leidykla parengė ir išleido „Sapnų kalendorių“. Sunku išvardyti visus „Kalendoriaus“ leidinius, tačiau negalima nepaminėti labai kultūringai išleisto istorinio albumo „Laisvės kovotojai Kazachstano lageriuose“. Tai iškilus paminklas istorinei tiesai, kurią visą gyvenimą puoselėjo A.Noruševičius.

Leidėjas džiaugiasi ne tik savo leidiniais. Jis „Dievo dovanomis“ vadina dukros bei sūnaus šeimas ir jau dabar su žmona mėgaujasi būsima Kūčių vakariene, kai prie bendro šeimos stalo susės kartu su dukros ir sūnaus šeimomis, kuriose kirba trys Aurelijaus ir Alvyros Noruševičių anūkai.

Virginija Skučaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.